Sutema
|

Sutema

Sėdžiu prie žvakės. Aplink tamsu. Tyliai skamba muzika. Ir štai pradėjo groti dainą. Tą dainą, per kurią mes susipažinom. Tą pačią, kurią išgirdus suspaudžia širdį tarsi replėmis. Ir per kurią nesulaikau ašarų. Ta daina primena tave. Prieš akis iškyla tavo veidas. Prieš save vėl matau tavo mėlynas akis. Tas akis, kurios mane ir suviliojo. Tas akis, dėl kurių aš tarsi išprotėjau, pamečiau galvą. O juk aš netikėjau meile. Man meilė buvo tokia banali. Už kiekvieno kampo girdėjau tariant “aš tave myliu”. Tie žodžiai jau vemt vertė. Ir štai tuos žodžius aš pati dabar tariu. Ir jie skamba, atrodo, visai kitaip. Dabar jie turi prasmę. Prasmę, kurią suprantu jau ir aš.

Girdint tą dainą prisimenu kiekvieną tavo judesį, kai tu pakvietei mane šokti. Tu priėjai prie manęs ir nusilenkęs paklausei “ar norite su manimi pašokti”. Pasijutau kaip pasakoje. Aš sutikau. Mes šokome ir šokome. Nepaleidom vienas kito visą vakarą. Buvo be galo malonu. Nuo tos dienos mes pradėjome draugauti. Aš neįsivaizdavau, kad pasaulyje yra tokių nuostabių vaikinų. Iki šiol jie man buvo visi vienodi.

Bet atėjo diena, kai tu išvažiavai į užsienį dirbti. Tada viskas sugriuvo. Išvažiuodamas pasakei, kad kol manęs nebus gyventume savo gyvenimus be jokių įsipareigojimų vienas kitam. Nuo tos dienos aš taves nemačiau ir nenorėjau matyti. Nors tu man rašydavai žinutes, jog dar mane tebemyli, bet aš į jas neatsakydavau. Tu buvai grįžęs, bet ir vėl išvažiavai. Taip ir baigėsi mūsų meilė.

Praėjo metai ir vėl atėjo ta pati diena, bet dabar aš jau viena. Be tavęs. Tik su ta pačia daina, kuri drasko mano širdį. Su ta pačia daina, kurios aš kartais nekenčiu visa savo širdimi. Nekenčiu, bet vis tiek klausau. Klausau jos, tik jau be tavęs…

Atsiuntė: Indrė

Įvertinkite straipsnį

0 / 12

Your page rank:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *