Širdies plakimas

Aš nežinau, ką aš noriu, man širdis sakė, o aš nežinojau ką. Ji kalbėjo keistus dalykus: ji sakė, kad myli. Kad vieną dieną ji sutiks kitą širdį, kuri išmokys ją plakti greičiau ir vienu ritmu. Vienas ritmas – viena didelė širdis. Ir aš jo nesuprantu…

Aš maniau, kad meilės nėra šioj žemėj, meilė yra tik iliuzija, kurios nėra. Bet širdis man sakė: meilė yra. Meilė negali būti iliuzija, nes iliuzijas susikuriame patys, o meilę mums sukuria kiti, ir mes ja tikime. Tik vėliau mes ją paverčiame iliuzija. Tik tada aš supratau, ką mano širdis sako, ko ji nori. Ji norėjo tavo širdies.

Gal jo širdis plaka dėl kitos širdies. O mano širdis sako: taip aš bijau. Tada meilė taps iliuzija, ir aš nesakysiu, kad myliu, o mano plakimas vis retės ir retės. Nebebus didelės širdies, o tik menkas, suglebęs mėsos gabalas, kuris pamirš plakti. Ar verta jai plakti? Tu man tyliai atsakei – ne. Ji išgirdo.

Taip ir gyvenau aš, toliau tikėdama, kad meilė tik iliuzija. O kažkada tai man buvo gražus jausmas. Ir toliau gyvenu ir jaučiau, kaip rečiau ir rečiau kažkas manyje plakė. Mes nebesišnekėjome, nes neturėjome apie ką. Vieną dieną giliai krūtinėje aš pajutau skausmą. Supratau, kad tai buvo pats stipriausias, ir, deja, paskutinis plakimas. Man širdis plyšo. Liko tik tuštuma.

Atsiuntė: Laura