Meilė

Dažnai savęs klausiu kaip viskas pasibaigs? Negi liks taip, kaip dabar? Iš vienos pusės aš jam labai dėkinga. Jis išmokė mane, kad į tuos, kurie pavydi, apšnekinėja, smerkia ar nekenčia nereikia kreipti dėmesio. O aš kaip kvailelė visada jį gindavau. “Tu pažiūrėk į Jį… Asilas grynas. Mažius nelaimingas.”
O aš stovėjau už Jį. Visada išgirdus apie sakant blogai mano artimiems žmonėms, kurie žino, jog Jis man kažkas daugiau puldavau jį ginti. Laikui bėgant išmokau nueiti toliau. “Juk kai negirdi - neskauda, ar ne?” Tai buvo Jo žodžiai. Daugelis mano vyriškosios lyties draugų jo nekesdavo, apšnekinėdavo ir peikdavo, bet pasitaikius progai pabūt su juo ar pakalbėt, taip atsiprašant lysdavo į šikną. Jie Jo nekentė, nes pavydėjo. Jis žinojo tai, bet vistiek buvo toks kaip visada, nes Jis žinojo, kad iš bet ko galima išpešt naudos ir sau. Kai daugelis mus supiršo, jis gavo didelę reklamą. Kai tuo tarpu aš visiems aiškinau, kad mūsų niekas nesieja Jis tik nusišypsodavo ir nueidavo.

Na, o šiandien aš jum norėjau papasakoti labai seną meilės istorija, tačiau buvau pakerėta tuo, ką pamačiau šiandien eidama iš darbo. Kaip atsimenate aš iš darbo važiuoju su troleibusu. Na, ir išlipus iš troleibuso, kad nueičiau į namus man reikia pereiti kryžkelę. Taigi šiandien, kaip ir kiekvieną dieną aš išlipau iš troleibuso ir atsistojau prie šviesoforo bei pradėjau laukti žalios spalvos. Ir pastebėjau sau iš kairės du automobilius. Vienas buvo labai prabangus, na, o kitas paprastas ir kiek pasenęs. Bet mano dėmesį patraukė ne automobiliai, o jų vairuotojai. Prabangiame automobilyje sėdėjo vaikinukas su kostiumu, o senesniame mergina, apsivilkusi džinsus ir lengvus marškinėlius. Na, štai ir vaikinukas pradėjo šypsotis merginai. Ji pastebėjusi pradėjo irgi šypsotis. Jis atidarė langą, o ji, kad ir kaip norėjo, negalėjo atidaryti lango, nes jai reikėjo atidaryti prie keleivio sėdynės esantį langą. Tačiau jos automobilis, kaip minėjau buvo senesnis, todėl automatiškai negalėjo jo atidaryt. Tuomet man užsidegė žalia spalva ir aš perėjau per gatvę, tačiau man buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip baigsis šį istorija. Taigi sustojau kiek nuošaliau. Jiem užsidegė žalia spalva ir mergina pasuko į kairę pusę, nors vaikinas planavo važiuoti tiesiai, tačiau jis, nors buvo negalima, irgi pasuko į kairę pusę. Daugiau aš jų nemačiau, bet jūs galit patys pamąstyt, kas buvo po to. Tebūnie bus pažadinta jūsų vaizduotė.

Na, o šį kartą norėčiau papasakoti apie mano draugės meilę, su kuria ji susipažino neįtikėtomis aplinkybėm. Na, mano draugė jau nuo paauglystės svajojo turėti vaikiną. Ji juo ieškodavo gatvėje, mokykloje, vakarėliuose ir kitose vietose. Tačiau niekada nepagalvojo, jog jos tikroji meilė slypėjo visai ne toli. Taigi ji gyveno daugiaaukščio namo septintam aukšte. O prieš jos namą stovėjo toks pat pastatas. Ji mėgdavo ruošti pamokas ant palangės. Ji tiesiog atsisėsdavo ant jos, pasiimdavo storą knygą ir skaitydavo, o kai pavargdavo pradėdavo stebėti miestą. Ir štai vieną dieną jai taip be sėdint ir stebint žmones ji pažvelgė į priešais esantį namą ir pamatė, kažkokį veidą. Ji pažvelgė dar atidžiau, na nes atstumas nebuvo toks didelis, ir išvydo savo amžiaus vaikinuką, kuris plačiai šypsojosi. Tuomet jis išvydo, jog jį mato ir pradėjo jai mojuoti. Ji labai susigėdo ir pasislėpė už užuolaidos. Tačiau praėjus pusvalandžiui ji vėl pažvelgė pro langą ir vėl pamatė besišypsančio vaikino veidą. Ji dar labiau susigėdo ir nulipo nuo palangės. Kitą rytą ji vėl pažvelgė pro langą, tačiau nieko nebuvo matyt, tik atėjus tam pačiam, kai ji praeitą dieną pamatė jį, ji vėl neatsispirdama pagundai pažvelgė pro langą ir išvydo besišypsantį jo veidą. Jie žvelgė vienas į kitą, kol sutemo.

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją. Nes jis - žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai. Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai. Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido. Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

Tyliai pravėriau namų duris. Išėjau į tamsą. Tamsą, kurioje nieko nematyti. Tyliai ėjau per baltą sniegą palikdama pėdsakus. Ėjau ten, kur susiduria pasaulis. Tavo ir mano. Ten, kur mes susipažinom. Pasimetu, nežinau, kas dedasi. Nieko nerandu. Viskas išnyko. Aklina tamsa. Nėra nė lašelio šviesos. Sukniumbu. Neverkiu, jei tau įdomu. Užmerkiu akis. Tyliai ištariu: „skubu, bet nerandu”. Keliuosi ir einu toliau. Bandau surast tave, tarp didelių pusnų. Štai matau tave gulintį sniege. Žiūri į žvaigždes ir ieškai ten manęs. Prieinu. Atsigulu šalia. Suvirpu. Šalta, bet tu nepajudi. Priliečiu tave, bet tu imi ir išnyksti. Suprantu, miražas iš gilių jausmų. Bet vis dėl to, o jei aš pasakyčiau, kad tave myliu?

Kokia banali frazė… Bet ar tikrai tai banalūs žodžiai? Ar jie nėra patys gražiausi? Juk taip malonu juos girdėti, kai sako mylimas žmogus. Ar aš klystu? Manau, kad ne. Dažnai žmonės neįžvelgia paprastuose dalykuose to, kas yra stebuklinga ir malonu širdžiai. Kodėl mes esame tokie? Kodėl šaipomės iš tų, kurie myli vienas kitą ir kartoja šią banalią frazę kas minutę? Atsakymą labai sunku rasti. Gal kaltas pavydas arba norime tiesiog įgelti. Juk taip smagu skaudinti kitus, kai nesi pats laimingas. Reikia rasti progą sugadinti gyvenimą tiems, kuriems viskas gerai. Taip, mes esame tokie. Kaip smagu tyčiotis iš vaikino, kuris yra romantikas ir savo merginai neša didžiulę puokštę gėlių. Dažnai paprasti ir nuoširdūs vyrukai girdi tokias replikas: “Gėlės…ar jis negalėjo sugalvoti kažko originalesnio? Koks jis kvailys ir nevykelis. Visi kiti tokie “kieti”, o tu tik pažiūrėk į save. Kvailys…ar nežinojai, kad paną reikia griebti ir pasiimti tai, ko nori? Nežinojai? Taip, tu tikrai niekam tikęs.” “Ei, ateik, išgerk “ant drąsos”. Koks tu “skystas”, net su “chebra” išgerti negali.” Gaila, kad taip yra mūsų visuomenėje, taip sunku rasti nuoširdų ir gerą žmogų. Gal daug kas nori tokiais būti, bet bijo, ką pagalvos kiti. Todėl reikia “gaudyti” kiekviena ištartą: “Myliu Tave”, rasti šiuose žodžiuose gražiausius mylimojo(-sios) norus.

Kai baigiasi meilė…Kitą rytą vėl pateka saulė,dangus būna mėlynas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kai baigiasi meilė, viduje kažkas miršta. Kažkokia dalelė buvusio žmogaus. Ir nebelieka nieko. Tuščia. O draugystė lieka tik iš įpratimo. Įprasta šnekėtis apie nieką, tik šį kart nei vienas nebeturite ką vienas kitam pasakyti. O tikrieji žodžiai sklando ore, kad nieko nebeliko. Tik neišsakyti žodžiai. Įprasti dalykai, pradeda mirtinai erzinti. Ir tada pradeda pykti. Dėl visko. O labiausiai dėl to, kad išėjo meilė. Bet pyksti ne ant meilės, o ant žmogaus. Pyksti dėl smulkmenų, dėl viso praleisto laiko, dėl prisirišimo, nes negali apsisukti ir išeiti iš kito žmogaus gyvenimo. Pyksti už visus nerealius išgyvenimus, nes dėl jų negali ištarti, kad viskas. O už vis labiausiai nekenti savęs, nes išėjo meilė. Tiesiog kažkas atsitiko, kad brangiausias žmogus pasidarė svetimas… Ir norėdamas, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis tam žmogui, žinodamas, kad viskas, tu eini prie susipykimo. Tu nenori jo skaudinti, ir žeisti, daryti tragedijų. Taigi imi instinktyviai jį skaudinti, nes be to daugiau nieko ir nebegali pasakyti. Bandai, kad žmogus pats suprastų, kad nieko nebėra, kad neguostų(tai būtų sunkiausia), neliūdėtų. Tu bandai, kad jis taptų vienu iš daugelio tavęs nemėgstančių, nes taip lengviausia… Paruoši jį tam, po truputį, neskubėdamas, tam, kad jis pats pradėtų tavyje rasti minusų, nebenorėtų bendrauti. O ir pats retini pasimatymus, pratinies gyventi be jo. Ir jis niekad nesužino, kad pyktis lengviau praeina nei įskaudinta ir verkianti širdis. Tereikia paruošti jį teisingai visiems žingsniams. Ir jis niekad nesužino, kad iki paskutinio įžeidžiančio žodžio tu likai jam ištikimas ir stengeisi išsiskyrimą lengvinti, kad būtų kuo mažiau skaudu. Tu visada liksi ištikimas, nes ištikimybė yra visam gyvenimui, tačiau nebėra kibirkštėlės, kuri trauktų…Ir nebežinai ką daryti, kaip elgtis, kad meilė sugrįžtų! Tu nesi vertas jo, o jis tavęs.

Vėl po ilgos pertraukos kalbėsiu apie dalyką, apie kurį parašyta daug knygų, straipsnių, blogų, sukurta daug filmų ir kalbama kasdien. Kartais tas dalykas tave pakelia virš debesų, o kartais priverčia kristi nuo tilto. Jos linkime savo artimiesiems švenčių proga, norime ir laukiama. Taip, tai Meilė. Žinoma, meilė turi daug rūšių - meilė mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, broliui, šuniukui. Meilė automobiliui, namui, vasarai, svajonėms. Meilė moteriai. Būtent meilė priešingos lyties atstovei mums suteikia ypatingų dalykų. Kiekvienas mylėjęs ir mylintis pasakys, kad tai nuostabus jausmas. Tačiau yra vienas bet - kartais meilė mus skaudina. Nors ir retai, bet smogia it taifūnas, paliekantis ilgalaikius padarinius. Kai žmogus myli, jis nemato visos situacijos taip, kaip yra. Dažnai meilė priverčia mus užmerkti akis prieš tam tikrus antrosios pusės blogybes, ydas. Meilė uždeda rožinius akinius, užkemša ausis ir užmigdo protą. Man irgi taip yra buvę. Tuo metu viskas atrodė tikrai gerai, bet dabar prabėgus nemažai laiko aš nesuprantu, kaip galėjau leisti jai taip elgtis. Nenoriu gilintis į smulkmenas, o tiesiog parodyti, kad apie meilę, kuri užmerkia akis, žinau ne iš nuogirdų. Mano draugas taip pat yra įsipainiojęs į meilės voratinklį. Jis gyvena su savo panele ir jų santykiai yra labai įtempti. Viskas dėl to, kad panelei trūksta elementaraus suvokimo. Žmogus negali su draugais kartą per 2 savaites nueiti išgerti alaus. Atrodo, kad jie ne 1,5 metų draugauja, o yra 15 metų vedę.

Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu. Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais - religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai - tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano kliedinčią galvelę užklydo mintis, jog galbūt ir meilė tėra, kažkieno išgalvota, melagystė. Senų senovėje vaikai apie ją sužinodavo iš pasakų, dainų. Dabar mums ją puikiai iliustruoja filmai, reklamos, knygos. Tačiau man šis paslaptingas jausmas vis dar tebėra tokia pat nežinomybė, kaip ir ankščiau. Jeigu multimedija kuria 99% šiuolaikinių žmonių mąstymą, negi ir meilė negali mums būti įteigta? Aišku reikia ją atskirti nuo instinktų, prigimties ir pažiūrėti, kas lieka? Nesugadintas to tyro jausmo - nešališkas, stebiu žmonių kančias ir nesuvokiu jų tikslo. Išdavystės, smurtas šeimoje. Įvairūs juokeliai apie žmonių santykius, kuriuose daugiau tiesos, nei humoro - aiškiai rodo, jog žmonės kenčia, nes galvoja be meilės būsią nepilnaverčiai. Nejaugi? , - noriu paklausti.

Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai. Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems. Žmogaus uždavinys – atrasti meilę ir pamažu ugdyti. Tada ji sukels norą duoti kitiems tai, ką turime, ir atrasti, kas kitų yra gera, mums įdomu ir reikalinga. Meilė padės priimti kitus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime juos matyti.

Sako, kad meilė graži. Kupina gėrio, švelnumo, trapumo, švelnumo ir jausmų… Kad meilė suteikia sparnus, nuskraidina mus į žydrą dangų, leidžia skrajoti ir svajoti… Kad žmogus mylėdamas jaučiasi nuostabiai, kad patiria dar nepatirtų dalykų…Na taip, galbūt, jei ta meilė abipusė ir tvirta kaip plienas… Bet ar jus pagalvojate kaip jaučiasi žmonės mylėdami, tačiau negaudami atsako į savo jausmus? Kai kiekviena diena jam šis jausmas drasko širdį į mažus gabalėlius ir su diena vis labiau ir labiau… Kai pavydi savo mylimo žmogaus kiekvienam, bet nieko negali padaryti, nes tas žmogus nėra Tavo ir Tu į jį neturi jokios teisės… Pavydi visko, net kai jis bendrauja su kitais šiltai ir maloniai, o Tau trūksta jo dėmesio, trūksta švelnumo ir šypsenos… Ne tik skausmas veria širdį, bet ir besąlygiškas ilgesys… Pasiilgsti visko, visų kartu praleistų dienų, naktų, visų pasakytų žodžių… Pasiilgsti net tokio paprasto dalyko kaip mylimo žmogaus balso ir netgi juoko, kurio norėtųsi klausytis valandų valandas… Be mylimo žmogaus, be jo meilės nesinori daryti nieko… Ištysąs dienas lieji tik ašaras, vaikštai su stiklinėmis akimis, jautiesi tarsi ne savam kaily, nes nerandi sau vietos… nes mintys Tave slegia, o skausmas žudo… Eini gatve ir dairaisi tikėdamasis pamatyti žmogų, žmogų kuri myli, kad galėtum prieiti, apkabinti ir niekada nebepaleisti iš savo glėbio… Vis tikiesi ir lauki, kad tas žmogus atsakytų į Tavo jausmus, nors giliai širdį žinai, kad taip neatsitiks, bet Tu toks menkas ir sutriuškintas vis tikiesi.. Na gal, na gal viskas bus gerai, na gal jis bus su Tavimi, gal supras, kad ir jam Tavęs reikia kaip Tau jo… Nes Tu beprotiškai to trokšti visa savo siela visa širdim… Iš visų jėgų stengiesi rodyti jam dėmesį, stengiesi parodyti kaip Tu jį stipriai myli, įrodyti, kad tie jausmai tikri ir nuoširdus…