Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių. Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.
