Istorija

Istorija. Lietuvos išlikimo kelias

autorius

Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams. Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.

Moters padėtis senovės Graikijoje

autorius

Išminčius Talesas iš Mileto kas rytą dėkodavo dievams: už tai, kad sukūrė jį žmogumi, o ne gyvuliu, alėjiečiu, o ne barbaru, vyru, o ne moterimi. Paklausus, ar įmanoma vedus gilintis į filosofiją, Platonas atsiduso: „Kaip jums atrodo, kada lengviau gelbėtis sudužus laivui – vienam ar su žmona ant pečių?“ Kai neryžtingas žmogus kreipėsi į filosofą patarimo, vesti jam ar ne, šis patarė: „Daryk kaip nori. Vis vien gailėsiesi. Graži žmona teiks džiaugsmo kitiems, o negraži – bus bausmė tau“. Šmaikščių posakių galima susirinkti daug, bet visi jie rodo, kad graikai į moterį žiūrėjo iš aukšto, kaip į naštą, reikalingą tik pratęsti giminę. Nejaugi taip buvo iš tikrųjų? Juk Graikija nuo seno garsėja savo filosofais, poetais, karžygiais, bet apie moters padėtį stengiamasi nutylėti. Todėl šiame darbe pasistengsiu iš arčiau pažvelgti į moterų kasdienybę, vestuvių papročius, mergaičių auklėjimą, susipažinti su filosofų mintimis apie moterį. Didelę teritoriją užėmusioje Graikijoje buvo daug susikūrusių miestų – valstybių, kurių tradicijos ir papročiai visur šiek tiek skyrėsi, todėl stengiausi palyginti tik Atėnų ir Spartos miestus, tarp kurių tradicijų ir kultūrų skirtumas buvo ryškesnis.

Knygnešiai ir jų veikla

autorius

Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.