Tik trys poros iš dešimties saugo ištikimybę

Iš esmės visos neištikimybės istorijos panašios. Skiriasi tik konkrečios aplinkybės. O siužetai rutuliojasi ta pačia linija. Bendras vardiklis – santykių krachas, džiaugsmo ir kančių šaltinis.

Savo naujoje knygoje “Išdavystė” psichologė psichoterapeutė Roberta Džomi rašo: “Kai mes nutraukiame nuo inkaro savo gyvenimą ir perduodame jį į kito žmogaus rankas, turime atsiminti, kad tokiu būdu galbūt dedame pagrindus galimam nusivylimui. Išdavystės nutinka tik tada, kai žmonės myli, bet neįmanoma pamilti nerizikuojant būti išduotam”.

Paskutiniais duomenimis, Italijoje 7 iš 10 vyrų yra neištikimi. Nemažai ir tokių moterų. “Jų skaičiai beveik susilygino”, – sako Džomi.

80 procentų išdavysčių atsiskleidžia, 70 procentų atvejų poros, oficialiai susituokusios, pergyvena trečio asmens įsiveržimą ir neišsiskiria.

Neištikimybės ir atleidimo už išdavystę problema užsiima ir katalikiškas leidinys “l’Avvenire”. Debatų esmę trumpai galima būtų nusakyti taip: išdavikui reikia atleisti; nors tai nėra lengva, tačiau vis dėlto įmanoma.

Kodėl taip nutinka

Išduodama įsimylėjus kitą asmenį (“meilė – tai toks trokštamas jausmas, kurio visuomet ilgimės; kai jis atsiranda – nelyg džiaugsmo pasiuntinys – mes pasiryžtame jį priimti”);

iš smalsumo (noras sužinoti, koks jis/ji lovoje);

iš nuobodulio (kai pavargstame nuo monotoniškų santykių);

dėl aistros ir seksualinės priklausomybės (mes netikėtai atsiduriame aštrių pojūčių poreikio nelaisvėje).

Protas, širdis ir kūnas yra neištikimybės variklis, todėl labai svarbu suprasti, kaip užgimsta neleistinas ryšys. Visais trimis atvejais ima veikti kerai. Seksas taip pat turi daug reikšmės, pažadina galingus instinktus, skatina užmegzti kontaktą. “Mes norime matyti, uosti, liesti.”

Demaskavimas

Išdavystei galite užbėgti už akių, jeigu būsite atidus. Štai požymiai, kurie sako, jog metas įtempti savo “lokatorius”: tai pirmiausiai keistas posėdžių ir susitikimų tvarkaraštis, netikėti išėjimai iš namų. Per šventes ir laisvadienius meilužis atrodo sunerimęs, išeina miglotai paaiškinęs tikslą.

Pasinaudokite “įtariamojo” išsiblaškymu. Jis tikrai nebus ištrynęs visų žinučių ir skambučių. Patikrinkite elektroninį paštą ir telefono sąskaitas.

Dar galima nusamdyti seklį arba pačiam tapti Šerloku Holmsu. Tačiau prieš patraukdami ieškoti teisybės, jūs turite savęs paklausti, ar esate pasirengę ją priimti. Jeigu nejaučiate turįs pakankamai jėgų išgyventi viso to pasekmes, geriau palikite taip, kaip yra.

Ką sakyti?

Kaip turėtų elgtis susektas išdavikas? Sena taisykle “Viską neigti netgi esant neginčijamiems įrodymams” verta suabejoti. Geriausia išeitis iš keblios padėties – pusiau prisipažinimas. Pasakyti, bet ne viską. Supaprastinti situaciją, nepasiduoti spaudimui, begaliniams tardymams, ypač naktiniams.

O prieš klausinėdami “įtariamąjį” turite gerai žinoti, ko jūs siekiate. Galite būti skaudžiai sužeistas ir jau niekada nebegrįžti prie buvusių santykių. Pamąstykite apie tai.

Vertė Liana AMBARCUMIAN