Taip buvo lemta…

Ruduo. Už lango vis kaskart išvystu tą taip gerai žinomą vaizdą, vaizdą, kurį pamačiusi prisimenu tave. Lietaus maži lašiukai, besikabarojantys ant mano kambario lango, šlapi rudeniniai lapai, nepaliekantys batų ramybėje ir tas drėgnas šaltis, priverčiantis kiekvieną žmogų ieškotis kažko artimo, tos savo antrosios pusės, kad būtų šilčiau.

Ieško. Ieškojau ir aš. Nevalingai, bet taip atsitiko. Tikriausiai pasiilgau šilumos. O gal reikėjo jau žmogaus. Nežinau. Tačiau tada pasirodei tu. Toks gražus, stilingas. Pasirodei tada, kai maniau kad nerasiu.

Nors ne tu nepasirodei, mus supažindino. Suvedė, bet ne likimas, žmonės, norėję, kad būtume drauge. Už tai turėčiau tikriausiai dėkoti, bet ar dėkoja žmogus, už tai kad po to turi kentėti? Sakysite ne? Klystate nes už bent kelias suteiktas nuostabias akimirkas, kupinas neapsakomo džiaugsmo širdžiai galima dėkoti, nepaisant to, kad po to verkiau, verkiau ir vis save kankinau klausimais: kuo aš prastesne? ko manyje truko?..

Tačiau apie viska iš pradžių….

Lygiai prieš metus, susipažinau su vaikinuku, jaunesniu siek tiek už save. Jis buvo išvaizdus, galantiškas, gerai išauklėtas, turėjo tiesiog viską, ko aš taip ilgai ieškojau. Mūsų pažintis buvo kiek dalykinė, turėjau jam padėti, tačiau visą tai prisimenu, kaip gražias popietes, vakarus su juo. Bendravau daugiau nei su savo geriausiom draugėm, todėl jį puikiai pažinau kaip ir jis mane.. Jaučiau, kad kažkas vyksta. Nekaltas flirtas virsdavo į simpatiją išreiškiančius komentarus, pastebėjimus… Man patiko būti su juo, kiek supratau ir jam.

Aplinkiniai sakė, kad po pažinties su juo pasikeičiau, tiesiog švytėjau visa, žibėjau kaip saulutė.. O man buvo taip gera, taip jauku, kad norėdavau vis dažniau matytis. Tačiau visa, tai kas turi gražią pradžią, turi ir liūdną pabaigą. Kartą jis man pasiūlė eiti su jo draugais.. Tada tikriausiai padariau lemtingą klaidą, atsisakiau ir nesvarbu, kad turėjau tam priežastį, juk buvo mano mamos gimtadienis. Taigi praleidau tokį šansą, tokią progą, po kurios tikriausiai viskas būtų buvę kitaip. Tačiau tik klaustukas dabar ties šia vieta, kas būtų jeigu būtų… Po šio mano atsisakymo, aš jutau kad jis pradėjo elgtis kitaip..

Galiausiai jis visai kitaip elgdavosi prie klasiokų, iš kurių tikriausiai išgirdo faktą, kad aš išvažiuosiu mokytis, ir kad esu vyresnė. Taigi, nebebuvo to, kas mus po truputį buvo pradėję lipdyti, sklaidėsi tas gražu. Aš tai jutau, todėl jo paklausiau. Išgirdau tai, ko tikėjausi, bet nenorėjau pripažinti. Tačiau nebuvo taip įklimpusi, tad susitaikiau, nuslpinau tai, kas buvo pradėję lengvai manyje kirbėti ir toliau bendraudavom.. tačiau jis dažnai prieštaraudavom tam, ką pats buvo pasakęs. Vieną vakarą, kai buvom koncerte, jaučiu jį, jo dėmesį, jo kūną šalia. Iš pradžių mąsčiau, kad žmogus tiesiog taip elgiasi, išsisukinėjau iš jo, bet po to jausmai nugalėjo, pasidaviau jam ir buvo jo.. Visa, visa..

O reikėjo pasikliauti protu, nes kitą dieną sužinojau, kad tai kas nutiko tą vakarą, nieko nereiškia, taip gavosi, na žinai, mažute, negalėjau atsispirti. Bet šis žmogutis nesuprato, kad šitas jo žingsnis privertė mane patikėti naujom viltim ir įklimpti iki tiek, kad dar ir dabar pajaučiu karčių ašarėlių skonį prisiminusi jį, nesugebu nieko prisileisti artyn, nes vis dar jaučiu jo rankas, apjuosiančias mane, vis dar jaučiu jo alsavimą, vis dar jaučiu kaip man šnabžda į ausį nuostabiausius žodžius, kaip jo lūpos pasiekia manas, kaip mes du žmonės, pasakę, kad nieko nebus susilieja i vieną visumą.. taip ir kankinuosi lig šiol su naivia mintimi jį užmiršti.. tikėdama, kad tai tik susižavėjimas, truputėlį per ilgai užsitęsęs… Ir manydama, kad buvo lemta tai patirti, kad galėčiau prisiminti nuostabias gyvenimo patirtas akimirkas ir suprasti, kad ne visad viskas baigiasi taip kaip pasakose..

O dabar vėl ruduo, vėl lyjantis lietus, žmonių veidai, kuriuose tikiu išvysti jį, ateinantį pas mane, pas mane…Tačiau aš suvokiu taip nebus, todėl nebežiūriu į veidus, nematydama nieko ir ištrindama prisiminimus..

Mergytė

Atsiuntė:  Vaida