Tik jie ir ruduo
Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais.
O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės.
Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje.
O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje.
Šiltai suspaudęs Ją glėbyje, laikė tiek, kiek nei protas, nei širdis nesuskaičiavo. Tuo metu jiems neegzistavo niekas. Tik jie ir ruduo.
Justina.
Atsiuntė: Justina
Autorius
Įvertinkite straipsnį