Žinutė tau…

Pradėdama rašyti, noriu pasakyti, kad tą žmogų mylėjau labiau nei gyvenimą. Nežinau, gal vis dar ir tebemyliu, bet meilė nesitęsia visą gyvenimą ir man taip liūdna. Verkiau, be galo verkiau. Man ir teliko ašaros, kurios pasirodė, tokios nieko vertos. Prisiminimai apie kažkada trokštamą meilę lyg ir vėl sugrįžo. Man dabar sunku, nes žinau, kad tik svajonėse ir prisiminimuose esi šalia. Neturiu jokios teisės Tau rašyti, bet daugiau negaliu laukti. Tau pasirodys, kad mano šis laiškas toks, kaip ir visi, beprasmis ir tylus. Bet ne. Aš lauksiu, labai ilgai lauksiu tos valandos, kad Tu vėl būsi, bent mintimis šalia. Man daugiau nieko ir nebelieka, tik laukti, to ko niekad tikriausiai nesulauksiu.

Tiek daug tiesos esu Tau nepasakius, tiek daug nutylėjus esu. Bet dabar pats laikas viską atskleisti. Pasakysiu, ką jau seniai turėjai žinoti. Daugiau jau nebegaliu tylėti, nes man per daug sunku. Ta tyla neištveriama.

Visos tos akimirkos, kurios buvo skirtos Tau, taip ir neatėjo, nes vis laukiau kažko nepasiekiamo ir svetimo.

Kaip dabar man sunku, visą tai suprasti. Bet juk viskam ateina savas laikas. Dabar aš jau nebe ta mergina, kurią Tu pažinojai. Aš dabar esu jūra, besiblaškanti į visas puses. Neturiu sau kelio į kurį galėčiau pasukus ramiai nueiti. Esu labai pasimetusi..

Daugiau niekada mūsų keliai nesusijungs, nes esu jau seniai “jūros dugne”. Noriu, kad perskaitęs šį laišką Tau nekiltų minčių susimąstyti, ką Tau jaučiu, ar jaučiau. Nenoriu daugiau kartoti, kas Tu man esi, ir kodėl viskas taip painu. Manau, kad ir taip per ilgai Tau tai kartojau. Atleisk, kad taip ir nesugebėjau Tau parodyti, koks Tu man brangus buvai.

O dabar, kai manęs jau nebėra, galiu pasakyti viską abstrakčiai.

Tu man buvai angelas, kuris taip mane saugojo. Tik gaila, kad pasileidau į tolimą kelionę iš kurios jau niekada negrisiu…

Atsiuntė: Erika