Sapnas, sapnuojamas plačiai užmerktomis akimis

Sulaukiau tamsiausios nakties, ir kai, išvaikęs debesis, vėjas nuskaidrino tyrą žvaigždžių spindesį bekraščiame danguje, labai atsargiai lyg tai daryčiau vogčiomis tramdydama jaudulį ištiesiau lyg sparnus rankas ir nuraškiau dangaus skliaute pakibusį mėnulio ragą. Tai dariau atsargiai, kad tik neužkliudyčiau nė vienos žvaigždelės, jos juk taip netvirtai pridaigstytos prie juodos aksomo skaros. O jei kokia ir įkris į plaukus, švelniai paimsiu ir mesiu į vėjo gūsį lyg balandėlę – lai neša jis atgal ją į padangę.

Kaip malonu lytėti švelnų ir glotnų mėnulio paviršių. Jis ir šaltas kaip žarija, ir karštas lyg ledas, tačiau spinduliuodamas mistišką energiją virpina pirštus ir visą kūną.

Koks lengvas, bet įsimenantis kvapas, kuris persmelkia net naktinukus. Jis panašus į vanilės ir cinamono dvelksmą, o gal į nepažįstamos neatrastų kraštų gėlės aromatą.

Suspaudžiau jį tvirčiau, norėdama patenkinti savo beribį smalsumą. Jis minkštas ir kietas kaip titnagas. Sudarytas iš trapios medžiagos lyg iš nepaprastais ryšiais susietų aukso dulkelių. Kai papūčiau, dalis jų atsiskyrė ir pleveno skaisčiai švytėdamos. Tai mane užbūrė, pajutau, jog nebepriklausau sau. Pasinėriau į sapną, sapnuojamą plačiai užmerktomis akimis.

Mane pažadino užgimstančios saulės spinduliai. O jo jau nebebuvo manajame glėbyje. Ir aš pamačiau tik blankų jo siluetą tolumoje, kurį sutirpdė saulės spinduliai.

Kodėl jis išėjo neatsisveikinęs? Juk aš net mėnulį jam nuo dangaus nuraškiau…

Atsiuntė: Laura