Meilė

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar? Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“. Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero. O tu ir padarysi kažką gero.

Pirmiausia, mano galva, meilė prasideda tada, kai nebelieka savanaudžių ambicijų, kai nustoji galvoti tik apie save ir tiesiog nori padaryti laimingą žmogų, esantį šalia Tavęs. Kai išmoksti duoti, nieko nereikalaujant už tai ir nebijai aukoti kažko, galbūt savęs, o galbūt to, kas tau svarbu, nors vėl gi, manau, kad kai myli, niekada neprašysi, kad ši paaukotų tai, kas jai labai svarbu, nes greičiausiai kiekvienas žmogus nori matyti šalia esantį pilnavertiškai laimingą ir jautiesi pats laimingas, žinodamas, kad prie tos laimės prisilieti ir Tu. O kaip žmogus gali jaustis laimingas, kai iš jo atimama dalelė jo paties. Kažkada kai mąsčiau apie tai ir užrašinėjau dainos posmuose, supratau, jog meilė ir yra laisvė, Tavo laisvė. Kai taip pamąstai, negali būti nieko geriau, nei tuo pat metu jausti, kad esi su kažkuo dvasiškai surištas, emociškai sujungtas, kas Tau teikia besąlygišką malonumą ir netgi poreikį ir toliau tokiam būti, bet tuo pačiu metu jautiesi išsaugojęs savo nepriklausomybę. O iš esmės mes visada norime jaustis laisvi ir nuo niekieno nepriklausomi, bent jau aš. Laisvi kaip vėjas, laisvi kaip debesys, plaukiantys danguj. Kai būnant lauke pučia vėjas, bet toks malonus, ypač esant prie jūros, kai jis plaiksto plaukus, glamonėja kūną, prisiekiu, nejaučiu nieko kito, kaip tik laisvę, automatiškai rankos pakyla į viršų ir įsivaizduoju, kaip esu visai kitur, ant nieko nestoviu ir nuo nieko nepriklausau, esu sau.

“Meilės nėra.” - taip sakiau prieš gerus porą mėnesių. “Ji neegzistuoja.” - buvau įsitikinus. Bet likimas daro savo. Likimo ironija, kitaip tariant. Būtent tada, kai jau buvau save įtikinus, kad meilė neegzistuoja, atsirado žmogus, kuris padėjo man suprasti (tiea, netiesiogiai), kad meilė vis gi yra. Ką reiškia tas “netiesiogiai”? O gi tai, kad jis paprasčiausiai nieko nežinojo apie mano įsitikinimus. Taip, aš jį įsimylėjau. Dabar mes kartu. Bet ta meilė kitokia. Gal dėl to, kad šį kartą ji su manim. Aš tiesiog nejaučiu to skausmo. Ir man keista. Gal dėl to, kad su tuo skausmu susigyvenau, o dabar jis staiga dingsta? Beje, jaučiu, kad meilė antrąjam žmogui dar gyva. Ji per daug stipri. Apie ją esu parašius dvi dainas. Tiesa, antroji gimė tada, kai jau buvau su trečiuoju žmogumi. Bet jai atvirai, vis dėl to antrąjam žmogui meilė, kurią jaučiu, man kažkuo saldesnė. Rimtai. Aš dabar žinau, ką reiškia meilė be atsako, ir meilė su atsaku. O skirtumas be proto didelis. Atrodo, jei meilė su atsaku, tu būni su žmogum, o jei be atsako, tiesiog nebūni su žmogum? Ne… Kai myli be atsako, tu kovoji (tiesa, ne visada. Jeigu myli iš tiesų, nori, kad žmogus būtų laimingas, ir jei matai, kad jis nebus laimingas su tavimi, jį paleidi… iš meilės), galbūt rašai dainas (aš jų parašiau apie keturias), tu tiesiog nori išsilieti ( aš išsilieju scenoje) … O kai myli su atsaku, tu tiesiog būni su tuo žmogum.

Eilinis vakaras… Vienuma. Viduje tuštuma.Ilgesys. Begalinė meilė. Meilė, skirta tau. Tik tau… Kiekviena sekundė ne su tavimi mane verčia ilgėtis tavęs… Man norisi, jog visada būtum šalia. Dieną, naktį… Mylėtum, saugotum, apglėbtum ir ištisai kalbėtum su manimi.. Juk tu žinai, kaip man patinka kalbėti… Nors ir apie nieką… Dievinu tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai pagauna vienas kitą… Kai šypsaisi man… Branginu tas sekundes per kurias būni apkabinęs mane, nes jaučiu tavo šilumą, norą būti kartu… Atmintyje saugau viską, ką sukūrėmė… Tyliai kartoju tuos du žodžius… Kuriuos pirmą kartą taip buvo sunku ištarti.. MYLIU TAVE. O gulėjimas šalia, tas tylėjimas ir klausymasis kaip plaka tavo širdis, privertė mane jausti, kad tai, ką jaučiu tau, nepakartojama… Aš noriu, kad amžinai būtume kartu… Bet juk amžinybės nėra… Bet noriu, kad būtum su manimi tiek, kiek tik pajėgsi… Žinau, esu užsispyrusi, principinga, šiek tiek valdinga.. Bet turiu be galo didelę širdį… Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus… Myliu taip, kaip melodija myli žodžius… Šie dalykai vienas be kito negali.. kaip ir aš be tavęs… Einant miegoti man trūksta tavęs, prabudus ryte-trūksta tavęs. Bet žinau, kad turiu tave… Žinau, kad nesi kažkieno kitos… Jaučiu, jog myli… Kad tau rūpiu ir mane brangini. Žinai, prieš einant miegoti, kai guluosi į lovą visada galvoju apie mus, prisimenu pačius gražiausius kadrus iš laiko kartu… Užmiegu.. O sapnuose regiu tave.. Tokį fainutį, linksmą, besišypsantį gražuolį…

Vieną saulėtą žiemą į pasaulį atėjo rudakis berniukas. Visai dar mažytis, bet mosikuodamas rankytėmis bandė stipriai įsitverti į orą, o gal į naują gyvenimą. Berniukas buvo nepaprastas, jo likimas, o gal ir prakeiksmas – amžinai būti pirmu. Maždaug trijų mėnesių, kai vaikas suprato šypsenos poveikį kitiems, pradėjo šypsotis tokia stulbinančia šypsena, kad visiems užgniauždavo kvapą. Mama berniuką tiesiog dievino, kaip ir savo tėvą, todėl pavadino jį senelio garbei – Eriku. Turbūt visi, tik ne pats mažylis, prisimena, kaip vos prieš dvi dešimtis senelis Erikas laikydamas savo anūką rankose ištarė tuos lemtingus žodžius: „Jis visada bus pirmas… mano anūkas, Erikas“. Po ketverių metų gimė Eriko sesuo – Viltė. Visiškai kitokia, nei brolis: žydraakė ir šviesiaplaukė. Mergaitės vardas buvo išrinktas dėl jos „paskirties“. Ji buvo paskutinė viltis mamai pasveikti, nors didelė dalis žmonių žinojo, kad tai, ką sugalvojo vaikų mama yra visiška nesąmonė, mat idėja buvo pasiskolinta iš senu laikų: „Vaiko gimimas gali išgydyti nuo bet kokių ligų“. Visą nėštumo laikotarpį Viltei grėsė pavojus, mes mama vis silpo. Gal ir buvo toje idėjoje kažkiek tiesos. Mergaitė suteikė savo mamai norą kapstytis iš ligos, todėl ji išgyveno dar penkis metus, tai buvo didelė laimė. Rita mirė su šypsena, kai Erikui buvo vos devyneri. Ernestas nesugebėjo išlaikyti abiejų savo vaikų todėl pasirinko mylimiausią – berniuką, o Viltę išsiuntė gyventi pas tolimą tetą.

Kas yra meilė? Į šį klausimą žmonija bando atsakyti tūkstančius metų, tačiau vieną atsakymą sunku rasti. Yra daugybė meilės rūšių ir daugelis mūsų greičiausiai esame patyrę ne vieną jų. Taigi pateikiame net 13 meilės rūšių. Kurias iš jų jau patyrėte jūs? 1. Ideali meilė. Tai tokia meilė, kai susižavima kokiu nors objektu. Tokia meilė paprastai paremta svajonėmis ir fantazijomis. Įsimylėjęs dažniausiai idealizuoja tą, kurį įsimylėjo. Kai įsimylėjęs geriau pažįsta savo meilės objektą, dažniausiai susižavėjimas juo praeina ar bent jau sumažėja. 2. Romantiška meilė. Tokia meile dažniausiai ilgai mylimas asmuo, kuriam jaučiama aistra, trauka, rūpestis ir pagarba. 3. Erosas. Tai aistringa meilė, kuri apsiriboja lytiniu potraukiu kitam asmeniui. 4. Draugiška meilė. Tai šilti, draugiški jausmai žmogui, su kuriuo jums gera kartu leisti laiką. 5. Besąlygiška meilė. Tai labai stipri meilė, kai jaučiamas poreikis rūpintis kitu žmogumi nepriklausomai nuo to, koks jis yra ir kaip elgiasi. 6. Sąlyginė meilė. Tai meilė, kuri egzistuoja tik tam tikromis sąlygomis. Tokia meilė priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kurioms neįvykus meilė dingsta. Pavyzdžiui, jei moteris myli vyrą tik dėl jo pinigų, tuomet jam netekus turto, meilė dingsta.

Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai. Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo. Buvau pasimetus ir bailė, galbūt net bėglė. Savo pačios gyvenimo bėglė. Lyg mano širdis tebūtų kalėjimas, iš kurio amžinai norėčiau pabėgti. Melavau pati sau ko aš noriu ir ką vertėtų turėt. Nemylėjau savo gyvenimo, tenorėjau pasislėpt ir nurimt. Kad viskas užsimirštų. Bijojau, kad mano prakeiksmai tik ir kartojasi, kuriuos paleido šamanai. Akli gyvenimo vingiai, nežinantys kur mane vesti. O galbūt, aš juos vedu į šalį. Link kairės pusės. Mes susitikome ten, kur viskas buvo pasibaigę. Tyliais ir mažais žingsniais įžengei. Net nepajutau, kaip viskas pasikeitę. Kaip sugebėjai, mielasis? Be jokių prisilietimų, tik savo egzistavimu. Kaip besisukanti Žemė, kurios Tu nesugebi pajausti. Nes ten kur tu - ten ir aš. Mano rytas prasideda vienu vardu. Naktimis tyliai šnabždu, kaip noriu. Noriu, noriu turėt savo širdies ritmą, kuri plaktu vienu žodžiu. Mano gyvenime galbūt per daug žodžio „noriu”, tačiau jis siejamas tik su vienu žmogumi.

Ta proga galiu tik prisiminti, kokią pamoką, būdama dar jauna mama, esu gavusi iš savo mamos. Sėdėjome susitikę seniai nesimačiusios keturios moterytės - aš, mano sesuo, brolienė ir mano mama. Aplinkui zujo 7 mūsų trijų vaikiukai nuo 2 iki 10 metų amžiaus. Sėdėjome, šnekėjome, rodėme, žiūrėjome, aptarinėjome ir t.t., kai prie manęs prisiglaudė mano dvimetinukas - “mamyte paglostyk”. Atsakiau “pažaisk su sese, aš dabar neturiu laiko, vėliau paglostysiu”. Ir šiouje vietoje gavau pastabą iš savo mamos “tu negali neturėti laiko vaikui. Gali neturėti laiko sutvarkyti namus, gali nespėti suplauti indus, bet neturi teisės nepaglostyti vaiko, kai jam to reikia.” Ir čia pat prisiminiau, kaip augome mes patys, anksti likę našlaičiais, mirus tėvui. Laiko mamai su trimis mažais vaikais, darbu mokykloje ir tuometiniu 60 arų “ūkeliu”, be kurio išgyventi kaime nebuvo įmanoma, katastrofiškai trūko. Manau, kad trūko ir fizinių jėgų. Tačiau, galėjo būti kiek pavėluotai pašertos kliaulės, paskutiniai kaime nuravimi daržai, ne kasdieną išplautos gridys (žinoma, tol, kol paaugome ir pradėjome tuos darbus dirbti patys) , bet tikrai nebuvo atvejo, kad būtume likę nepaglostyti ir nepaguosti, kai to reikėdavo, neapkamšyti prieš miegą, neišklausyti ir nesuprasti…O visiems sumigus…mama dar rasdavo jėgų išeiti į snieguotą kiemą ir sukelti vieną ant kito mūsų per dieną suritintus sniego kamuolius, kad išeitų “tvirtovės siena”, nes buvome per maži tai padaryti patys. Ir dabar, po daugelio metų, žinau, nor

Sėdžiu ir smerkiu save…Kodėl? Todėl, kad po visų tavo išdavysčių aš nejaučiu Tau neapykantos. Kad ir kaip Tu įskaudinai, bet mano meilė Tau yra stipresnė už neapykanta. Bandžiau vakar savo skausmą paskandint alkoholyje, bet nepadėjo. Sudeginau tavo rašyta Kalėdų progos atviruką, bet tų žodžių kuriuos esi parašęs jame niekada nepamiršiu. Sudeginau lapukus kuriuose aš piešiau ir rašiau apie mus, mūsų meile. O tiksliau mano meile, nes manęs niekada nemylėjai… Taip tu manęs nemylėjai, laikei kvaile, tikriausiai nieko neverta aš tau buvau. Tik šeip laisvo laiko praleidimas, o po to lėkdavai šildytis kitos glėbyje… Skaudu kai pagalvoji, kad aš dabar verkiu, o tu tikriausiai su kita.. Toks jau tas gyvenimas. Tokia ta meilė. Tu mane esi taip įskaudinęs, net mano draugės tavęs nekenčia. Nors jos niekada tavęs nemėgo. Bet aš ta naivi mergina kuri tavim visą laiką patikėdavo nejaučiu tau neapykantos. Nes myliu tave, ta sudaužyta mano širdis myli tave. Jos šukės vis dar plaka meile Tau. Tam kuriam mažiausiai jos reikėjo ir reikia.

Žinot, nesu mėgėja tokių romantiškų dalykėlių, na, tik ne rašant. Paskaityti kitų istorijas visada smagu 🙂
Tačiau dabar mane apėmė tokia keista nuotaika…
Pažiūrėjau video iš youtube, kur liūtukas, augintas pas žmones, buvo paleistas į laisvę ir vėliau tie žmonės atvyko aplankyti jo. Prižiūrėtojai sakė, jog liūtas žmonių nebeatpažins, tačiau šis atbėgo, puolė glėbesčiuotis ir t.t. Iš pradžių galvojau, jog puola tuos vyrus, bet ne, jis tikrai buvo jų pasiilgęs 🙂 Tokie vaizdai ir dar fone skambanti atitinkama muzika priverčia apsiašaroti. Bent jau man pravirkti nereikia didelių pastangų - jei tik kas mielo, gražaus ir liūdno, tuoj tuoj Niagaros kriokliai pasirodo. Na, tada, po to video, pažiūrėjau dar vieną su liūdna meilės istorija. Tralialia, vaikinukas ir mergina mylėjo vienas kitą, bet kai nusprendė galų gale po tiek metų susitikti, lėktuvas, kuriuo skrido mergina, sudužo. Jie taip ir nespėjo garsiai vienas kitam ištarti “aš tave myliu”.

Kartais, kai imi daug mąstyti, o mintys būna per daug sudėtingos ir painios, norisi kažko, kas padėtų nuo jų pabėgti. Tada protą užvaldo svajonės… Tokios lengvos ir nesudėtingos, o kartais jos lieka su mumis ilgai ilgai… O tai- tiesiog istorija apie žmogų, kurio svajonės taip ir neišsipildė. Prižadėjau sau, kad parašysiu apie viską, kas liko po to ryto. Nors minčių nėra, laikas bėga, o žodžio taip ir negaliu išspausti. Pasižiūriu į laikrodį. Trys valandos nakties. Vadinasi, jau keturias valandas spoksau į šį baltą popieriaus lapą ir lėtai geriu eilinį puodelį kavos vis kažką parašydama, o po to vėl ištrindama. Nes viskas, ką parašau, yra netikra, per daug paprasta, ir ne visiškai taip, kaip aš norėčiau pasakyti. Galų gale, visa tai, kas yra ant popieriaus, yra tik žodžiai, o žodžiai neturi širdies… Galvoju apie Tave… Mano bemiegiuose sapnuose Tu kaskart palieki tylius pėdsakus, vedančius mane į tuos prisiminimus, rodančius man kelią į tą vakarą, kai viskas aplink kvepėjo jazminais, o niūrūs gatvės žibintai buvo tarsi žvaigždės juodame nakties danguje… Ir viskas buvo taip arti, pirštais užčiuopiama, tačiau taip netikra. O dabar, šitoj pilkoj kasdienybėj, tai atrodo taip tikra, daug tikriau už tas knygas, kurias kasdien matau, ir jose parašytus žodžius; tačiau taip nepaliečiama ir tolima. Tai- tik prisiminimai, likę mums. Man ir Tau, mano svajone… Kaip šiame pilkame mieste atrasti Tavo šypseną?

Jie buvo geriausi draugai. Ji, ilgų plaukų, mėlynų akių, išvaizdi panelė. Jis, draugiškas, mielas, bendraujantis vaikinas. Pamoka. Nuobodu, jie sėdi klasėje ir klausosi tuščių mokytojo kalbų. Jis visą pamoką negali nuleisti nuo Jos akių, Jis taip norėtų prieiti ir pasakyti: - Suprantu, Tu mano geriausia draugė, bet aš Tau jaučiu daug daugiau nei draugystę. AŠ MYLIU TAVE. Bet aš per daug drovus, kad Tau tai pasakyčiau tiesiai į akis… Baigėsi pamokos, Ji priėjo prie Jo ir paklausė ar Jis šiandien galėtų ateiti pas Ją, nes Jos tėvai išvažiavę, o Ji viena nenori pasilikti penktadienio vakarą. Jis kaip žinoma sutiko. Jam nieko nebuvo brangiau už Ją, tad Jis galėdavo atsisakyti visko vien dėl to, kad bent valandą galėtų pabūti šalia Jos. Štai jau Jis pas Ją namie, jie guli lovoje, žiūri filmą. O Jis galvoja: - Kad Tau tik išdrįsčiau pasakyti ką jaučiu… Bet aš per daug drovus… Ech…Tas stiprus jausmas kurį Jis jautė Jai, buvo tikrai nuoširdus, bet Jis bijojo Jai prisipažinti, nes žinojo, jog Ji Jam jaučia tik paprastą draugystę. Draugystę, kuri niekada nevirs į tikrą meilę.