Stebuklų naktis

Šalta… Žiema… Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą “Kalėdų stebuklų margumynai”. Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: “Gal tai mano likimas?”

Perskaičiau: “Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu”. Po pusvalandžio viskas buvo atlikta.

Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė: “Ar galima šią panelę pakviesti Kalėdinių šokių?” Sutikau. Kalbėjome apie gyvenimą, svajones ir net gi apie nepaprastą jausmą – meilę. Kaip man tuomet buvo gera. Naktis man pasirodė karšta, nes manyje kunkuliavo beprotiška simpatija Tau. Jausmas širdyje kas sekundę vis stiprėjo ir aš tirpau iš laimės.

Staiga pasidarė tylu ir atsitiko tai, ko aš seniai laukiau. Jaučiausi sutrikusi, bet niekada nenorėjau su šiuo jausmu išsiskirti. Vos mūsų lūpoms susilietus, atokiau pasigirdo stovėjusių jaunuolių šūkiai. Mano spėlionės pasitvirtino… Laikrodžio rodyklė sustojo ties 24 h. Tai iš tiesų neįtikėtina: Kūčių naktį sutikau Tave. Tikras stebuklas. Galbūt ir tiesa tai, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla, o vanduo virsta vynu?

Praėjo vieneri metai. Mes vis dar ties patys: džiaugiamės, svajojame ir esame laimingi. Būna dienų, kai turi išvykti, bet kiekviena diena man primena tave. Skaičiuoju laiką, kai grįši pas mane. Ir vis dažniau man šmėsteli mintis: gal aš jau myliu? Niekam nejaučiau to, ką jaučiu tau. Apie nieką taip negalvoju, kaip galvoju apie tave, mano mielas Deividai.

Atsiuntė: Jurgita