Laisvalaikio užsiėmimai

Lietuvoje laisvalaikio užsiėmimai pasižymi didele įvairove – nuo aktyvaus poilsio gamtoje, pavyzdžiui, baidarių žygių ar vaikščiojimo pažintiniais takais, iki turiningų kultūrinių patirčių muziejuose bei teatruose. Didžiuosiuose miestuose sparčiai populiarėja bendruomeniški užsiėmimai, tokie kaip keramikos dirbtuvės, stalo žaidimų vakarai ar sporto klubų treniruotės atvirose erdvėse. Gyventojai vis dažniau renkasi prasmingą laisvalaikį, derindami saviugdą, fizinį aktyvumą ir kokybišką laiką su šeima ar draugais.

Sportinė meškerė. 1 dalis

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Nenumaldomai artėja pavasaris, nors žiema dar vis rodo savo nagučius, naktim vis dar baugindama mus nemažu šaltuku, tačiau saulė jau daro savo darbą ir norom nenorom stumia žiemą lauk. Patvinusios upės jau laisvinasi nuo ledų, semia kaimus ir kelius, tuo pačiu išlaisvindamos ir žuvis nuo ledo gniaužtų. Ateina tas laikas, kada visi griebsime plūdines meškeres ir pulsime žvejoti pirmųjų pavasarinių kuojų. Kiek teko pastebėti, daugelis mūsų žvejų naudoja meškeres, apginkluotas ritėmis, įvairiais žiedeliais ir pan. Taip, yra toks būdas gaudyti srovėje, tai vadinamasis „boloniškasis“ būdas, ir jis tikrai nėra blogas. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitą būdą, kurio mūsų žvejai vis dar bijo arba mano, kad tai skirta ne jiems… Tai meškerės be žiedelių ir ričių (toliau aš jas vadinsiu sportinėmis meškerėmis). Nekalbėsiu apie jau tik meškeriotojų profesionalų naudojamas sudurtines sportininkų meškeres, vadinamas štekeriais, gal tai bus kituose straipsniuose, jei tai ką nors sudomins, o panagrinėsiu paprastas teleskopines meškeres. Tai iš dalies labai paprastas ir kartų pakankamai sudėtingas žūklės būdas, tačiau tikrai nereikia jo bijoti, juolab tikrai verta ji išmėginti. Kad įsivaizduotumėte kas yra sportinė meškerė, pateiksiu keletą tokių meškerių paveikslėlių (1 pav.). Tegul nesupyksta tie, kas jau yra gaudę tokiom meškerėm, bet, kiek žinau, daugeliui jos yra kažkokia egzotika, panašiai kaip man muselinė meškerė.

Kalniniai šamai

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

Feeder ir Picker tipo dugninės meškerės

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light - tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 - 100 gr arba 80 - 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.

Kur plaukioja didesni ešeriai?

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje... Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi? Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį?

Kaip nusipirkti dugninę meškerę?

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

Ką darysime viduržiemį

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.

Šapalas – plūdine meškere

2010-06-02 autorius Straipsniai.lt

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiausiose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdomiau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tikri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko sugauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maždaug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neužtiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vietos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, dideli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapalai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dugną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų. Kuo šapalas didesnis, tuo jis didesnis slapukas. Todėl labai retai upėje pamatysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuose vandens sluoksniuose pasirodo retokai.

Jaukai "ŽVEJO TAKAS"

2010-06-01 autorius Straipsniai.lt

Šie jaukai neatsirado vienu kartu. Daug metų buvo ieškoma tinkamų receptūrų, komponentų, ilgai tobulinamos proporcijos, jaukų priedai bei kvapnieji papildai. Visa tai buvo nuolat išmėginama Lietuvos upėse ir ežeruose bei tvenkiniuose. Šiuo metu, padedant sportinės žūklės klubo "Žvejo takas" sportininkams, visi jaukai yra bandomi ir tobulinami. "Žvejo tako" jaukai garsėja tuo, jog sportininkai su šiais jaukais ne vienose varžybose yra iškovoję prizines vietas, tapę Lietuvos čempionais. Tai ir klubo "Žvejo takas" komanda, ir visiems gerai žinomi "Meškerės broliai". Pristatome "Žvejo tako" jaukų asortimentą. Bazinis - tai pagrindinis maistinių medžiagų mišinys jaukams gaminti, kurį galima naudoti kaip jauką. Tačiau vienas bazinis jaukas nėra labai efektyvus. Todėl į jį visada dedama įvairiausių aromatinių ir skoningų priedų, sunkinančių ir klijuojančių medžiagų, arba maišomas su kitais jaukais. Universalus - šis jaukas puikaus skonio ir aromato subalansuotas visoms karpinėms žuvims vilioti, skirtas lėtai tekančiam ir stovinčiam vandeniui. Žvejojant srauniuose upėse, kanaluose patartina jauką pasunkinti smulkiu žvyru, taip pat įmaišyti specialių klijų jaukams klijuoti nuo 8% iki 15% / 1kg. jauko atsižvelgiant į srovės stiprumą. Žvejojant didelius karšius į jauką patartina įmaišyti papildo "kukurūzai skaldyti" 20%"biskvitas melasinis" 18% / 1kg. taip pat pagal galimybę uodo trūklio, musės lervos, smulkintų sliekų.

Jaukinimas

2010-06-01 autorius Straipsniai.lt

Kad žūklė būtų sėkminga, žuvys jaukinamos. Jaukas beriamas reguliariai kelias dienas (ar net savaitę) iki žūklės nustatytomis valandomis. Geriausia žuvis jaukinti rytą ar vakare, kai jos plaukia „medžioti”. Jaukui dažniausiai vartojami į tešlą ar molį įminkyti sliekų gabaliukai, uodo trūklio lervos, rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, duona, įvairios košės, bulvės, sėlenos, varškė, išspaudos, kombinuoti pašarai ir t.t. Jeigu meškerioti išvykstama tik šeštadieniais ar sekmadieniais, iš anksto žuvų prisijaukinti neįmanoma. Šiuo atveju jos jaukinamos 2 val. (gaudant kuojas, karpius — 30 min.) iki žūklės. Sukrešėjęs kraujas surišamas į marlę su akmeniu ir nuleidžiamas ant dugno. žuvis, pajutusi kraują, ieškodama jo ištakos vietos, plaukia prieš srovę, minta juo, bet negali pasisotinti. Upėse žuvys jaukinamos pabėralu. Jis gaminamas taip. Bet kokios kruopos ar grūdai verdama, iki pasidaro kieta košė. Ji gerai sugrūdama, sumaišoma su sėlenomis, miltais. Dėl aromato įlašinama sėmenų, anyžių, kamparo aliejaus ar valerijono. Masė sumaišoma su moliu ir gerai išminkoma. Jei upės srovė lėta, pabėralo kamuoliukai išbarstomi žūklės vietoje 10 m atstumu nuo laivelio neplačiu pusračiu. Skalaudamas molį, vanduo išplauna ir jauką, kurį godžiai griebia žuvys. Pirmiausia numetami 3—4 kamuoliukai, po kurio laiko kiek arčiau valties — dar keli ir pagaliau prie pat laivelio — paskutinis didelis kamuolys. Dabar jau metamas ir kabliukas su masalu.

Jaukai didiesiems laukiniams karpiams

2010-06-01 autorius Straipsniai.lt

Sąlyginai jaukus, skirtus didiesiems laukiniams karpiams jaukinti, galima suskirstyti į natūralius ir dirbtinius. Sąlyginai jaukus, skirtus didiesiems laukiniams karpiams jaukinti, galima suskirstyti į natūralius ir dirbtinius. Dirbtiniai jaukai: baltyminiai kukuliai, granuliuoti pašarai, birūs mišiniai, dešra, “krabų lazdelės” ir kiti. Natūralūs jaukai: Augalinės kilmės jaukai - grūdai kukurūzai, žirniai, kviečiai, perlinės kruopos, pupos, pupelės, bulvės prieš jaukinimą termiškai apdirbami, t.y. šutinami iki jaukinimui tinkamos kondicijos. Visus minėtus grūdus prieš šutinant reikia nuo kelių iki keliasdešimties valandų brinkyti šaltame vandenyje. Kukurūzai bei kviečiai šutinami tol, kol apie 60 procentų grūdų sutrukinėja luobelės. Sutrūkę grūdai geriau skleidžia kvapą vandenyje, tuo viliodami žuvis į jaukinamą vietą. Žirnius reikėtų naudoti neglūdintus su luobele, šutinti tol, kol taps lengvai suspaudžiami tarp pirštų. Labai svarbu žirnių neperšutinti, kad jie nesutrūkinėtų ir nepasidarytų košė (karpių jaukinimui, kitoms žuvims ruošiama kiek kitaip). Panašiai šutinamos pupos bei pupelės. Jų luobelė taip pat neturėtų sutrūkinėti šutinant. Tinkamai šutintus kukurūzus, žirnius, pupas bei kitus grūdus galima naudoti ir masalui tiek ant kabliuko, tiek ir ant “plauko”. Į išvirtus bei atvėsintus jaukui ruošiamus grūdus galima pridėti reikiamo kvapo arba atraktoriaus, geriausiai skysto.

Jaukai ir jaukinimas žiemos metu stovinčiame vandenyje

2010-06-01 autorius Straipsniai.lt

Žiema smarkiai pakeičia žuvų mitybos įpročius. Todėl žiemą keičiasi žuvų jaukinimo taktika, taip pat patys žieminiai jaukai labai skiriasi nuo vasarinių. Pradėkime nuo pradžių. Jaukai žiemą, žvejojant karšius ar kuojas žūklės nesugadins tik tuo atveju jei rūpestingai parinksime jo sudėtį. Negalima žieminiuose jaukuose naudoti kruopų, ar grudų t.y. stambios frakcijos dalelių. Kaip jauko pagrindas geriausiai tinka džiūvėsėliai kadangi jie yra mažai maistingi. Tai pat galima pridėti šiek tiek kanapių išspaudų. Nemažai dedama į žieminį jauką gyvūninės kilmės masalo dažniausiai uodo trūklio lervų, taip pat galima įdėti truputi ir musės lervų. Į žieminį jauką būtina dėti druskos, kadangi po vasaros žuvys jaučia mineralų trūkumą. Patamsinti jauką galima juodžemiu, geriausiai tam tinka kurmeriausiai. Pasirinkta žvejybos vietą geriausia jaukinti vakare, jei žūklė truks kelias dienas tuomet tai kartokite kiekvieną vakarą. Stovinčio vandens telkiniuose šerti galima paprasta žiemine šėrykla, kurios pagalba pašarą išpilame ties pačiu dugnu. Į kiekvieną eketę reiktu suberti nuo 200 iki 500 gr. jauko. Norint, jog jaukas ilgiau išliktų ant dugno ir jo greit nesuėstų mailius, galima jį užšaldyti didesniais kubeliais, tiesa tuomet pašarą būtina pasunkinti žvyru, jog jis neplūduriuotu paviršiuje. Tokie pašaro kubeliai nuleisti ant dugno lėtai tirpsta, todėl ilgai vilioja žuvį. Ryte atėjus į žūklės vietą neskubėkite jaukinti, geriau pirmiau pamėginkite apgaudyti jaukintas eketes.

Gaminame jaukus

2010-06-01 autorius Straipsniai.lt

Kiekvienas plūdininkas žino, kad be šėrimo sunku pagauti baltą žuvį, bet ne visi gali įpirkti firminius pašarus, todėl norėčiau patarti kaip palyginus nebrangiai patiems pasigaminti pašaro, kuris tiks visai baltai žuviai, įskaitant ir karpius. Pradėti reikia nuo turgaus, kuriame nusipirkite vištų pašaro. Jį sudaro labai geri komponentai, pilnai tinkantys jaukinti žuvį. Po to dar būtų gerai nusipirkti saulėgrąžų išspaudų, smulkių kukurūzų, na, dar galima kokį maišelį sėlenų. Visi šie komponentai kainuoja maždaug po 1 Lt už kilogramą, tad manau, tai nėra brangu. Tuomet jau galima pradėti ruošti jauką, kurį aš jau ruošiu prie vandens telkinio, kuriame ketinu žvejoti. Pagrindinė jauko dalis yra vištų pašaras, į kurį pridedu kukurūzų kruopų, džiūvėsių (kad geriau sukibtų pašaras), ir be abejo kvapų. Kvapus galima dėti įvairius, priklausomai nuo žuvies, kurią ketinate žvejoti, bet aš esu pastebėjęs, kad baltai žuviai labiausiai tinka saldūs kvapai, kaip pavyzdžiui karamelės, vanilės ar panašiai. Man labai pasiteisino firmos „Traper“ kvapai. Vienu žodžiu kvapas pirmiausia turi patikti žvejui, tada ir žuviai patiks. Gaudydamas karšius dažnai į jauką pridedu kalendros ir saulėgrąžų išspaudų. Dar visada pridedu gerą saują konservuotų kukurūzų, o po to ir gaudau ant tokių kukurūzų, kuriuos prieš tai sumaišau su kvapais, kurių dėjau į pašarą. Dabar apie priedus jaukams.

‹ Atgal 1 2 3 … 6 7 8 9 10 11 12 Pirmyn ›