Džaivas

Džaivas

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Ča ča ča

Ča ča ča

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Urban Dance: Kai šokis- ne vien judesiai

Urban Dance: Kai šokis- ne vien judesiai

Kažkas pasakys, kad šokis - tai plastiniai judesiai, atliekami pagal tam tikrą muziką. Iš dalies jis bus teisus, bet tik iš dalies. Šokis - tai saviraiškos būdas ir galimybė perduoti įvairius jausmus ir emocijas. Šokdamas tu valdai savo kūną, pats šokis valdo tave. Galų gale jis yra tai, kas domina ir žavi daugelį žmonių.Šio teiginio įrodymu tapo šokio čempionatas “Urban Dance”, patraukęs dėmesį visų neabejingų šokiui. Ne paslaptis, kad Break dance - tam tikra šiuolaikinio meno rūšis ir hip-hop‘as Lietuvoje tarp jaunimo yra viena populiariausių šokio krypčių. Būtent šiems stiliams ir buvo skirtas turnyras. Organizuoti tokio pobūdžio renginį turi žmonės, žinantys jaunimo skonį ir besidomintys šokiais.Tokie žmonės: buvęs šokėjas Audrius Jokubauskas - dabar gi šokių mokytojas ir įvairiausių renginių organizatorius, bei Andžejus Lavrinovičius - drabužių parduotuvės jaunimui “Urban cloth” direktorius. Jų idėjų ir darbo dėka šis turnyras įvyko, sėkmingai pratęsęs Break dance ir hip-hop‘o istoriją Lietuvoje. Yra žinoma, kad muzika užima svarbų vaidmenį ir turi tiesioginį poveikį šokėjų ir žiūrovų nuotaikai. Šį vakarą išsėdėti vienoje vietoje buvo sunku kiekvienam, esančiam salėje, kartais atrodė, kad visa publika susilieja viename šokyje. Viena iš priežasčių - žinomas ir daugelių mylimas Dj Mamania( G&G Sindikatas), kuris ir “aprūpino” visus šį vakarą gera puikios muzikos doze.

Breiko Istorija

Breiko Istorija

70-tujų pabaigoje juodujų Amerikos gyventojų muzika valdė "šetonas" vardu JAMES BROWN. Jo koncertai išsiskyrė originaliu virtuoziškumu, vokalų žaismu, bei šhokėjų išdarinėjamais triukais scenoje. Beje pats JAMES taipogi labai neblogai šoko. Visa tai primindavo čaotiška begiojima scenoje suderinta su beprotiškais rankų mostais. Publika buvo sužavėta ta naujove, dalis jaunujų gerbėju pradejo kopijuoti šokėjus, tuo pačiu atrasdama kažka naujo ir savito. Tai nebuvo tas šokis, kuri mes iprate matyti, kuriuo žavimes - tai buvo jo šaknys, jo pradžių pradžia. 70-tieji atneša muzika ir šokius iš tokių rajonų, kaip Bronx, kuri kažkada kolonizavo olandai. AFRIKA BAMBAATAA, KOOL HERC, SUGARHILL GANG, GRANDMASTER FLESH, COLD CRUSH BROTHERS bei dešimtys kitų imasi kurti ir populiarinti nauja kultūrą - HIP-HOP'a. Graffiti, kuri egzistavo ir ankščiau dabar randa nauja užouvėja, jaunos kultūros sudėtinių elementų šeimoje. Šimtai jaunų žmonių, prisimenančių JAMES BROWN'a, suvokia, kad jo šokis labai gerai susilieja su N.Y. žmoniu patefonais grojama muzika (Tuo metu būti DJ, reiške būti ir prodiuseriu). Jauni žmones šoko šoki, kuriam negalejo sugalvoti pavadinimo. Tačiau viena karta DJ KOOL HERC vešdamas savo tusovke šokantiems sušuko: "B-boys, a you ready ???" šis pavadinimas išliko iki šių dienų... Turėdami savo ir savo šokio pavadinimą, tuometiniai paaugliai užsiemė šio šokio tobulinimu ir vystimu.

BREIKAS - Gimęs Gatvėje ...

BREIKAS - Gimęs Gatvėje ...

1986 metais per tuometinės Centrinės televizijos laidą "Rytinis paštas" retkarčiais matydavau Egidijų Sipavičių, kuris, akis paslėpęs po siaurais akiniais nuo saulės, imituodavo robotą ir dainuodavo "Breikas valdo mus lyg mašinas". Po dvylikos metų kažkuriame sostinės kino teatre žiūrėjau prancūzų režisieriaus M.Kassovitzo superfilmą "Neapykanta" ir dar kartą neakivaizdžiai susidūriau su breiku. Kaip užkerėtas žiūrėjau tas keliolika sekundžių - Paryžiaus priemiesčio vaikai, šalia įėjimo į metro pasitiesę kartono lakštus ir pasistatę "nigerboksą", išdarinėja kvapą gniaužiančius triukus. Pasirodo policininkai, visi išsibėgioja, tik užsimiršęs breikeris, vis sukasi ir sukasi ant galvos. Tai atrodė "kieta". "Matai, Vakaruose breikas dar gyvas", - pats sau nusistebėjau eidamas iš kino teatro. Šių metų pradžioje, užsukęs į hip hopo vakarėlį, supratau, kad suklydau. Breikas gyvas ir čia, Lietuvoje. Ir dar kaip! Kaip ir kur gimė breikas? Nežinia. Viena aišku, kalti amerikiečiai. Vieni šaltiniai pasakoja, kad kažką panašaus į kai kuriuos breiko judesius jau 3-ame dešimtmetyje išdarinėjo amerikiečių jūreiviai, kurie, įkalę romo, nevengdavo pastraksėti denyje. Kiti sako, kad breiko šaknų reikia ieškoti gerokai vėliau, šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjusiame šokyje "Good Foot" (šokio pavadinimui didžiulę reikšmę turėjo tokio pačio pavadinimo Jameso Browno, užsukdavusio nerealius šokius scenoje ir šalia jos, plokštelė).

Lietuva

34drz7uam6k.jpg

Lietuva daug kuo skiriasi nuo savo Baltijos kaimynių. Visų pirma jos gyventojų daugumą sudaro lietuviai, o Latvijoje ir Estijoje daug rusų. Antra, šalies gyvenimas sutelktas krašto gilumoje, toliau nuo jūros. Trečia, Lietuvoje derlingos žemės, todėl čia gyvybiškai svarbus žemės ūkis. Lietuviai itin brangina savo istorinį paveldą: dainas, šokius ir tautodailę. Puoselėdami liaudies tradicijas, jie išlaikė tautinį savitumą rusų okupacijos metais. Lietuvoje kasmet vyksta folkloro šventės. Lietuvos auksas – gintaras – sustingę medžių sakai, išlikę visokio dydžio ir formos gabalais. Per 90 proc. pasaulio gintaro ateina nuo Lietuvos krantų, jį čia užpustė smėlis prieš 50 mln. metų. Gintaro esti rudo ir nepermatomo, bet labiausiai mėgstamas geltonas. Jame pasitaiko vabzdžių ar augalų liekanų. Lietuvos sostinė Vilnius – tautos širdis – šalies ekonominio, kultūrinio, politinio gyvenimo centras, finansų sostinė. Vilniaus apskrityje – geografinis Europos centras, senoji Lietuvos sostinė gražieji Trakai, legendinė sostinė Kernavė. Čia kertasi svarbūs Rytų bei Vakarų ekonominiai ir politiniai interesai. Geriausi teatrai, orkestrai, turtingiausios bibliotekos, linksmiausios šventės – taip pat Vilniuje, jo priemiesčiuose ir gretimuose rajonuose.

Barbora Radvilaitė. Kas ji?

Barbora radvilaite.jpg

Z. Kuchovičius rašo XVI a. didžiosios kunigaikštienės –karalienės biografiją, tobulai ,,įsijautęs” tik į savo laiko ir aplinkos moterų elgesį. Anos epochos supratimas, ką tik žuvusios karalienės Elžbietos vietoje atsidūrusios Barboros Radvilaitės nuotaikų ir išgyvenimų suvokimas Z. Kuchovičiui svetimas, nenaudingas, todėl jo ir nėra. Daug autorių: Orzechowskio, Rysinskis, Gornickis, Starovolskis, Okun, Stryjkovskis, Balinskis, Jasnovskis ir kiti apie karalienę Barborą rašo, parodydami jos gerą išauklėjimą, pamaldumą ir santūrumą. Todėl Z. Kuchovičius negalėjo išsiversti, neatvilkęs iš Krokuvos purvyno garsiosios Dianos di Cordona ar kitos panašios rūmų damos ,,titulo” – ,,meretrix magna” (,,didžioji ištvirkėlė”). Jeigu Lenkijoje tokių buvo, tai kaip galėjo nebūti Lietuvoje? Reikia pasistengti, kad Lietuvos ,,džiunglėse” nebūtų gražiau kaip Lenkijos ,,nedžiunglėse”. Tas pat su karalienės Bonos burtininkėmis, rūmų tarnautoja Svinska ir šmeižtų nešiotoju Lobockiu –juos visus ,,perregistruoja” į Radvilų valdas, nors Zavichosto kaštelionaitė Svinska gal nė nežinojo kurioj pusėj Lietuva yra. O apie burtininkėmis susirūpinusią Boną Žygimantas Augustas savo laiške Radvilai Juodajam aiškiai parašė. Kas ką būtų sugalvojęs, esant tokiam priešiškumui, pats Žygimanto Augusto vedybų faktas yra nepaneigiamas kunigaikštytės Barboros dorumo ir jos asmens vertės įrodymas.

Moters padėtis senovės Graikijoje

Portrait ancient roman woman 23 2151224375.jpg

Išminčius Talesas iš Mileto kas rytą dėkodavo dievams: už tai, kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi. Paklausus, ar įmanoma vedus gilintis į filosofiją, Platonas atsiduso: „Kaip jums atrodo, kada lengviau gelbėtis sudužus laivui – vienam ar su žmona ant pečių?“ Kai neryžtingas žmogus kreipėsi į filosofą patarimo, vesti jam ar ne, šis patarė: „Daryk kaip nori. Vis vien gailėsiesi. Graži žmona teiks džiaugsmo kitiems, o negraži – bus bausmė tau“. Šmaikščių posakių galima susirinkti daug, bet visi jie rodo, kad graikai į moterį žiūrėjo iš aukšto, kaip į naštą, reikalingą tik pratęsti giminę. Nejaugi taip buvo iš tikrųjų? Juk Graikija nuo seno garsėja savo filosofais, poetais, karžygiais, bet apie moters padėtį stengiamasi nutylėti. Todėl šiame darbe pasistengsiu iš arčiau pažvelgti į moterų kasdienybę, vestuvių papročius, mergaičių auklėjimą, susipažinti su filosofų mintimis apie moterį. Didelę teritoriją užėmusioje Graikijoje buvo daug susikūrusių miestų – valstybių, kurių tradicijos ir papročiai visur šiek tiek skyrėsi, todėl stengiausi palyginti tik Atėnų ir Spartos miestus, tarp kurių tradicijų ir kultūrų skirtumas buvo ryškesnis.

Knygnešiai ir jų veikla

H4za84b834w.jpg

Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.

Vėžių valgymas - šventė

Dstjr8ojurw.jpg

Dar iki XX amžiaus vidurio, kol chemija nebuvo visiškai užvaldžiusi mūsų krašto žemes ūkio, o ežerai ir upės alsavo gaivumu ir švara, ramiomis vasaros naktimis jų pakrantės sušvisdavo žibintų % fakelų šviesomis. Tai vėžiautojai su specialiais tinkleliais lyg į savotiškas iškilmes eidavo gaudyti vėžių, mat vėžiai iš savo slėptuvių išlenda į šviesą ieškoti maisto. Sugaudavo jų ne vieną tuziną. Tais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė, o liepos antroje pusėje čia buvo rengiamos tikros vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės. Jomis ypač garsėjo kalkingose Žemaitijos vietovėse bei Šiaurės Lietuvos karstinio regione - Biržų apylinkėse - gyvenantys žmonės. Beje, čia dar iki mūsų dienų išlikęs paprotys rengti vėžių valgymo šventes. Tiesa, dabar jos nėra tokios ištaigingos kaip kad būdavo Radvilų valdymo metais. Kodėl vėžių valgymo šventes rengiamos būtent liepos mėnesio antroje pusėje? Tai priklauso nuo vėžių biologijos. Subrendę ir pavasarį išneršę vėžiai yra pakankamai įmitę, o jaunikliai, išsinėrę iš senų šarvų, vasaros antroje pusėje jau yra ne tik kad gerokai ūgtelėję, bet ir suformavę naujus, tvirtus apsauginius šarvus. Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos nutartimi nuo liepos 15 d. leidžiama gaudyti ne mažesnius kaip 10 cm ilgio vėžius, o kiekvienas vėžiautojas gali naudotis 5-mis gaudyklėmis.