„Tvičingo“ populiarumas auga kaip lavina. Daugėja publikacijų, kuriose autoriai dalinasi savo nuomonėmis dėl masalų pasirinkimo ir traukimo ypatumų. Egzistuoja didžiulis „tvičinginių“ voblerių pasirinkimas, bet apie praktinį jų panaudojimą beveik nėra jokios informacijos. Tvičingas – tai dirbtinio masalo traukimo būdas, kai atliekami trumpi trūkčiojimai spiningu, ko pasėkoje masalas juda kaip sužeista ar nusilpusi žuvelė. Vienas iš pagrindinių natūralios atrankos principų: išgyvena stipriausias; ligotas ar sužeistas žuvis plėšrūnai suryja pirmiausiai, netgi kuomet nėra alkani. Būtent į tai ir orientuotas tvičingas. Kada žuvys maitinasi aktyviai, jos griebia siūlomą masalą, traukiamą bet kokiais būdais. Bet jei plėšrūnai pasyvūs, žūklaujant tuo pačiu būdu kibimų skaičius ženkliai sumažėja arba kibimas apskritai liaujasi. Dauguma žvejų, pamanę, kad šiandien „nekibos diena“, baigia žūklę, o ypatingai užsispyrę piliečiai keitinėja masalus, tikėdamiesi atrasti kibųjį variantą, arba bando keisti masalo traukimo būdą. Dažnai iš pradedančių spiningautojų tenka girdėti, kad kai tik jie pradėdavo naudoti lėtesnį masalo traukimą, darydami pauzes ir įvairius staigesnius trūktelėjimus, tuoj pat sulaukdavo kibimo. Tokiais atvejais jie aiškindavo, kad lydekos aptingusios ir tiesiog neturi jėgų ir noro vaikytis greitai traukiamų masalų.