Žiemos sapnas

Visada likdavau įskaudintas kitų, nes taip dažnai kartojau žodį “myliu”. Po ilgų nusivylimų sutikau nuostabų žmogų, kuris manyje pažadino vėl meilę. Jos šiluma, aistra ir meilė man suteikė tai, ko aš troškau.

Kai ją pamačiau, buvau sužavėtas – jos akys, figūra, švelniai krintantys plaukai, veidas, lūpos – viskas joje buvo tobula. O jos protas buvo galutinis ginklas, kuris mane nuginklavo. Man buvo gera bendrauti su ja.

Susitikdavome kartą per savaitę. Kai nebūdavau šalia jos, svajodavau apie jos akis, jos lūpas.

Po antro susitikimo mudviejų jausmai sustiprėjo ir mes dar labiau suartėjome. Tas jausmas buvo neapsakomai malonus. Vienas kitam dovanojome dovanėles, smulkmenas, kurios suteikdavo džiaugsmo. Aš vis nedrįsau jai sakyti, kad myliu, bet žinojau, kad sutikau merginą, su kuria norėčiau būti amžinai. Šalia jos tapau vaiku, kuris trokšta šilumos ir meilės.

Bet mūsų santykiai žlugo, ir dėl to kaltinu save. Kai atsirado kita galimybė, aš vėl viską sugadinau ir nuo tos dienos aš nesugebu būti toks su kuo nors kitu, kokiu buvau su Vilma. Labai pasiilgau Vilmos.

Atsiuntė: Antanas