Juokas

Dažnai girdžiu žmones sakant: jis turi gerą humoro jausmą arba: tas žmogus visai neturi humoro jausmo. Ką tai reiškia? Turbūt pastebėjote, kad žmonių humoro jausmas skiriasi – tai kas juokinga man, visai nebūtinai juokinga kitam ir atvirkščiai? Yra anekdotų, kurie juokingi daugeliui, bet yra tokių, kurie kai kam labai juokingi, o daugeliui – visai ne. Tai, kad egzistuoja skirtingos humoro ir humoro jausmo rūšys, patvirtina skirstymas įjuodą, baltą, sarkastišką, anglišką ir t.t. Jei baltas humoras suprantamas kone visiems (nors nebūtinai visada juokingas), tai su juodu reikia elgtis atsargiau, nes netinkamoje vietoje pasakytas toks juokelis gali pašiurpinti juodo humoro nemėgstančius žmones. Arba, kaip įprasta sakyti: juodo humoro nesuprantančius. Angliškas humoras – taip pat labai specifinis, lyg ir britiškai santūrus, bet be jokių tabu – gali šokiruoti konservatyviau nusiteikusius. Arba tiesiog – likti nesuprastas, jei nesate Londono pub‘e, apsuptas anglakalbių bendraminčių.

Man prastai su humoro jausmu. Aš prisipažįstu. Man retai kada juokingi tie populiarūs juokai, banalūs pokštai (iš kurių visi krykštauja), retai sutinku mane prajuokinančių žmonių. Iki ašarų. Juokingiausi anekdotai man tie, kurių paprastai kompanijoj nepapasakosi. Reikia labai stipriai apsižvalgyti kas sėdi šalia. O kartais mintyse kyla absurdiška idėja ir galiu pati sau užsikrykštauti, kur besėdėčiau. Mano juokavimai dažnai pakimba ties riba, kai nežinai ar dabar žmogus nusijuoks, ar vožtels. Ir nors pati sau galiu ašaroti iš linksmumo, privaloma viską pabaigti posakiu: "juokauju". Tai yra baisiausia, paaiškinti, kad čia buvo pokštas. Žinot, kai pasakai pokštą, o tada tarsteli, ei, čia buvo pokštas. Ir visi dirbtinai nusijuokia. Man labai juokinga būna, kai aš tampu bejėgė ir nebesugebu susitvarkyti su savimi. Kai man labai skauda, aš juokiuosi pro ašaras. Kai skauda kitaip, tik ironiškas žvilgsnis į save ir pasakymas: "o taip, dabar suskysk ir pabūk boba, kaip visos" padeda susiimti. Ir tas mano juokas labai gąsdina aplinkinius. Pamenu, kažkada mėginau nueiti iki poliklinikos, kuri yra per kiemą nuo mano namų. Ir sustojusi vidury kiemo, skambinau draugui, negalėdama nustoti juoktis sakiau, kad žinai, aš nebenueisiu. Nei pirmyn, nei atgal. Ir kas man buvo juokingiausia tuo metu, kad kiemas be gatvės. Tai net jei jis atlėktų metęs visus reikalus, turėčiau eiti toliau pati, nes niekas niekur nenuvežtų...