Rusų literatūra kine turi ypatingą vietą. Čia filmas dažnai nėra vien bandymas perpasakoti garsią knygą – režisierius susiduria su kūriniu, kuriame meilė, mirtis, tikėjimas, kaltė, seksualumas, vienatvė ir žmogaus pasirinkimas jau yra tapę savarankiška filosofija.

Todėl šį sąrašą sudarėme ne pagal paprastą principą „knyga garsi – filmas geras“. Norėjome surasti 100 ekranizacijų, kuriose išliko bent dalis didžiosios rusų literatūros dvasios. Kai kurie filmai bus gerai žinomi, tačiau tarp jų atsiras ir tokių, kurių net patyręs kino mėgėjas gali būti nematęs.

Ypač daug dėmesio skiriame filmams, kuriuose literatūrinė istorija tampa pasakojimu apie žmogų. Čia meilė gali trukti visą gyvenimą arba vos vieną naktį, tačiau jos pasekmės herojui gali būti vienodai didelės. Vienur svarbiausias dalykas bus aistra, kitur – neįmanoma meilė, pavydas, kaltė, tikėjimas arba žmogaus bandymas suprasti save.

Tai ir yra mūsų supratimas apie snobo kiną – ne būtinai sunkų, nuobodų ar „aukštąjį“, bet tokį, kuriame po pirmo filmo dar lieka apie ką galvoti.

⭐⭐⭐⭐⭐ Aukščiausia kategorija

1. „Karas ir taika“ - Война и мир (1966–1967)

Autorius: Levas Tolstojus
IMDb: apie 8,2–8,3/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Sergejaus Bondarčiuko „Karas ir taika“ yra vienas ambicingiausių bandymų didįjį rusų romaną perkelti į kino ekraną. Filme telpa Napoleono karai, aristokratijos gyvenimas, meilė, mirtis, draugystė ir žmogaus santykis su istorija. Tačiau filmo centre nėra vien didžiulės mūšių scenos – svarbiausia išlieka Pierre'o Bezuchovo, Andrejaus Bolkonskio ir Natašos Rostovos vidinė kelionė. Tolstojui istorija yra ne tik didžiųjų žmonių sprendimai, todėl filme nuolat jaučiama įtampa tarp individo ir milžiniškų istorinių jėgų. IMDb šią ekranizaciją vertina maždaug 8,3 balo iš 10.

2. „Broliai Karamazovai“ - Братья Карамазовы (1969)

Autorius: Fiodoras Dostojevskis
IMDb: apie 7,6/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Dostojevskio romanas apie Karamazovų šeimą iš esmės yra pasakojimas apie Dievą, laisvę, kaltę, geismą ir moralę. Filme šeimos konfliktai nuolat pereina į filosofinius klausimus, todėl paprasta kriminalinė istorija tampa daug sudėtingesnė. Meilė čia beveik niekada nebūna tyra – ją lydi pavydas, seksualumas, priklausomybė ir valdžios troškimas. Ypač stipriai veikia sudėtingi tėvo ir sūnų santykiai, kuriuose susikerta visi pagrindiniai Dostojevskio klausimai. Tai vienas tų filmų, kuriuos verta žiūrėti ne dėl greito siužeto, o dėl to, kas lieka galvoje po peržiūros.

3. „Andrejus Rubliovas“ - Андрей Рублёв (1966)

Režisierius: Andrejus Tarkovskis
Kultūrinis / literatūrinis pagrindas: rusų viduramžių kronikos
IMDb: apie 8,0/10
Kultūrinis svoris: ★★★★★

Tai nėra tiesioginė romano ekranizacija, tačiau rusų kultūros ir literatūrinės tradicijos sąraše šis filmas praktiškai privalomas. Tarkovskis pasakoja apie ikonų tapytoją, gyvenantį žiauriame ir religinių bei politinių konfliktų draskomame pasaulyje. Pagrindinis klausimas čia paprastas, bet milžiniškas – ar menininkas gali kurti grožį pasaulyje, kuriame žmogus nuolat naikina žmogų. Filmas lėtas, simbolinis ir sąmoningai nepatogus. Tai vienas tų kūrinių, kuriuos galima žiūrėti kelis kartus ir kiekvieną kartą pamatyti ką nors kita.

4. „Eik ir žiūrėk“ - Иди и смотри (1985)

Autorius: Alešius Adamovičius
IMDb: apie 8,3/10
Literatūrinis svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Elem Klimovo filmas yra vienas stipriausių ir sunkiausių kūrinių apie karą. Pagrindinis veikėjas – paauglys, kurio akyse karas iš nuotykio ir heroizmo mito virsta visišku žmogaus pasaulio sugriovimu. Filmas beveik neturi įprastos karo romantikos – žiūrovas priverstas matyti smurtą iš aukos perspektyvos. Ypač stipri pagrindinio aktoriaus Aleksejaus Kravčenkos vaidyba, nes jo veide matomas palaipsnis žmogaus psichologinis sunaikinimas. Tai filmas, kuris po peržiūros ilgai nepaleidžia.

5. „Meistras ir Margarita“ - Мастер и Маргарита (1994)

Autorius: Michailas Bulgakovas
IMDb: apie 7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

Bulgakovo romaną beveik neįmanoma idealiai perkelti į ekraną, nes jame susipina meilės istorija, fantastika, satyra, biblinė istorija ir filosofija. Jurijaus Kara ekranizacija turi teatrališkumo, kuris vieniems gali pasirodyti privalumas, kitiems – trūkumas. Vis dėlto Meistro ir Margaritos meilės istorija išlieka filmo emociniu centru. Margarita čia nėra pasyvi mylimoji – dėl meilės ji pasirengusi pereiti į kitą pasaulį ir sudaryti sandorį su pačia tamsa. Būtent meilės ir metafizikos junginys padarė Bulgakovo kūrinį vienu ypatingiausių XX amžiaus rusų literatūros tekstų.

⭐⭐⭐⭐½ Labai aukštos klasės ekranizacijos

6. „Kelios dienos iš Iljos Iljičiaus Oblomovo gyvenimo“ - Несколько дней из жизни И. И. Обломова (1979)

Autorius: Ivanas Gončiarovas
IMDb: apie 7,9/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Nikita Michalkovas iš pirmo žvilgsnio sukūrė filmą apie nepaprastai tingų žmogų. Tačiau iš tikrųjų tai filmas apie žmogų, kuris nesugeba gyventi pagal aktyvaus pasaulio taisykles. Oblomovo ir Olgos santykiai tampa pagrindiniu bandymu išsiaiškinti, ar meilė gali pakeisti žmogaus prigimtį. Olga nori pažadinti Oblomovą gyvenimui, tačiau pamažu paaiškėja, kad meilės neužtenka žmogui pakeisti. Tai viena švelniausių ir kartu liūdniausių rusų kino meilės istorijų.

7. „Dama su šuniuku“ - Дама с собачкой (1960)

Autorius: Antonas Čechovas
IMDb: apie 7,3–7,5/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Čechovo istorijoje susitinka du susituokę žmonės, kurie iš pradžių tikisi trumpo romano. Tačiau tai, kas prasideda kaip atsitiktinis nuotykis, pamažu tampa tikra meile. Čechovui įdomiausia ne pati neištikimybė, o žmogaus suvokimas, kad iki šiol jis gyveno ne visai savo gyvenimą. Erotika čia beveik visa slypi žvilgsniuose, pauzėse ir neištartuose žodžiuose. Būtent dėl tokio santūrumo filmas labai artimas tam kino tipui, kurį atradome per Bunino ekranizacijas.

8. „Juodosios akys“ - Очи чёрные (1987)

Autorius: Antonas Čechovas ir jo kūrybos motyvai
IMDb: apie 7,3/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Marcello Mastroianni čia vaidina vyrą, kuris prisimena savo gyvenimą pakeitusią meilę. Filmas sukurtas pagal Čechovo kūrybos motyvus, tačiau režisierius Nikita Michalkovas juos pavertė labai itališku, melancholišku pasakojimu. Rusų moteris ir italų vyras susitinka aplinkoje, kur meilė atrodo beveik kaip trumpas pabėgimas nuo tikrojo gyvenimo. Filme daugiau aistros ir erotinės įtampos nei daugelyje klasikinių sovietinių ekranizacijų. Mastroianni vaidmuo suteikia istorijai ironijos, liūdesio ir ypatingo žavesio.

9. „Baltosios naktys“ - Белые ночи (1959)

Autorius: Fiodoras Dostojevskis
IMDb: apie 7,7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★★

Luchino Visconti Dostojevskio istoriją perkėlė į itališką miestą, tačiau išsaugojo jos pagrindinę idėją – vienišo žmogaus svajonę apie meilę. Pagrindinis veikėjas per kelias naktis sutinka moterį, kuri laukia kito vyro. Ši trumpa pažintis tampa jam beveik visu gyvenimu, nors realybėje trunka vos kelias dienas. Visconti sąmoningai kuria erdvę tarp sapno ir tikrovės, todėl filmas atrodo beveik nerealus. Tai viena gražiausių Dostojevskio istorijos interpretacijų kine.

10. „Prisikėlimas“ - Воскресение (1960)

Autorius: Levas Tolstojus
IMDb: apie 7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

Tolstojaus „Prisikėlimas“ yra istorija apie žmogų, kuris priverstas susidurti su savo praeities pasekmėmis. Aristokratas Dmitrijus Nechliudovas po daugelio metų atpažįsta moterį, kurios gyvenimą kadaise sugriovė. Jo jausmas jai palaipsniui tampa nebe vien meile, bet kaltės ir moralinės atsakomybės klausimu. Tolstojus čia meilę susieja su žmogaus gebėjimu pasikeisti. Todėl filmas daug filosofiškesnis nei įprasta romantinė drama.

⭐⭐⭐⭐ Stiprios klasikinės ekranizacijos

11. „Kreicerio sonata“ - Крейцерова соната (1987)

Autorius: Levas Tolstojus
IMDb: apie 7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

Tai vienas radikaliausių Tolstojaus tekstų apie santuoką, seksualumą ir pavydą. Pagrindinis veikėjas bando racionaliai paaiškinti savo santykius, tačiau kuo daugiau kalba, tuo labiau aiškėja jo paties vidinis chaosas. Meilė čia labai greitai pereina į nuosavybės jausmą. Erotika nėra dekoracija – ji tampa viena pagrindinių tragedijos priežasčių. Tai labai tinkamas filmas tiems, kuriems įdomi ne romantiška meilės pusė, o jos tamsioji psichologija.

12. „Asja“ - Ася (1977)

Autorius: Ivanas Turgenevas
IMDb: apie 6,6/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

Turgenevo „Asja“ yra viena iš tų istorijų, kuriose meilė žlunga ne todėl, kad jos nėra. Jaunas vyras sutinka nepaprastą merginą, tačiau pats nėra pasiruošęs priimti jos jausmų. Asja yra spontaniška, jautri ir visiškai kitokia nei įprastos XIX amžiaus romano herojės. Pagrindinis konfliktas kyla iš žmogaus nesugebėjimo laiku priimti sprendimo. Todėl filmas labai gerai parodo Turgenevo meilės temą – meilė ateina, žmogus išsigąsta, o vėliau visą gyvenimą prisimena prarastą galimybę.

13. „Tėvai ir vaikai“ - Отцы и дети (1958)

Autorius: Ivanas Turgenevas
IMDb: apie 7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

„Tėvai ir vaikai“ pirmiausia yra konfliktas tarp dviejų kartų ir dviejų skirtingų pasaulėžiūrų. Tačiau Bazarovo santykis su Ana Odincova romanui suteikia labai stiprią meilės ir psichologijos liniją. Bazarovas mano galįs racionaliai kontroliuoti savo gyvenimą, kol susiduria su jausmu, kurio neįmanoma paaiškinti vien protu. Turgenevas parodo, kaip net didžiausias racionalistas gali tapti savo emocijų įkaitu. Tai vienas svarbiausių rusų literatūros tekstų apie žmogaus ir jo paties idėjų konfliktą.

14. „Dvarininkų lizdas“ - Дворянское гнездо (1969)

Autorius: Ivanas Turgenevas
IMDb: apie 7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

Lavreckis ir Liza vienas kitą atranda tada, kai gyvenimo aplinkybės jau beveik nebeleidžia jiems būti kartu. Turgenevas meilę čia pateikia kaip tylų ir labai gilų jausmą, kuriam nereikia daugybės žodžių. Filmo stiprybė – emocinė įtampa, o ne išorinė drama. Žvilgsnis, pauzė ar trumpas pokalbis kartais pasako daugiau nei ilgas meilės prisipažinimas. Tai viena tų ekranizacijų, kurią ypač rekomenduočiau tiems, kam patiko Bunino meilės pasaulis.

15. „Meilės istorijos“ - Рассказы о любви (1980)

Autorius: Antonas Čechovas
IMDb: apie 7/10
Literatūros svoris: ★★★★★
Ekranizacijos vertė: ★★★★½

Čia Čechovas pateikiamas ne kaip vien komedijų ar teatro pjesių autorius, o kaip vienas subtiliausių meilės psichologų. Filme skirtingos istorijos leidžia pažvelgti į meilę iš kelių visiškai skirtingų perspektyvų. Vienur ji juokinga, kitur skausminga, o dar kitur tampa beveik tragedija. Čechovui būdinga tai, kad jo veikėjai retai patys supranta, ko iš tikrųjų nori. Todėl filmas labai gerai tinka tiems, kurie ieško ne romantikos, o žmogaus psichologijos.

Dar penki svarbūs filmai

16. „Dvikova“ - Дуэль (1971)

Autorius: Antonas Čechovas
Literatūros svoris: ★★★★★
IMDb: apie 7/10

Čechovo „Dvikova“ yra daug tamsesnė už „Damą su šuniuku“. Čia susipina meilė, neištikimybė, moralė, pavydas ir žmogaus silpnumas. Nė vienas personažas nėra visiškai teisus ar visiškai kaltas. Čechovui svarbiausia parodyti, kaip žmonės patys nesupranta savo veiksmų priežasčių. Todėl filmas labiau primena psichologinį eksperimentą nei tradicinę meilės dramą.

17. „Saulės smūgis“ - Солнечный удар (2014)

Autorius: Ivanas Buninas
IMDb: apie 5,8/10

IMDb balas šiuo atveju labai gerai parodo, kodėl vien reitingais vertinti literatūrines ekranizacijas būtų klaida. Michalkovas iš trumpos Bunino istorijos sukūrė labai vizualų filmą apie staigią, beveik atsitiktinę aistrą. Karštis, vasara, kūniškumas ir neišvengiamas išsiskyrimas sukuria labai buninišką atmosferą. Meilė čia nėra ilgalaikis santykis – tai gyvenimą keičiantis smūgis. Dėl literatūrinės medžiagos filmas mūsų sąraše yra gerokai aukščiau nei rodytų vien IMDb.

18. „Tamsiosios alėjos“ - Тёмные аллеи (1991)

Autorius: Ivanas Buninas
Literatūros svoris: ★★★★★
IMDb: apie 6–7/10

Bunino „Tamsiosios alėjos“ – vienas svarbiausių XX amžiaus rusų literatūros meilės ciklų. Jo pasaulyje meilė dažnai susijusi su laiku, kūniškumu, praradimu ir prisiminimu. Ekranizacijoje svarbesnė atmosfera nei veiksmas. Žmogus supranta tikrąją savo jausmų vertę tada, kai jau nebegali jų susigrąžinti. Tai vienas artimiausių filmų visai šio straipsnio idėjai.

19. „Meilės pašventimas“ - Посвящение в любовь (1994)

Autorius: Ivanas Buninas
Literatūros svoris: ★★★★★
IMDb: priklauso nuo katalogo

Tai filmas, nuo kurio iš esmės ir prasidėjo mūsų platesnė paieška. Jame keli Bunino tekstai sujungiami į bendrą meilės, atminties ir praradimo pasaulį. Tai ne vien atskirų istorijų ekranizacija, bet savotiškas bandymas perteikti paties Bunino meilės filosofiją. Čia svarbu ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, ką žmogus apie tą meilę prisimena po daugelio metų. Todėl šis filmas labai gerai atspindi visą mūsų 100 filmų projekto idėją.

20. „Granato apyrankė“ - Гранатовый браслет (1964)

Autorius: Aleksandras Kuprinas
Literatūros svoris: ★★★★★
IMDb: apie 7,5/10

Kuprinas yra vienas artimiausių Bunino literatūrinių giminaičių, todėl jo „Granato apyrankė“ čia atrodo visiškai natūraliai. Vyras daugelį metų myli moterį, kurios iš esmės negali turėti. Meilė tampa beveik religine patirtimi, o ne paprastu romantiniu jausmu. Filmo stiprybė – santūrumas ir tragedijos nuojauta. Tai viena iš ekranizacijų, kurią verta įtraukti į bet kokį rimtesnį rusų literatūros meilės kino sąrašą.

21. „Olesia“ - Олеся (1971)

Kuprino „Olesia“ yra daug kūniškesnė ir gamtiškesnė nei „Granato apyrankė“. Miesto žmogus įsimyli miške gyvenančią merginą, kuri visiškai nepriklauso jo pasauliui. Meilė čia susiduria su visuomenės taisyklėmis, prietarais ir baime būti kitokiam. Gamta filme tampa beveik trečiuoju meilės istorijos veikėju. Tai labai geras pasirinkimas tiems, kurie Bunine labiausiai mėgsta atmosferą.

22. „Dvikova“ - Поединок (1973)

Kuprino „Dvikova“ – ne vien meilės istorija, bet ir labai aštri žmogaus bei visuomenės kritika. Meilės linija susijusi su seksualiniu geismu, pažeminimu ir vyro saviverte. Kuprinas čia gerokai tiesmukesnis už Turgenevą ar Čechovą. Filmas parodo, kaip meilė gali tapti ne išsigelbėjimu, o žmogaus moralinio žlugimo katalizatoriumi. Tai puiki tarpinė stotelė tarp klasikinės meilės dramos ir tamsesnio psichologinio kino.

23. „Duobė“ - Яма (1990)

„Duobė“ – vienas tamsiausių Kuprino kūrinių apie seksualumą. Prostitucijos pasaulis čia tampa vieta, kur meilė, seksas, pinigai ir žmogaus orumas susiduria be jokio romantinio filtro. Erotika filme nėra papuošimas – ji tampa socialinės sistemos dalimi. Dėl to šis kūrinys gerokai sunkesnis nei „Olesia“. Tačiau kaip literatūrinio kino pavyzdys jis labai įdomus būtent dėl savo nepatogumo.

24. „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ - Леди Макбет Мценского уезда (1989)

Leskovo Katerina Izmailova yra viena stipriausių rusų literatūros moterų, kuri meilę paverčia apsėdimu. Ji ne tik įsimyli – dėl savo aistros pradeda griauti visą aplinkinį pasaulį. Meilė čia tiesiogiai susijusi su seksualumu, smurtu, nusikaltimu ir laisvės troškimu. Tai daug tamsesnė istorija nei Bunino ar Turgenevo meilės pasakojimai. Būtent todėl ji labai gerai papildo mūsų 100 „snobo filmų“ kolekciją.

25. „Baltosios naktys“ - Белые ночи (1957)

Ši ekranizacija labiau nei vėlesnė Visconti versija išlaiko Dostojevskio kūrinio rusišką atmosferą. Vienišas žmogus sutinka moterį, kuri gyvena laukimu, ir kelių naktų pažintis jam tampa beveik visu gyvenimu. Čia meilė labai arti svajonės – ji graži būtent todėl, kad gali būti trumpa. Dostojevskis parodo, kaip vienatvė gali padaryti kitą žmogų beveik idealiu. Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip rusų literatūroje meilė tampa ne santykių, o žmogaus vidinio pasaulio istorija.

Pirmo dalies išvada

Šioje pirmojoje dalyje jau galima pamatyti pagrindinį viso sąrašo principą: didžioji rusų literatūros ekranizacija nėra vien pasakojimas apie meilę. Čia meilė beveik visada tampa žmogaus charakterio, moralinių pasirinkimų, vienatvės, kaltės, likimo ir gyvenimo prasmės išbandymu. Todėl šie filmai skiriasi nuo įprastų romantinių dramų – juose svarbu ne tik tai, ką veikėjai jaučia, bet ir kodėl jie taip jaučia, ko nesugeba pasakyti bei kokią kainą moka už savo pasirinkimus.

Ypač įdomu tai, kad skirtingų epochų rašytojai į meilę žvelgia visiškai nevienodai. Tolstojus ją sieja su visuomenės taisyklėmis, šeima ir moraline atsakomybe, Dostojevskis – su žmogaus vidiniais prieštaravimais ir dvasinėmis ribomis, Gončiarovas – su gyvenimo pasyvumu ir prarastomis galimybėmis, o Čechovas dažnai parodo meilę kaip tai, kas ateina per vėlai arba lieka nepasakyta. Bunino pasaulyje meilė tampa beveik fatališka patirtimi – trumpa, kartais labai jausminga, tačiau paliekanti žmogui prisiminimą visam gyvenimui.

Būtent todėl šiame sąraše šalia didžiųjų romanų atsiranda ir apsakymų bei novelių ekranizacijos. Kartais kelių dešimčių puslapių kūrinys kino ekrane palieka stipresnį įspūdį nei kelių šimtų puslapių romanas, nes jame nėra nereikalingų epizodų – lieka tik žmogus, jo troškimas ir neišvengiama jo pasirinkimų pasekmė.

Ir tai tik pradžia. Kuo toliau eisime per šį šimtuko sąrašą, tuo labiau ryškės kita rusų literatūros pusė – meilė kaip aistra, pagunda, išdavystė, vienatvė ir kartais net savotiška savidestrukcija. Būtent šioje vietoje literatūrinis kinas tampa ypač įdomus tiems, kuriems neužtenka paprastos meilės istorijos ir kurie kine ieško ne tik gražaus siužeto, bet ir klausimo, ką apskritai reiškia mylėti.