Yra filmų, kuriuos žiūrėdamas prisimeni siužetą. O yra tokių, kuriuos prisimeni kaip jausmą – vasaros vakarą, nepasakytą žodį, moters žvilgsnį, seną namą, tylą po pokalbio. „Neskubus pavasaris“ („Несрочная весна“, 1989) yra būtent toks filmas.
Vladimiro Tolkačikovo sukurtas filmas pagal Ivano Bunino kūrybą nėra įprasta vieno apsakymo ekranizacija. Jis sudarytas iš skirtingų Bunino tekstų, prisiminimų ir motyvų, kurie ekrane susilieja į vieną trapų, melancholišką pasaulį. Filme atpažįstami „Neskubaus pavasario“, „Rusios“, „Kunigaikštis kunigaikščiuose“, „Musių“, „Gervių“, „Kaukazo“, „Sukhodolio“ motyvai ir Bunino dienoraščių atspindžiai.
Tačiau šį filmą galima žiūrėti ir dar paprasčiau – kaip istoriją apie tai, kas nutinka meilei, kai jos laikas praeina, bet pats jausmas niekur nedingsta.
Ir būtent čia slypi didžiausias filmo žavesys.
Bunino pasaulis: kai praeitis tampa stipresnė už dabartį
Buninas buvo ypatingas rašytojas. Jo kūriniuose meilė retai būna saugus ir laimingas gyvenimo tęsinys. Ji dažniau yra akimirka, kuri žmogui suteikiama trumpam ir kurią jis supranta tik tada, kai jau yra praradęs.
Meilė Bunino pasaulyje nėra pažadas.
Ji – prisiminimas.
Žmogus gali nugyventi ilgą gyvenimą, tačiau viena vasara, viena moteris, vienas vakaras gali likti atmintyje ryškesni už visus vėlesnius metus. Todėl Bunino herojai taip dažnai gyvena dviejuose laikuose: dabartyje, kurioje jie egzistuoja, ir praeityje, kurioje iš tikrųjų tebėra jų širdis.
„Neskubus pavasaris“ šią Bunino savybę perteikia labai kino priemonėmis. Čia svarbūs ne vien dialogai ar siužetinės aplinkybės. Svarbūs veidai, peizažai, namai, tyla, vasaros šviesa ir lėtas laiko tekėjimas.
Atrodo, kad pats filmas prisimena.
Rusė – moteris, kuri lieka atmintyje
Tarp daugybės Bunino tekstų, įpintų į filmą, ypatingą vietą užima „Rusia“ („Руся“) – jaunos moters istorija, tapusi viena įsimintiniausių Bunino meilės istorijų.
Rusė nėra tradicinė kino herojė, apie kurią turėtume sužinoti visą jos gyvenimą. Mes jos nepažįstame nuo vaikystės, nežinome visos jos ateities. Ji pasirodo tarsi iš vasaros prisiminimo.
Ir galbūt būtent todėl ji tokia paveiki.
Rusė jauna, jautri, šiek tiek paslaptinga. Jos santykis su vyru nėra paprastas romantinis nuotykis. Jame yra tas ypatingas pirmosios, beveik atsitiktinės meilės jausmas, kai žmogus dar nežino, kad būtent ši akimirka po daugelio metų taps viena svarbiausių jo gyvenimo atmintyje.
Jie susitinka.
Jie artėja vienas prie kito.
Tarp jų atsiranda meilė.
Tačiau gyvenimas neleidžia šiai meilei tapti bendru gyvenimu.
Ir čia prasideda tikroji Bunino tema.
Ne klausimas „ar jie mylėjo vienas kitą?“
Tai aišku.
Daug svarbesnis klausimas – „kas lieka po to, kai meilės jau nebėra?“
Lieka atmintis.
Lieka vasara.
Lieka merginos veidas.
Lieka kažkas, ko žmogus negali nei sugrąžinti, nei visiškai pamiršti.
Meilė, kuri netampa gyvenimu
Bunino meilės istorijose ypatingai skaudus yra būtent šis momentas: meilė ne visada žlunga todėl, kad žmonės nustoja mylėti.
Kartais ji žlunga todėl, kad pasaulis yra stipresnis už du žmones.
„Rusios“ istorijoje atsiranda motina, šeimos valia, socialinės aplinkybės ir tas nematomas pasaulis, kuriame jauni žmonės dar nėra visiškai savo gyvenimo šeimininkai.
Tai nėra meilės trūkumas.
Priešingai – meilė yra tikra, tačiau gyvenimas jai nepalankus.
Ir tai Bunino kūryboje ypač svarbu.
Jo herojai dažnai negauna to, ko trokšta. Tačiau būtent dėl to jų jausmas išlieka toks intensyvus. Jeigu Rusė būtų ištekėjusi už mylimojo, jie būtų nugyvenę įprastą gyvenimą – su buitimi, nuovargiu, kasdieniais rūpesčiais.
Galbūt tada ši meilė nebūtų tapusi legenda.
Buninas parodo kitą paradoksą: kartais prarasta meilė žmogaus atmintyje išlieka gyvesnė už meilę, kuri buvo išgyventa iki galo.
Kodėl „Neskubus pavasaris“ nėra paprasta ekranizacija?
Filmas įdomus tuo, kad režisierius nesistengia vieno Bunino kūrinio paprasčiausiai perpasakoti ekrane.
Į „Neskubų pavasarį“ susilieja daugybė tekstų. „Rusia“ čia nėra izoliuota istorija – ji tampa didesnio Bunino pasaulio dalimi.
Todėl vienoje vietoje galime pajusti meilės istoriją, kitoje – senųjų dvarų pasaulio nykimą, kitur – vienatvę, mirtį, išsiskyrimą ar praeinančios epochos nuojautą.
Tai tarsi Bunino prisiminimų albumas.
Ne visos nuotraukos priklauso tam pačiam įvykiui, tačiau visas jas sieja tas pats jausmas.
Žiūrėdamas supranti, kad šio filmo tikrasis herojus galbūt yra ne vien Rusė ir ne vien jos mylimasis.
Tikrasis filmo herojus yra laikas.
Dvaras, vasara ir nykstančio pasaulio grožis
Filme labai svarbi aplinka. Dvaras, sodas, kambariai, keliai ir vasaros gamta nėra tik dekoracijos.
Tai pasaulis, kuris jau pasmerktas išnykti.
Bunino kūryboje dvaras dažnai yra ne tik vieta. Tai tam tikros civilizacijos ženklas – gyvenimo būdo, kultūros, santykių ir socialinės tvarkos pasaulis.
„Neskubiame pavasaryje“ šis pasaulis jau atrodo lyg prisiminimas.
Todėl net gražūs vaizdai turi liūdesio.
Vasara graži todėl, kad ji baigsis.
Meilė graži todėl, kad ji negalės tęstis.
Rusė graži todėl, kad jos jaunystė išliks tik prisiminime.
Tai ir yra Bunino melancholija.
„Neskubus pavasaris“ – labai tikslus pavadinimas
Pats filmo pavadinimas yra nepaprastai gražus.
„Neskubus pavasaris“ – ne tiesiog metų laikas. Tai būsena.
Pavasaris paprastai reiškia pradžią, jaunystę, atsinaujinimą. Tačiau Bunino pasaulyje pavasaris niekur neskuba.
Jis ateina lėtai.
Kaip meilė.
Kaip prisiminimas.
Kaip suvokimas, kad žmogus kažkada buvo laimingas.
Ir galbūt tik tada, kai viskas jau praėjo, jis supranta, kad tuo metu gyveno pačiame gražiausiame savo gyvenimo tarpsnyje.
„Rusia“ kine: trys skirtingi prisiminimai
Ypač įdomu „Neskubų pavasarį“ palyginti su dviem vėlesniais filmais, kuriuose taip pat svarbi Bunino „Rusia“.
„Тёмные аллеи“ – 1991
1991 m. pasirodė filmas „Tamsios alėjos“ („Тёмные аллеи“), kuriame „Rusia“ jau iškyla kaip gerokai savarankiškesnė istorija.
Čia taip pat pasakojama apie vyro prisiminimą apie jaunystę ir meilę Rusijai. Tačiau filmas nėra vien tik pažodinis Bunino apsakymo perkėlimas – į jo struktūrą pateko ir kitų Bunino kūrinių, tarp jų „Mitinos meilės“, motyvai.
Tai svarbus skirtumas.
Jeigu „Neskubiame pavasaryje“ Rusė yra vienas iš didelio Bunino prisiminimų pasaulio fragmentų, tai „Tamsiose alėjose“ jos istorija jau tampa pagrindiniu kino pasakojimu.
„Посвящение в любовь“ – 1994
Dar po trejų metų pasirodė „Pašventimas meilei“ („Посвящение в любовь“).
Čia Bunino kūryba sudėta į atskiras noveles, o „Rusia“ tampa viena iš jų.
Svarbu pabrėžti: tai nėra Rusios priešistorė.
Filme pasakojama pati Bunino „Rusios“ istorija – apie merginą, jos meilę ir santykius, kurie nutrūksta dėl aplinkybių ir šeimos įtakos.
Taigi „Pašventime meilei“ Rusė vėl sugrįžta kaip prisiminimas apie prarastą meilę.
Ir tai leidžia į ją pažvelgti dar kitu kampu.
Trys Rusės versijos
Todėl šiuos filmus įdomu suvokti kaip tris skirtingus tos pačios literatūrinės atminties variantus.
„Neskubus pavasaris“ (1989) – Rusė yra vienas iš didesnio Bunino pasaulio fragmentų.
„Tamsios alėjos“ (1991) – Rusios istorija tampa savarankiškesniu kino pasakojimu.
„Pašventimas meilei“ (1994) – „Rusia“ tampa viena iš atskirų Bunino novelių ekranizacijų.
Tai ne trys vienos istorijos dalys.
Tai trys skirtingi būdai prisiminti tą pačią meilę.
Kodėl Bunino kūryba taip traukė kino režisierius?
Bunino proza kino režisieriui kelia didelį iššūkį.
Jo istorijose dažnai mažai išorinio veiksmo. Užtat labai daug vidinio gyvenimo.
Vienas prisiminimas gali būti svarbesnis už visą įvykių grandinę.
Vienas žvilgsnis – už ilgą dialogą.
Vienas vasaros vakaras – už visą gyvenimą.
Todėl Bunino ekranizacija gali lengvai tapti tiesiog iliustracija. Režisierius parodo gražų dvarą, gražią moterį, vasarą, senovinį kostiumą – ir mano, kad jau sukūrė Buniną.
Tačiau Buninas slypi ne kostiumuose.
Jis slypi jausmo trukmėje.
Jo herojus gali kalbėti apie prieš trisdešimt metų nutikusią meilę, tačiau svarbiausia ne tai, kas nutiko tada. Svarbiausia – kodėl jis vis dar apie ją galvoja dabar.
„Neskubus pavasaris“ šią savybę pagauna labai gerai.
Kitos Bunino ekranizacijos – kiti keliai į tą patį pasaulį
„Neskubus pavasaris“ nėra vienintelis vertingas bandymas ekranizuoti Buniną.
„Митина любовь“ (1981) – ankstyvas bandymas perkelti į ekraną Bunino tragišką jauno žmogaus meilės istoriją.
„Грамматика любви“ (1988) – kelių Bunino kūrinių junginys, savo struktūra artimesnis tam pačiam principui, kurį matome „Neskubiame pavasaryje“.
„Холодная осень“ (1990) – daug tiesesnė, koncentruotesnė Bunino kūrinio ekranizacija.
„Тёмные аллеи“ (1991) – Rusios ir kitų Bunino meilės istorijų kino interpretacija.
„Посвящение в любовь“ (1994) – kelių Bunino tekstų junginys, kuriame viena svarbiausių dalių yra „Rusia“.
„Суходол“ (2011) – ekranizacija pagal Bunino apysaką „Sukhodol“.
O Nikita Michalkovas filme „Солнечный удар“ (2014) Bunino pasaulį interpretuoja jau visiškai kitaip, remdamasis „Saulės smūgiu“ ir „Prakeiktomis dienomis“.
Šie filmai įdomūs ne todėl, kad vienas iš jų būtinai „geresnis“ už kitą. Jie rodo, koks skirtingas gali būti Buninas kine.
Vienas režisierius ieško meilės istorijos.
Kitas – istorinio pasaulio.
Trečias – žmogaus atminties.
Ketvirtas – geismo.
Penktas – praradimo.
Filmas apie tai, ko nebegalima susigrąžinti
Galbūt didžiausia „Neskubaus pavasario“ vertė slypi būtent čia.
Tai filmas ne apie laimingą meilę.
Ir net ne apie nelaimingą meilę.
Tai filmas apie meilę, kuri išliko po to, kai jos nebebuvo.
Rusė nėra tik mergina iš praeities.
Ji yra tas žmogus, kurio gyvenime galbūt nebėra, bet kurio buvimas kažkada buvo toks stiprus, kad laikas nepajėgė jo panaikinti.
Tai labai atpažįstamas jausmas.
Kartais žmogus prisimena ne visą gyvenimą, o vieną jo fragmentą. Vieną vasarą. Vieną kambarį. Vieną balsą. Vieną moters veidą.
Ir kuo daugiau metų praeina, tuo ryškesnis tampa tas prisiminimas.
Būtent todėl Bunino meilės istorijos ir šiandien nėra vien literatūrinės praeities reliktas.
Jos kalba apie labai paprastą ir kartu labai skaudų žmogaus patyrimą:
mes ne visada suprantame, kad gyvename savo laimingiausią akimirką tuo metu, kai ji vyksta.
Kartais tai suprantame tik tada, kai ji jau tapo praeitimi.
O „Neskubus pavasaris“ yra filmas būtent apie tokią praeitį.
Apie pavasarį, kuris neskuba.
Apie meilę, kuri nesibaigia kartu su susitikimu.
Apie Rusę, kuri lieka ne gyvenime, o atmintyje.
Ir apie Buniną, kuris galbūt geriausiai iš visų rusų rašytojų suprato, kad kartais gražiausias žmogaus gyvenimo dalykas yra tai, ko jis nebegali susigrąžinti.
Įvertinkite straipsnį
