Sumaitota meilė

Prieš savaitę sutikau Mindaugą, vyrą, kurį visą laiką laikiau savo gyvenimo meile. Jis, kaip visuomet, buvo su moterimi. Šalia jo buvo dar viena moteris net tuomet, kai mes gyvenome drauge ir auginome mūsų dukrą.

Mylėjau jį beprotiškai, todėl atleisdavau kaskart, kai pagaudavau esant neištikimą. Iš pradžių tikėdavau, kad jis laikysis man duotos priesaikos, paskui stengdavausi negalvoti, kur jis vakarais dingsta. Galiausiai turėjau pripažinti, kad jis negali gyventi kitaip. Jis man buvo tai sakęs, bet aš netikėjau ir kovojau su tuo. Buvau jauna, graži, seksuali, visiškai jam atsidavusi, o jis dar ieškojo kitų.

Nežinau, kiek metų dar būčiau jį mylėjusi ir kentėjusi jo nežmonišką elgesį su manimi, jei nebūčiau sutikusi Ričardo. Jis buvo naujasis mano viršininkas. Kartą užėjo į kabinetą ir pamatė mane ašarojant. Pajutusi jo nuoširdų rūpestį, papasakojau viską kaip kunigui. Jis pašiurpo ir paskatino kovoti už savo orumą.

Ne iš karto ryžausi palikti butą, kuriame mes gyvenome. Tačiau kai pamačiau savo žmogų su vyresne ir visai negražia moterimi, supratau, kad jis yra ligonis.

Ričardas paprašė, kad jo mama priglaustų mane savo name. Jis nieko iš manęs nenorėjo, nemėgino rodyti dėmesio, nereikalavo dėkingumo, tik padėjo visuomet, kai tik prireikdavo. Ričardas skatino mane baigti nutrauktas studijas, padėjo gauti vietą dukrai darželyje, kai tik būdavo įmanoma, paaukštindavo pareigas.

Pati nepajutau, kad tapau kitokiu žmogumi. Mindaugas išvažiavo ieškoti laimės į kitą miestą, paskui – į Rusiją. Dukra paaugo, o aš ištekėjau, nors bijojau jausmų: meilė man atrodė skaudus ir pavojingas dalykas. Tikėjausi, kad šeimoje pakanka draugystės, pagarbos, pasitikėjimo ir ištikimybės. O jam, kaip daugeliui vyrų, nepakako to, ką galėjau suteikti. Vėliau kažkur perskaičiau, kad vyro stiprybė yra moters širdyje. Jei jos meilė yra didelė ir be likučio jam atiduota, vyras gali kalnus nuversti. Jei meilės trūksta, vyras kankinasi ir dažnai slopina savo širdgėlą alkoholiu.

Yra moterų, kurias lengvai užvaldo meilė, o aš bijojau, kad vėl prarasiu žemę po kojomis. Ėmiau abejoti, kad ištekėjau už to vyro, gal reikėjo neskubėti ir palaukti tikro jausmo. Paskui nusivylusi ėmiau ieškoti tokio žmogaus, kuris mane užvaldytų.

Ričardas jau seniai nebebuvo mano viršininkas, tačiau mes pasikalbėdavome. Mirė jo žmona, ir aš nesuabejojau – kas jei ne jis gali man padėti atrasti meilę ir ramybę. Kažkodėl manęs nesulaikė tai, kad pati jo nemylėjau. Nebebuvome jauni, pamaniau, kad pakaks nuoširdumo ir dėkingumo. Deja, jam to buvo maža.

Jis sakė, kad mylėjo mane daugelį metų. Nepaliko šeimos, nes negalėjo nuskriausti žmonos ir vaikų dėl netikėtai ir visiškai ne laiku atsiradusio jausmo. Jam atrodė, kad pernelyg didelė prabanga griauti kelių žmonių gyvenimą dėl savo įnorio. Jis sakė, kad tuomet nenorėjo ir dar labiau supainioti sudėtingo mano jausmų pasaulio. Tačiau kai mums būti drauge nebebuvo kliūčių, o aš panorau gyventi su juo, jis tikėjo mano meile. Jo nuomone, meilė yra arba ne, o visa kita – rūpestingumas, atsidavimas, draugiškumas tėra fonas.

Jis mane barė už tai, kad neturėjau teisės suteikti apgaulingų vilčių ir taip sutrypti jo jausmus. Labai išgyvenau dėl to, ką jis pasakė. Jaučiausi kalta ir jį skaudžiai apvylusi. Bet blogiausia yra dabar, kai sutikau Mindaugą. Jis susenęs ir nusivalkiojęs, tačiau pats to nesupranta.

Pamatęs mane, mėgino priminti senus laikus ir net taikėsi mane apkabinti. O aš supratau, kad jo nekenčiu. Juk jis mano gyvenime sunaikino svarbiausia – gebėjimą mylėti. Vis galvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei nebūčiau sutikusi Ričardo, o Mindaugas nebūtų išvažiavęs?

Birutė