Mintys apie ešerių žūklę
Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.
