Kaip susigrąžinti mylimą žmogų?

2025-08-032012-04-01 autorius Straipsniai.lt

Išėjus mylimam žmogui, daugeliui įvyksta refleksinė reakcija - pulti jį susigrąžinti. Kai žmogus puola susigrąžinti, tai jis daro visa tai, ko daryti nereikia. Sėkmės šansų beveik nėra, o jeigu ir sugrįš, tai su tokiomis sąlygomis, kurios daug džiaugsmo jums neteiks. Vienintelis šansas susigrąžinti partnerį - tai jį paleisti. Leisti jam apsispręsti. Tačiau sėdėti ir laukti nepakanka. Reikia dar užsiimti savimi: savo tobulėjimu, pokyčiais. Ką reikėtų daryti? Nusiraminti. Suprantama, stresinėje situacijoje mus valdo emocijos. Jei veiksite vadovaudamiesi emocijomis, - darysite tai, ko daryti nereikia. Norimą rezultatą įmanoma pasiekti tik su proto pagalba. (Pravartu turėti šalia žmogų su "šalta galva".)Išsaugoti geranorišką bendravimo atmosferą. Tačiau neatverti širdies, nes į ją dažnai spjauna. O nuo to pasidaro dar blogiau. Sukurti informacijos deficitą. Nereikia smulkiai pasakoti, kas vyksta jūsų gyvenime. Pakaks geranoriškų frazių: "Ačiū, viskas gerai." Nereikia išdidžiai pasakoti apie sėkmes arba tyčia sukelti pavydą. Idealus variantas - kad apie jūsų sėkmę jis (ji) sužinotų iš trečiųjų asmenų.

Platoniška meilė

2025-08-032012-03-25 autorius Straipsniai.lt

Platoniški santykiai - tai tokie santykiai, kai žmonės stipriai myli vienas kitą emocionaliai bei dvasiškai ir jiems visai nereikia fizinio artumo. Tokiuose santykiuose įsimylėjėliai žavisi, garbina vienas kitą. Jie jaučiasi nuolat pakylėti, apgaubti romantikos ir euforijos. Daktaras Geoffrey Greifas, Maryland School of Social Work profesorius, susidomėjęs šiuo visada aktualiu klausimu, nusprendė atlikti apklausą ir išsiaiškinti, ar galimi tokie – platoniški – santykiai tarp vyro ir moters. Nors tokios draugystės realumu tiki dauguma tiek vyrų, tiek moterų, visgi pastarųjų procentas kiek menkesnis. Moters ir vyro draugyste neabejoja trys ketvirtadaliai daktaro G. Greifo atlikto tyrimo dalyvių vyrų. Tuo tarpu tikinčios platoniška draugyste su vyrais teigė apie 65 proc. moteriškos lyties atstovių. G. Greiffas neabejoja, jog platoniški santykiai yra įmanomi. Tačiau, jo nuomone, šie labai lengvai gali susikomplikuoti, kuomet atsiranda tam tikra fizinė trauka ir dingsta skaidrumas. Taip pat labai dažnai tokios draugystės tarp vyro ir moters tampa painios, kuomet vienas iš draugų susiranda antrąją pusę. „Dauguma apklaustųjų teigė pirmiausia tampantys draugais, o vėliau juos ima sieti kažkas daugiau. Tokio siužeto pavyzdžių pilna kino filmų scenose. Tai visai kas kita, nei neplanuoti susitikimai darbe, parke ar bare, kurių metu tiesiog staiga imama jausti fizinė trauka kitam asmeniui. Čia draugystė toli gražu nėra pirminis motyvacjos šaltinis“, – dėsto G. Greiffas psychologytoday.com.

Kaip padėti savo paaugliui vaikui įgyvendinti tikrą nepriklausomybę

2012-03-23 autorius Straipsniai.lt

Paplitęs įsitikinimas, jog pagrindinis paauglio tikslas yra tapti nepriklausomam nuo savo tėvų ir kad kiekvienas paauglys neišvengiamai turi pereiti tėvų atmetimo laikotarpį, kad taptų laisvas nuo jų įtakos. Laikantis tokio požiūrio, būtų galima teigti, jog paaugliams visiškai normalu ir netgi pozityvu būtų niekinamai žiūrėti į tėvų politiką jų atžvilgiu, jų išmintį, vertybes, gėdytis viešoje vietoje rodytis su savo šeimos nariais ir nekritiškai priimti savo bendraamžių skonį ir pažiūras. O mes teigiame, jog paaugliai, kurie taip elgiasi, kenčia nuo vidinio nelaimingumo, kurio galima išvengti ir kurį galima išgydyti. Tokius vaikus, jeigu jie nori pasijusti laisvi nuo tėvų, būtina ignoruoti ir stengtis nuo jų atsiriboti. Kadangi tikra nepriklausomybė pasiekiama tuomet, kai vaiko vidinė gerovė visam laikui atitolsta nuo kasdienio gyvenimo sėkmių ir nesėkmių sekos, paaugliai negali pasiekti tikros autonomijos atmesdami savo tėvus. Priešingai, paaugliai, kurie pasiekia tikrą nepriklausomybę, artumo ir meilės savo tėvams jausmus perkelia į platesnę erdvę – mokyklą, santykius su draugais ir laisvalaikio užsiėmimus. Paaugliams nebūtina apleisti tėvų lizdo ir nereikia jų iš jo stumti. Jūsų paauglio suvokimas, kad tėvai visuomet yra prieinami ir jam atsidavę, yra bene svarbiausias jo besiformuojančio įsitikinimo, jog jis gali valdyti savo gyvenimą taip, kad būtų laimingas pats ir teiktų laimę kitiems, komponentas. Paaugliai dar nėra pasirengę būti visiškai savarankiški. Jei neleisite savo paaugliui vaikui atsiremti į jus, kai jam tai bus reikalinga, jūs paskatinsite jį kliautis kitomis, ne tokiomis konstruktyviomis savęs guodimo formomis (tokiomis kaip miegojimas po dvylika valandų per parą, naktinėjimas pas draugus, pernelyg glaudus suartėjimas su širdies drauge ar draugu). Taigi leiskite savo paaugliui, kai to reikia, atsiremti į jus, o kai jam norisi, pamėginti pamankštinti sparnus savarankiškai.

Kad būtum laiminga, meilė nebūtina

2012-03-05 autorius Straipsniai.lt

Laimė – neapčiuopiama būsena. Ko reikia, kad būtum laiminga - laiko, mylimo žmogaus ar suvokimo, kad jau tokia esi, nes kvėpuoji? Neseniai Londone įkurtas tarptautinis judėjimas „Už laimę" („Action for Happiness" pasiūlė 10 taisyklių, kurių laikymasis padės žmonėms jaustis laimingiems. Judėjimo iniciatoriai - Didžiosios Britanijos mokslininkai. Organizacija jau turi daugiau kaip 4 tūkstančius narių iš 60 pasaulio šalių.
„The Daily Telegraph" rašoma, kad judėjimas siekia paveikti visuomenę, kad ji kardinaliai pakeistų savo gyvenimo būdą ir pagaliau pradėtų gyventi kokybiškai. Nepaisant įspūdingų pasiekimų technologijų, mokslo, genų inžinerijos srityje, žmonės kažkodėl jaučiasi nelaimingesni nei prieš 50 metų. O tiesa, manau, paprasta - laimė yra kiekviename iš mūsų. Tik dažnai nukrypstame nuo savasties, nuo savo vertybių, įsitikinimų. Vaikomės laimės paukštės spalvotomis plunksnomis, o pasirodo, ji tupi ir laukia, kada mes leisime pagaliau jai skristi. Kada pasiryšime būti laimingi. Ne rytoj, ne kitą savaitę ir ne po metų. Bet čia ir dabar. Žmonės būtų žymiai laimingesni, jei nepuoselėtų lūkesčių ir neplanuotų savo gyvenimo penkmečiais. Nesietų laimės su darbu, su didesne alga, su mylimuoju, su erdvesniais namais. Nepasiteisinusios viltys palieka tik kartėlį ir nusivylimą. Ieškome naujo įkvėpimo, naujo pagrindo po kojomis, kad galėtume svajoti ir kurti. Kol vėl atsitrenkiame į sieną. O užtektų prisiminti, kad laimė yra tai, ką turime, tik dažnai to nevertiname. Bet čia mano nuomonė.

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?

2012-03-05 autorius Straipsniai.lt

Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.

Meilė, atverianti širdį

2012-03-05 autorius Straipsniai.lt

Meilė krikščioniškoje santuokoje nėra paprasta: ji pakylėta į aukštybes ją lydinčios Dievo meilės. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Santuokos sakramento malonė skirta tobulinti sutuoktinių meilei.“ Paskui priduriama: „...ir mylėti vienas kitą nežemiška, švelnia ir gilia meile.“ Toliau pabrėžiama šios sąjungos reikšmė: santuokinė meilė apima visą žmogaus esybę – kūniškumą ir instinktus, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios troškimus; ši sąjunga tokia be galo artima, kad sutuoktiniai tampa ne tik vienu kūnu, bet ir viena širdimi bei siela. Šiuo siekiu Dievas mums ir vėl suteikia tokią didžią galimybę, kad prieš kurią nublanksta visi maži mūsų troškimai; ji į visumą sujungia visus žmogiškosios esybės elementus, kurie, kaip jau minėjome, yra pagrindas laimei pasiekti. Dieviškoji malonė siekia apimti visą žmogaus esybę: protą, valią, siekius, kūną ir sielą. Ši nepaprastai sudėtinga žmogiška savastis ir prisiima meilės ryšį. Šv. Chosemarija mokėjo mylėti kiekviena širdies skaidula ir kiekvienu sielos virptelėjimu. Jo kilni aistra buvo tokia stipri, kad kartais jam neleisdavo užmigti. Dievas jo sielą sukūrė didesnę už kitų, kad joje tilptų jo dukterys ir sūnūs, Bažnyčia ir visa žmonija. Papasakosime vieną ir daugybės nutikimų. Sykį rytą koridoriuje jis sutiko vieną savo vaikų, gydytoją, ir šis jo paklausė, ar tąnakt gerai išsimiegojęs. Užuot atsakęs, šv. Chosemarija jam patikėjo paslaptį: „Aš jus visus taip myliu, kad visada galvoju apie kurį iš savo vaikų. Myliu jus tėvo, motinos... ir močiutės širdimi! Kartais mano mintyse kyla sumaištis: nebežinau, ko turi reikalauti tėvas, ką suprasti motina ir ką leisti močiutė.“

Milda – meilės deivė

2012-03-05 autorius Straipsniai.lt

Visų pirma, Milda nėra santuokos deivė. Ji globoja meilę tokią, kokia ji yra, visai nesvarbu, vedę žmonės ar ne. Meilė yra laisva, žmonės įsimyli nepriklausomai nuo bet kokių tabu, tradicijų, prietarų, socialinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų. Vedybos, sutartys, ceremonijos ir visi kiti ritualai Mildai yra trečiaeilės neįdomios smulkmenos. Milda globoja vienišus žmones, kurie nori susirasti draugą ar gyvenimo partnerį. Žmonėms, kuriems atsibodo vienatvė, tereikia užmiršti prietarus, draudimus bei davatkiškus įpročius, nustoti gėdytis savęs – savo išvaizdos, išsilavinimo, socialinės padėties ir, svarbiausia, savo jausmų bei paprašyti deivės pagalbos – ir Milda tikrai padės. Gegužinė – Mildos diena, įsimylėjėlių ir susidraugavimo šventė. Mildos šventė švenčiama gegužės 13-ąją. Tai diena, skirta meilei ir laisvei, kada savo baimes bei prietarus užmiršta netgi beviltiški slunkiai ir šventeivos. Mildos gegužinė – geriausia diena susipažinimui ir susidraugavimui, ją švenčiančius visus metus lydi ir globoja meilės deivė Milda.

Ar naudingi seksualiniai mokytojų ir mokinių santykiai?

2012-03-05 autorius Straipsniai.lt

Šefyldo universiteto mokslininkai kalba, kad Didžioji Britanija turi atsisakyti pasenusių moralinių principų, kai kalbama apie mokytojų ir mokinių seksualinius santykius, ir pripažinti faktą, kad erotinė įtampa klasėje gerina pedagoginį procesą. Pedagogikos dėstytoja Petė Saiks parašė straipsnį, kuriame gina mokinių ir mokytojų santykius. Straipsnyje ponia Saiks pažymi, kad nėra teisinga mokinius visuomet laikyti aukomis, juk būtent jie inicijuoja artimesnius santykius, ir spėja, kad tarp mokytojų ir mokinių kasmet užsimezga apie 1500 romanų. Daktarė Saiks sako, kad ją visuomet domino santykiai, prasidėję mokyklos suole, kadangi ji pati ištekėjo už istorijos mokytojo, kurį įsimylėjo būdama 14-os. „Tik po dvejų metų, tą vakarą, kai jis įsidarbino kitoje mokykloje, mes prisipažinome vienas kitam meilę. Grįžusi į mokyklą po vasaros atostogų, aš jau buvau jo mergina“, – prisimena ponia Saiks. Ji tvirtina, kad meilės santykiai buvo ganėtinai paplitę jos mokykloje, kuri pasižymėjo liberalia tvarka ir niekas nevadino tai eksploatacijos forma. Jos straipsnis užrūstino vaikų teisių apsaugos organizacijas, kurios pavadino jos pažiūras geriausiu atveju ekscentriškomis.

Meilė…

2024-10-232012-03-02 autorius Straipsniai.lt

Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta - mokykla, laikas - kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda tavo draugas/ė (merginom draugė, vaikinam draugas) ir paduoda tau namų darbų kopiją.. tu nė nedvejodama/s ištari: “Dėkui, išgelbėjai mane, myliu tave” . Tačiau kai kalba eina apie santykius, kažkodėl staiga surimtėjam.. Kaip galima sakyti tokį svarbų žodį? Kuo jis toks nuostabus? Arba tu kažką jauti arba ne.. Paprasta… O iš kur žinome, kad tas jausmas mumyse yra meilė? Gal tai tik atspindys kažko kito? Nenoriu pasirodyti kaip labai apsidepresavęs žmogus, tačiau esu žmogus, kuris siekia aukštinti dvasią… Nereikia atsakyti, tiesiog pamąstykit patys ar mano kalboje nėra nė kruopelytės tiesos? “Tiesa”- dar vienas nepaaiškinamas žodis.. Kartais tiesa (kaip ir meilė) būna paprasta, tačiau kartais ne.. Paprasta.. kai tu pasakai klasiokui jog gavai 10 iš kontrolinio (ir nemelavai) tačiau kartais, kas vienam atrodo tiesa, kitam kertasi su jo įsitikinimais ir principais, tad tiesa jam, tampa melu...

Meilė prieš pareigą. Aš prieš save

2012-03-02 autorius Straipsniai.lt

Prieš metus aš buvau visai kitas žmogus. To žmogaus gyvenimas turėjo gan gerų pliusų, mažų minusų, tačiau niekad per daug ir nesusimąstydavau, kad galėčiau gyventi kitaip. Ir štai aš perėjau į kitą mokyklą su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą. Tada pradėjo keistis ir manasis, ir nors prisitaikymo laikas truko - jis atėjo. Tačiau ne vien mokyklos pakeitimas mane padarė kita manimi. Prieš penkis mėnesius ir kelias dienas aš pradėjau draugauti su R. Bėgant laikui aš tapau ne tokia realiste, nebesaugau savęs, prisipažinsiu, daugumą draugų taip pat apleidau.. Ir štai šiomis dienomis man iškilo problema, kuri niekada nebūtų iškilusi anksčiau: juk anksčiau neturėjau nei didelių pareigų, nei tokios didelės meilės žmogui. Anksčiau man viskas buvo paprasta ir greita. Sugalvojau pabėgt iš pamokų - jau sėdžiu saloj ir valgau spurgas. Užkniso vaikinas - palieki jį ir eini kur akys veda. O dabar viskas sunkiau. Tačiau tai nėra blogas dalykas, nes tas sunkumas yra įšūkis, įdomumas, o juk nuobodu visą laiką gyventi paprastai. Todėl kad ir iškilo man problema, tačiau šiuo metu manau, jog jau geriau ji, nei R. nebuvimas mano gyvenime.

Dalytis laime

2012-03-02 autorius Straipsniai.lt

Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti. Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje. Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų. Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos. Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma…

Nes meilė ir beprotybė visada kartu

2012-03-02 autorius Straipsniai.lt

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė: - Gal pažaiskime slėpynių? Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė: - Slėpynės? O kas tai per žaidimas? Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas. Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti. - Vienas, du, trys… - pradėjo skaičiuoti Beprotybė. Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas - medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų - vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra.

‹ Atgal 1 2 3 4 5 6 7 … 17 18 19 Pirmyn ›