Tyrimas apie Lietuvos tautą

P hre4b8b9g.jpg

Pilietinės visuomenės instituto (PVI) ir Strateginių studijų centro (SSC) iniciatyva bei Seimo kanceliarijos užsakymu vykdytas tyrimas "Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė", sukėlęs diskusijas visuomenėje bei sukritikuotas Seimo kanceliarijos. Lietuvoje vyrauja pasyvi politinė kultūra. Dauguma Lietuvos gyventoju, net ir būdami nepatenkinti valstybės vykdoma politika ir priimamais sprendimais, nemano, kad galėtų ką nors pakeisti, ir nesiruošia imtis aktyvios visuomeninės veiklos. Politinis nepasitikėjimas Lietuvoje tampa sisteminis. Svarbiausiomis demokratinės politikos institucijomis - partijomis ir parlamentu - nepasitikima taip nuosekliai ir stipriai, kad gali kilti šių institucijų legitimumo problemų. Dabartinis valstybės valdymo modelis įtvirtino "valstybės dominavimą prieš žmogų". Jis nesiremia piliečių pasitikėjimu bei bendradarbiavimu, dėl to prarandami ryšiai tarp piliečių ir valstybės. Politikos formuotojai neįvertina aktyvios pilietinės visuomenės kaip būtinos demokratinės valstybės išsaugojimo ir tautos gerovės kūrimo sąlygos. Pastarųjų metų politinės sistemos sukrėtimai vienareikšmiškai liudija demokratinės pilietinės visuomenės stiprinimo poreiki.

Profesorius George McKay: “Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas”

Evo4wmtrapi.jpg

Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama. – Lietuvos intelektualai – sociologai ir politologai – dažnai skundžiasi, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška, nėra aktyvi, žmonės nenoriai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, socialinius judėjimus. Jūs tyrinėjate socialinius judėjimus ir alternatyvias kultūras, arba – vadinkime – subkultūras Didžiojoje Britanijoje. Kokios sąlygos, kokia politinė terpė reikalinga, kad šalyje suklestėtų visuomeniniai judėjimai? – Socialiniai judėjimai atsiranda tada, kai visuomenėje iškyla tam tikra problema arba problemų grandinė, kuriai žmonės meta iššūkį. Agituojama prieš tam tikrus reiškinius, kurie turi būti permąstyti, aptarti ir įtraukti į politinių sprendimų lauką

Pilietiškumas lietuviams?

Zz g0ocgldw.jpg

Šiais pažangos ir technikos laikais gyvenimo taisyklės nepaliaujamai kinta. Kas anksčiau buvo draudžiama – dabar leidžiama, kas anksčiau gražu – dabar pasenę ir nebežavi. Tačiau nežiūrint daugybės pradėjusių nykti socialinių normų, kaip antai: galimybė reikalauti satisfakcijos ir ginklu apginti savo ar savo mylimosios garbę, sunkiai iš vadovėlių ir pokalbių ištrinami pilietybės ir pilietiškumo terminai. Galbūt tai natūralu ir įgimta žmogui? Ne vienas senovės ir dabarties mąstytojas tvirtino, kad žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Tačiau ar visi esame pilietiški – čia jau kitas klausimas. Neabejoju, kad jis ir vertas gilesnės analizės. Klausimo aktualumas mums, lietuviams, yra ganėtinai didelis. Ypač dabar. Žiniasklaidoje dažnai pasigirsta įvairiausių kalbų apie specifinį lietuvių pilietiškumą, pavyzdžiui, apie rankų šildymąsi prie degančio kaimyno namo. Negražu ir nepilietiška...

Laisvė gali būti tik visų bendra

A sx8grrwg.jpg

Visų pasaulio šalių valdžia turi nustoti meluoti. Tai vakar Seime minint Laisvės gynėjų dieną pareiškė žymus žmogaus teisių gynėjas rusas Sergejus Kovaliovas, kuriam įteikta pirmoji Laisvės premija. S.Kovaliovo kalbą pateikiame kiek sutrumpintą. „Aš suprantu, kad tai ypatinga premija, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą teikiama, tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą: ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas aukojo savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui, arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi ir jie buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad jie nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant jiems dar gyviems.

Apie draudimus ir laisvę

Qqiaxa9hpaa.jpg

Sausio 13-oji, peržiūrėtas filmas Anarchija Žirmūnuose bei įvairūs pokalbiai su draugais pastaruoju metu vis dažniau iššaukia mintis, kurios priverčia susimąstyti apie draudimus ir laisvę. Kiekvienas mūsų esam priklausomi nuo šeimos, mus supančių draugų, kolegų, mokymo įstaigos, darbdavių ir galų gale pačios šalies (įstatymų, tradicijų, ekonomikos…) Tad pasidalinsiu gimusiomis mintimis. Iš patirties žinome, kad draudimai nėra pats puikiausias būdas sustabdyti nepageidaujamą elgesį. O gal su tuo nesutinkate? Juk vaikystėje turbūt visi turėjom savų troškimų, kuriuos slopino, draudė tėvai, mokytojai ar kita aplinka. Prisiminkim kai bausdavo už tai, kad neklausom, nusižengėm taisyklėms ir uždrausdavo eiti į vakarėlį, lauką, žaisti kompiuteriu ar dar kažką daryti. O gal jūsų tėvai niekad nebaudė, kažką uždrausdami neapribodavo jūsų norų? Tuomet parašykit, labai norėčiau susipažinti ir daugiau padiskutuoti šia tema. Tačiau vis dar tikiu, kad didžioji dauguma užaugo būtent tokiomis sąlygomis, kai būdavo taikomas bizūno ir meduolio principas atitinkamai už blogus ir gerus poelgius. Tačiau dažnai tai mūsų nesustabdydavo, nes buvom mažieji anarchistai, nepaklūstantys nusistovėjusiai tvarkai. Mus saugojo anarchija, kuri leido patirti tiek daug emocijų, išgyvenimų bei sukaupti gyvenimiškos patirties. Džiaugiuosi už tuos, kas protestuodami prieš sistemą rado savo gyvenimo kelią ir liūdna dėl tų, kurie vis gi buvo it lėlės ir ėjo ten, kur sakė tėvai, kur prestižiškiausios specialybės, kur ateityje bus daug pinigų, bet ne ten, kur norėjo eiti. Nepamirškit, kad tai jūsų gyvenimas, tad dar ne per vėlu kažką pakeisti!

Pilietinis judėjimas - Piliečių forumas

Rskikqxulg.jpg

Piliečių forumas buvo įsteigtas 2004 m. kovo 9 d. įvairių pilietinių organizacijų (Lietuvos studentų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Neformaliojo švietimo debatų centras, Mokyklų tobulinimo centras, Santaros Šviesos klubas, Atviros Lietuvos fondas, Jaunųjų konservatorių lyga, Lietuvos jaunųjų centristų judėjimas, Lietuvos liberalusis jaunimas, Holokausto ir žydų kultūros tyrimų centras "Atminties namai", Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjunga, Ukmergės krašto bendruomenių sąjunga ir kitos) bei atskirų piliečių iniciatyva. Forumo narius sieja įsitikinimas, kad tik demokratinė Lietuva šiandien gali išlikti nepriklausoma ir užtikrinti piliečių gerovę. Piliečių forumas yra atviras visoms aktyvioms Lietuvos pilietinėms organizacijoms ir piliečiams, kurie pritaria Forumo nuostatoms ir siekiams bei nori prisidėti prie jų įgyvendinimo. Forumas veikia skatindamas piliečių dalyvavimą viešajame gyvenime, rengdamas viešas diskusijas visuomenei ir valstybei svarbiais klausimais visoje Lietuvoje, atkreipdamas visuomenės, politikų bei valdžios institucijų dėmesį į demokratijos raidai iškylančias problemas, aptardamas ir siūlydamas galimus šių problemų sprendimus, palaikydamas nuolatinį visuomenės ir politikų bei valdžios institucijų dialogą, keldamas politikai viešumo, skaidrumo ir garbingumo reikalavimus.

Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės

Bh4lqhcocxe.jpg

Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl visko kaltas), galėtų pasakyti, kiek narių jį sudaro. Dar retesnis tas, kuris galėtų pasakyti, kas iš jo miesto ar savivaldybės sėdi ir atstovauja jį – Lietuvos pilietį tarp Seimo narių. Manau, per greitai pasiduodame ir pamirštame, kad Lietuva – tai ne tik valdžia. O ir tą valdžią, neva labai blogą, išsirenkame tik mes patys. Niekindami Lietuvą niekiname ir tai, ką paliko mūsų protėviai. Vaikštome surūgę, negerbiame kito žmogaus darbo, nepatinkame patys sau. Peikiame tai, už ką kovojo mūsų seneliai ir močiutės. Per mažai išnaudojame savo žodžio laisvę, per retai pasižiūrime asmeniškai į save, per greit pasiduodame įtakai, per dažnai paliekame kraštą, kuriame gimėme, augome ir mokėmės.

Nepakantumas patriotiniam jaunimui

De45iuwscoi.jpg

Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“ į jaunimą, o ypač į neformalias jo grupes. Vis dažniau kalbama apie visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą Lietuvos skinhedų subkultūros dalyviais. Daugiausia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio skinhedai sulaukia po Kovo 11 - osios eitynių. Paradoksalu, tačiau būtent jie ir yra Kovo 11-osios eitynių pradininkai. Taigi, mes galime teigti, kad visuomenės nuostatoms susiformuoti apie skinhedų subkultūrą didelės reikšmės turi ne tiesioginė patirtis (bendravimas, susidūrimas su jais), o žiniasklaida ir aplinka, iš kurios žmonės perima informaciją. „Kreivi“ žvilgsniai prieš plikas galvas, nesusipratimai, agresija, pyktis... Kur veda šis kelias? Ar visi mes mirsim, taip ir neradę bendro dialogo tarp subkultūrinio jaunimo ir visuomenės? O gal verta bandyti? Gal verta bandyti susitaikyti ieškant kompromiso, kuris tautines šventes, tokias kaip, Sausio 13–toji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji, leis švęsti kartu, be pykčio, agresijos ar rodymo pirštu vienas į kitą. Šiomis dienomis Lietuvoje skinhedų klausimas itin aktualus. Vis svarstoma, ar verta jiems tarnauti kariuomenėje, ar tinkamai jie elgiasi Tautinių eitynių metu, ar deramai mąsto ir net rengiasi...

Ar mylit Lietuvą jūs?

Xgltpax1fey 1.jpg

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Globali Lietuva be lietuvių?

Mseswdmzr a.jpg

Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais. Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?

Kokia prasmė būti patriotais?

0nhhgyzq70i.jpg

Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotas. Terminų žodyne rašo, kad patriotas - žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai aukotis. Hm. Dabar pabandykime šią sąvoką pritaikyti dabarčiai. “žmogus, mylintis savo tėvynę”- to užtenka? Juk ir didžiausi rasistai, “forsai” myli savo tėvynę, juk dėl to ir pritalžo tokias kaip berneen. “atsidavęs savo tautai” - keista frazė. Ką reikia daryti norint atsiduoti savo tautai? Paliksiu spręsti jums, nes pati nesugalvoju. Ir galų gale - “pasiryžęs jai aukotis”. Ta prasme, kad visi tie seimūnai neišleistų visų mokesčių mokėtojų pinigų savo reikmėms, aš nušoku nuo tilto, taip seimo nariai mažiau pralobsta, nes vienu žmogumi sumažėja mokesčiai, tai yra auka tėvynei? Galiu tiek pasakyti - ši sąvoka labai atgyvenusi. Aš patrioto sąvoką perdariau savaip: Patriotas - žmogus, mylintis savo tautą, bandantis padėti kiekvienam savo šalies gyventojui, nesvarbi jo rasė, kalba, taip pat svetingai priimantis svetimšalius, nepropaguojantis smurto, bet pasiryžęs protingai aukotis dėl tėvynės ar už ją kovoti, jei to prireiktų.

Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?

T0rm6josiw4.jpg

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?... Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? - Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė - tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą - viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai - jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…