Ar jūs pasiruošę meilei?

Ar jūs pasiruošę meilei?

Galbūt jums nesiseka meilėje, nes neišmokote mylėti...kol kas. Šis metodas tikrai veiksmingas. Matau, kiek daug žmonių bando dalintis savo meile, ir jos neturi. Aišku, jų dalijimasis atneša kitiems bėdų. Galite galvoti, kad dalinatės savo meile, bet dalinatės tik savo bėdomis, nes tai yra viskas, ką turite. Jūs tikitės, svajojate, o koks rezultatas? Svajonėse meilė nuostabi; realybėje ji tampa nelaime, pragaru. Prieš tapdami mylimuoju, pirmiausia turite tapti meile. Žmonės mano, kad jie taps meile tik įsimylėję. Jų logika kvaila. Negali tapti mylimuoju, kol neturi meilės - o meilės jūs neturite. Kiekvienas įsitikinęs, kad sugeba mylėti; tiesiog jam reikia rasti kažką, kas jo meilę priimtų. Jis pilnas meilės energijos; jam tereikia žmogaus, kuris jį priimtų. Taip žmonės ir gyvena, randa. Dažnai jie sutinka nuostabių žmonių, bet galiausiai viskas tampa apgailėtina. Jie mano, kad dalinasi meile - jie dalinasi tik savo vienatve. Jie mano, kad dalinasi kažkuo dievišku - jie dalinasi tik savo bjaurumu. Jie mano, kad dalinasi pačia savo esybe - bet jie dalinasi tik savo purvinu paviršiumi. Jie patys nepažįsta savo esmės - toks vargšas žmogus. Turtingas žmogus yra tas, kurio gyvenime pilna poezijos, šokio, šventės, tylos, susicentravimo, įsišakinijimo. Turtingas žmogus tas, kuris toks pilnas kaip debesys lietaus sezonu, pasiruošęs lietumi išsilieti ant kiekvieno pakeleivio. Arba kaip pumpuras, pasiruošęs dalintis savo aromatu su bet kuriuo vėju ar keliauninku.

Meilė yra (pirma dalis)

Meilė yra (pirma dalis)

Nepradėsiu čia pasakot, kad pasaulis sukasi dėl meilės, kad įsimylėjus Tavo gyvenimas nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis. Taip - tai gražūs žodžiai... Bet banalūs... Šito jausmo neišreikši jokiais epitetais ar palyginimais. Tai tik sumenkina viską. Man patiko panelės iš mano mokyklos vieną vasario 13-tąją išsakyta mintis: "Rytoj didžioji banalybių diena". Geriau ir nepavadinsi... Vargšas šv. Valentinas, kuris net susapnuot negalėjo, kad jo vardu bus pavadinta tokia beprasmė, paviršutiniška šventė. Kai jis buvo gyvas, žmonės meilę suprato daug subtiliau... Taigi, pamirškime tą "širdučių klijavimo" ar "SMS eilėraštukų siuntinėjimo" meilę ir pažiūrėkim šiek tiek įžvalgiau. Štai ir paradoksas. Kai įsimyli, regis, lėktum pas tą žmogų ir išsipasakotum viską, kas kirba širdyje. Tačiau iš karto STOP - kažkokia jėga Tavyje verčia dvejoti, verčia sustoti ir laukti nežinia ko. Verčia užsisklęsti ir tylėti. O gal kiek kitaip - neleidžia prakalbėti, nors to ir norisi. Kodėl šitaip? Manyčiau, dėl vienintelės priežasties - kažkokios paslaptingos baimės "susimauti", baimės padaryti kažką ne taip, kaip, neva, "turėtum padaryti". Ir įvyksta visiškai priešingai. Nors prieš tai su tuo žmogumi bendravai labai nuoširdžiai, artimai, be kompleksų, dabar pradedi tiesiog nuo jo slėptis, grožėtis juo tik iš šalies, apie tai jam net neužsimenant. Pats save izoliuoji nuo to, prie kurio labiausiai norėtum būti. Argi tai nėra keista?..

Susižavėjimas prieš meilę

Susižavėjimas prieš meilę

Susižavėjimas - kai pameti galvą. Padarytumei bet ką. Rašytum ir rašytum SMS. Kas kelias minutes vis prisimintum. Dalintumeis viskuo. Šnekėtum visiems apie tai. Būtum kartu. Kiltų dideli lūkesčiai. Nuo kiekvieno tau padaryto gero dalyko būtum ant vis aukštesnio debesies, po kiekvieno blogo - laipteliu žemiau. Visas pasaulis būtų nudažytas šviesiom spalvom. Kiekvienam dalyke įžvelgtum gėrį. Žmonių veiduose matytum tik džiaugsmą, ir nepripažintum kitokių žmonių. Meilė - kai pamesta galva vėl atsiranda. Darytum bet ką, ir nesitikėdamas gauti kažko atgal. Rašytum ir rašytum SMS, net jei negauni atgal nė vienos. Kas kelias minutes vis prisimintum, bet apie tai galvotum rečiau - tiesiog pasidarytų be galo šilta širdy. Dalintumeis viskuo be išlygų, nes nebereiktų galvoti, ar sulauksi atsako - tiesiog žinai, kad nuo to bus kitai/kitam geriau, ir daliniesi. Nuo kiekvieno tau padaryto gero dalyko tavo širdis sušiltų, prisiminusi, kad ji ne viena. Ir prireiktų labai daug ir labai blogų dalykų, kad meilė nukristų laipteliu žemiau. Būtum laimingas. Po susižavėjimo ateina meilė, arba, jei gavai, ko norėjai, ir nebenori, ateina tuštuma.

Paskaitos - Priti/Transcendentinė meilė - Šrila Bhaktivinoda

„Meilė" (tikrasis žodis bengali kalboje „priti") yra nepaprastai saldus žodis. Kai jis ištariamas, nepaprastai saldi nuotaika apima tiek kalbėtojo, tiek klausytojo širdis. Nors tik nedaugelis gali suprasti tikrąją šio žodžio prasmę, vis tiek jis visiems patinka. Visos gyvosios esybės yra valdomos meilės. Daugelis yra pasiruošę už ją atiduoti savo gyvybes. Mylėti yra žmogaus gyvenimo esmė. Daugelis mano, jog egoistiškų troškimų pildymas yra svarbiausia jų egzistencijos prasmė, tačiau taip nėra. Vardan meilės žmogus gali paaukoti visus savo interesus. Egoizmas skatina žmogų siekti vien tik savo asmeniškos laimės ir nepriklausomybės, kai tuo tarpu meilė priverčia jį paaukoti visus savo asmeninius interesus vardan to dalyko ar asmens, kuris jam yra nepaprastai brangus. Kur įvyksta susirėmimas tarp egoizmo ir meilės, ten meilė visada laimi. Netgi jeigu egoizmas yra labai intensyvus, jis vis tiek išlieka antraeilis. Kas yra egoizmas? Egoizmas yra siekti tai, kas yra brangu pačiam. Dėl to ne be priežasties galima pasakyti, jog žmogaus gyvenimas yra vadovaujamas meilės. Meilė yra svarbiausia žmogaus gyvenimo esmė, netgi jeigu jis ir siekia patenkinti savo egoistinius norus. Materialistai ir impersonalistai siekia materialių malonumų ir išsilaisvinimo iš meilės jiems. Meilė taip pat vyrauja ir transcendentalizmo kelyje.

Vyras privalo gerai bučiuotis

Vyras privalo gerai bučiuotis

Miegoti su vyru vienoje lovoje nėra malonu. Lieka jo plaukų, jis dvokia, kasosi, prakaituoja. Negana to, knarkia. O rytą nori, kad jam pagamintų pusryčius. Tai moterys žino. Todėl žmonijos vystymosi istorijoje, kaip rašo Vokietijos žurnalas "Cosmopolitan", buvo žinomos tik trys priežastys, dėl kurių moteris įsileisdavo vyrą į lovą: jis - turtingas; jis nudobė slibiną; ji nori vaikų. Bet gražioji lytis darėsi vis protingesnė, todėl šios priežastys vis dažniau tapdavo šalutinėmis. Virš žmonijos pakibo grėsmė, kad išmirs protingi žmonės. Evoliucija turėjo greitai ką nors sugalvoti, kad meilės žaidimai su vyrais vėl taptų patrauklūs moterims. Jos didenybė evoliucija puikiai pažino moteris, todėl sugalvojo kažką nepaprasto, beprotiško, nepakartojamo gamtoje, prieš ką negalėtų atsispirti ir protingos moterys - jis privalėjo gerai bučiuotis. Bučinys - raktas, atrakinantis bet kurią moters kūno dalį. Geras bučinys jas priverčia užmiršti, kad vyrai palieka plaukų ant pagalvių, kad dvokia, kasosi ir prakaituoja. Jei vyrai daug ir gerai bučiuoja iki lytinio akto ir svarbiausia - po jo, moterims visa kita nesvarbu. Stipriosios lyties atstovas, kuris bučiuojasi blogai, niekada neturės pasisekimo. Svarbiau nei bučinys, ko gero, yra vieta, kur bučiuojamasi. Atsisveikinimo bučinys oro uoste arba geležinkelio stotyje, pasaldintas atsisveikinimo ašarų! Po to pasisveikinimo bučinys, kuriame telpa dviejų savaičių ilgesys ir lengvas įtarimas apgavyste.

Vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas

Vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas

Apklausos duomenimis, vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas (60 proc. apklaustųjų), kaklą ir nugarą (po 14 proc.). O štai mėgėjų bučiuoti krūtis atsirado nedaug. 95 proc. apklaustųjų mano, kad dirbtinai padidintos lūpos atstumia ir bučiuoti jas nėra malonu. O lūpų dažai, nors reklama ir teigia priešingai, bučiuotis neskatina: 63 proc. vyrų pareiškė, kad mieliau bučiuoja nedažytas lūpas. Taip pat vyrai nepamiršta ir sielos. Kad ir kokios gražios būtų moters lūpos, 54 proc. vyrų tvirtina, jog bučiuoti jas malonu tik tuomet, kai jų savininkė sukelia jiems švelnius jausmus...

Vestuvių sukaktys

Kiekvieną savaitę mūsų šalyje įregistruojamos naujos santuokos.Keletas tūkstančių laimingų porų tąkart pirmą kartą ištaria:mano vyras, mano žmona.Žiūrint į spindinčius jaunųjų veidus, visada norisi palinkėti ką nors nepaprasta ir kartu įsimintina visam laikui.Kaip priesaiką jaunavedžiams vis ištariame: „Linkime karūnuotų vestuvių!" Mūsų valstybėje pažymimi kai kurie sutuoktuvių jubiliejai, sveikinamos ilgai, darniai išgyvenusios, išauginusios ir dorai išauklėjusios vaikus , poros.Paminėsiu juos. Sutuoktuvių dešimtmetis pažymimas ąžuolinėmis vestuvėmis. Dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų sukaktis pažymima sidabrinėmis, o darnaus sutuoktinių gyvenimo penkiasdešimtmetis - auksinėmis vestuvėmis. Retos, tačiau iškilmingai pažymimos 75 bendro gyvenimo metų sukaktys.Tai deimantinės, gintarinės vestuvės.Šių vestuvių metu sutuoktiniui įteikaima puošni, gintaru inkrustuota krivūlė su skaičiumi „75", o žmonai dovanojami gintaro karoliai.Gintaras šiuo atveju simbolizuoja ištikimybę, pastovumą. Tačiau kai kuriose šalyse yra tradicija laimingiems sutuoktiniams savo bendro gyvenimo kelyje atšvenčia net 25 jubiliejines vestuves.Kadangi mūsų vis dažniau klausiama apie santuokos sukaktuvių pavadinimus, manome, kad tikslinga dar kartą juos priminti.

„Mūsų ispaniška vestuvių ceremonija“

Kai verslininkų pora - 31 metų Greta Jansonaitė ir aštuoneriais metais vyresnis Giedrius Klimkevičius - po žiemos darbų maratono pasijuto išsekę, viską trenkė velniop ir nieko nelaukę išskrido į Kubą. Po dviejų savaičių atostogų į Lietuvą jie grįžo susituokę. Ne kartą draugams žadėję vestuvių puotą, Greta ir Giedrius amžiną meilę vienas kitam prisiekė Gibaro miesto bažnyčioje sausio 22-ąją. Įdegusi ir laiminga 31 metų Greta pasimatymą paskyrė darbe. Bendrovės „Klimkynės parkai“ direktorė po atostogų skuba perimti verslo reikalus į savo rankas, todėl iki šiol neturėjo laiko pasikalbėti su draugais ir pranešti džiugią naujieną. Kalbėdama apie vieną įsimintiniausių gyvenimo akimirkų, Greta jaudindamasi taršo plaukus ir rankose gniaužia kavos puodelį: „Suprantu, kad dabar pasakoju vienam žmogui, tačiau po savaitės šiuos mano žodžius skaitys visa Lietuva. Sunku atverti dūšią. Visa tai labai labai jautru“. - Kartu esate pusšeštų metų. Ne kartą planavote tuoktis, tačiau vis atidėliojote. Ir štai: išvažiavote atostogauti, o grįžote vyras ir žmona. Nuo ko slėpėte savo planus?

Grąžink man sparnus

Mes susitikome atsitiktinai per draugės gimtadienį. Buvai panašus į svečią nei iš šio pasaulio. Gerąja prasme. Toks tylus, pablyškęs, visą vakarą sėdėjai su vyno taure rankoje ir kartkartėmis tarstelėdavai žodį kuriai pernelyg įkyriai kiek padauginusiai damai, kviesdavusiai šokti. Žiūrėjau į tave iš tolo ir bijojau prieiti, kad nedingtum. Jam nesiseka su moterimis, paaiškino viena pažįstama, kažkodėl nesiseka. O galėčiau būti ta vienintele. Kuri tau reikalinga, pamaniau. Bet neisiu ir nelįsiu į akis. Priėjai pats. Prisėdai šalia. Pasiūlei vynuogę ir vyno. Mes kalbėjomės visą vakarą. Turėjome apie ką. Tu, kaip ir aš, mėgai (ir mėgsti) Kingą, Bulgakovą, Tarantino filmus ir naująjį rusų kiną. Nekenti rudens ir ne į žiemą panašios žiemos, šuolių parašiutu, treninguotų skustagalvių su šlepetėmis kavinėse bei gatvėse. Kiek daug turėjome vienas kitam pasakyti. Po to buvo pusė metų pasakos. Kai laukdavau tavęs lyjant po stogeliu, buvo gera žinoti, kad tu žinai, jog laukiu. Visa švytėjau, nes buvau tavo svajonės išsipildžiusi dalis. Bent man taip sakei. Už tai, kad gyvenau, gaudavau gėlių. Kuri to nenorėtų? Nesuprantu, kaip jam galėjai taip apsukti galvą, kalbėjo pažįstamos. Juk jis moteris meta po poros savaičių. Šypsojausi. Nemeta jis moterų, nemeta. Jam tiesiog iki šiol nebuvo pavykę rasti savo vienintelės. Dalies savo gyvenimo. Savo svajonės dalies. Gal tu persikelk pas mane, pasakei vieną vakarą. Nebegaliu be tavęs. Man per sunku laukti kitos dienos, kai vėl tave pamatysiu. O paskui susituoksime.

Vestuvės: beribės fantazijos ar meksikietiškų serialų atspindys?

Anksčiau apie jaunųjų šventę pranešdavo arklių kanopų kaukšėjimas ir skambalai, dabar vis dažniau - malūnsparnio propelerio, automobilio, motociklo ar jachtos variklio blerbimas. Berods, vestuvės tapo viena kūrybos sričių, kur galima realizuoti savo fantazijas, o turint gerą humoro jausmą - pasinerti į neišsemiamus eksperimentus. Vasaros savaitgaliais į Santuokų rūmus ir bažnyčias tiesiog plūsta puošnios poros. Bet iškilminga akimirka tampa tokia trumpa - juk už durų trypia daugybė savo eilės laukiančių jaunųjų. Sumainius žiedus, net ir išvyka į gamtą neretai tampa komiška: jūsų pamėgtoje vietoje, kur tikėjotės smagiai pabūti prieš vestuvių pokylį, taip pat knibždėte knibžda jaunųjų pulkai, laukdami eilės vienai pirmųjų bendro gyvenimo akimirkų įamžinti. Jei esate jaunesnis nei trisdešimties, ko gero, jums jau neteko matyti vestuvių puotos pradžioje rengiamų išbandymų jauniesiems: pavyzdžiui, skutančios bulvę, vystančios lėlę jaunosios, kapojančio malkas jaunojo. O nuotakos pagrobimas, juokingas piršlio testamentas ir korimas? Regis, ir jaunosios nešimas per tiltą tampa vis didesne atgyvena. Šiandien tradicijas į šalį stumia specialieji efektai, pirotechnikos stebuklai. Atrodo, kokios vestuvės be gausybės gėlių, plazdančių žvakių liepsnelių, kaspinų, byrančių rožių žiedlapių skambant nuostabiai muzikai?

P.S.: Dar tikintiems meile

P.S.: Dar tikintiems meile

Nežinau, ar mūsų, tų, kurie tikrai nuoširdžiai tiki meile, iš tikrųjų liko taip mažai, ar mylėti (na, bent jau tikėti, kad meilė yra) pasidarė taip absurdiškai gėdinga, kad mes paprasčiausiai nebedrįstame prisipažinti mylį. Meilės romanus perdėtu inteligentiškumu besipuikuojantys žmonės laiko dėmesio nevertomis knygomis, muilo operas bežiūri siauras namų šeimininkių ratelis, santuoka iš meilės tapo atgyvena, o šv. Valentino diena, ne taip jau seniai pasiekusi ir mus, vis dažniau pavadinama Vakarų prasimanymu. Taigi kovo 8-oji - komunistams, vasario 14-oji - kapitalistams. Oi, kaip meluojame patys sau. Visi širdies gilumoje norime mylėti ir būti mylimi, norime švęsti visas su meile susijusias šventes, nors akies krašteliu pažiūrėti begaliniu saldumu dvelkiančią melodramą, o šv. Valentino dieną iš ryškiai raudono popieriaus karpyti širdeles ir koketiškai paslaptingai išsiųsti jas tam, kurį nors truputį mylime. Šv. Valentinas yra laikomas įsimylėjusiųjų globėju. Buvo tikima, kad tą dieną paukščiai renkasi sau porą. Laikai ir papročiai pasikeitė, tačiau visuotinis romantikos troškimas šv. Valentino dieną pasireiškia su visa jo pirmaprade jėga. Nuo seno tikima, kad pirmasis viengungis, kurį šv. Valentino dieną sutiks netekėjusi moteris, taps jos "Valentinu". Todėl merginos įsigudrindavo šį rytą sutikti būtent savo pasirinktąjį. XIX a. mergina sutiktajam deklamuodavo specialų eiliuotų posmą. Paviliotasis turėdavo Velykų rytą padovanoti jai pirštines, kurios laikytos nekaltybės simboliu. XVIII amžiuje pirštines išrinktajai dovanodavo tas, kuris norėdavo pasipiršti.

Santuoka - Kaune, vestuvės - Švedijoje, medaus mėnuo - Šveicarijoje

Žinomos estrados dainininkės ir kapitono padėjėjo pagrindinėje gyvenimo šventėje dominavo marinistinė tema, netrūko linksmybių, siurprizų, kelte užklupo išbandymas jūros liga. Žinoma Lietuvos estrados dainininkė Birutė Petrikytė ir jos vyras, kelto “Palanga” kapitono padėjėjas Igoris Karžickis, šiuo metu mėgaujasi medaus mėnesiu Šveicarijoje. Kelte “Lisco Patria”, kur buvo švenčiamos jų vestuvės, išgirdęs naujieną apie kelionę į Šveicariją, maloniai šokiruotas Igoris nepratarė nė žodžio, o Birutė tik suokalbiškai šypsojosi: ji žinojo apie staigmeną, todėl slapta jau buvo sukrovusi lagaminus. Prabangiu keltu, kur buvo švenčiama puota, iš Švedijos į Klaipėdą antradienį grįžę žmona ir vyras iškart išskubėjo į Vilniaus oro uostą ir išskrido į Šveicariją. Šį siurprizą praėjusį savaitgalį vykusių 50 metų Birutės ir 42 metų Igorio vestuvių proga jauniesiems pateikė jų santuokos liudytojai - Violeta ir Klaudijas Kampanos. Žinia apie kelionę į Šveicariją buvo rasta jūros išmestame butelyje.