„Serafina“ (Séraphine) – 2008 metais sukurtas prancūzų ir belgų biografinis filmas, pasakojantis neįprastą prancūzų dailininkės Séraphine Louis, dažnai vadinamos Séraphine de Senlis, gyvenimo istoriją. Filmą režisavo Martinas Provostas, o scenarijų parašė pats režisierius kartu su Marcu Abdelnouru. Pagrindinį vaidmenį sukūrė prancūzų aktorė Yolande Moreau, įkūnijusi savamokslę dailininkę, kurios talentas ilgą laiką liko beveik nepastebėtas.
125 minučių trukmės filmas nukelia į XX amžiaus pradžios Prancūziją, į Senlio miestą, ir pasakoja apie kūrybos, tikėjimo, vienatvės bei pripažinimo kupiną moters gyvenimą.
Tarnaitė, kuri slapta tapė
Filmo centre – Séraphine Louis, paprasta namų tarnaitė, gyvenanti kukliai ir dirbanti įvairius darbus. Dieną ji tvarko svetimus namus, o laisvalaikiu slapta atsiduoda tapybai.
Séraphine nėra akademinį išsilavinimą gavusi menininkė. Ji neturi dailės mokyklos, mokytojų ar menininkų aplinkos. Jos kūryba gimsta iš asmeninio poreikio ir ypatingo santykio su ją supančiu pasauliu. Gamta, medžiai, gėlės, žolė ir religiniai išgyvenimai tampa svarbia jos vidinio pasaulio dalimi.
Filmas ypatingą dėmesį skiria tam, kad Séraphine kūryba nėra paprasčiausias pomėgis. Tapyba jai tampa beveik būtinybe – būdu išreikšti tai, ko ji negali pasakyti žodžiais.
Susitikimas su Wilhelmu Uhde
Svarbiausias filmo lūžis įvyksta, kai Séraphine gyvenimas susiduria su vokiečių meno kolekcininku Wilhelmu Uhde, kurį vaidina Ulrichas Tukur.
1913 metais Uhde išsinuomoja butą Senlyje. Jis pasamdo Séraphine namų tvarkytoja. Iš pradžių jų santykis yra visiškai įprastas – turtingas meno pasaulio žmogus ir jo namus tvarkanti moteris.
Tačiau netrukus Uhde pastebi nedidelį paveikslą, kuris patraukia jo dėmesį. Paaiškėja, kad jį nutapė pati Séraphine.
Šis atradimas tampa vienu svarbiausių filmo momentų. Žmogus, kuris gyvena kukliai ir visuomenėje užima beveik nepastebimą vietą, pasirodo turintis neįprastą meninį talentą.
Oficiali filmo kūrėjų medžiaga Uhde apibūdina kaip meno kolekcininką, pirmąjį Picasso pirkėją ir „muitininko“ Henri Rousseau atradėją. Jo susidomėjimas Séraphine kūryba sukuria netikėtą ryšį tarp dviejų visiškai skirtingų socialinių ir kultūrinių pasaulių.
Menas ir tikėjimas
Vienas įdomiausių „Séraphine“ aspektų – filmas neapsiriboja pasakojimu apie talentingą dailininkę. Jis bando parodyti, iš kur atsiranda jos kūrybos poreikis.
Séraphine menas glaudžiai susijęs su jos religingumu. Ji tiki, kad jos kūrybą įkvepia aukštesnė jėga. Todėl tapyba jai nėra vien estetinis užsiėmimas ar būdas užsidirbti.
Tai labai svarbu norint suprasti filmo personažą. Séraphine pasaulyje kasdienybė ir dvasinis gyvenimas nėra aiškiai atskirti. Darbas, malda, gamta ir tapyba susilieja į vieną egzistenciją.
Dėl to filmo paveikslai atrodo tarsi jos vidinio pasaulio tęsinys. Gėlės ir augalų motyvai tampa ne tik dekoratyviais elementais, bet ir savotiškais gyvybės, tikėjimo bei paslapties simboliais.
Yolande Moreau vaidmuo
Didžiąją filmo emocinę jėgą sukuria Yolande Moreau. Aktorė Séraphine parodo ne kaip tradicinę kino heroję, o kaip sudėtingą, uždarą ir savitą žmogų.
Jos vaidyboje daug tylos. Séraphine dažnai daugiau pasako žvilgsniu, judesiu ar veido išraiška negu dialogais. Tai padeda sukurti personažą, kuris egzistuoja tarsi šiek tiek atskirai nuo aplinkinio pasaulio.
Moreau vaidmuo buvo įvertintas 2009 metų „César“ apdovanojimu už geriausią aktorę. Pats filmas tais metais laimėjo septynis „César“ apdovanojimus, tarp jų – geriausio filmo kategorijoje.
Antroji filmo pusė
„Séraphine“ nėra vien istorija apie tai, kaip nežinoma moteris atrandama ir tampa pripažinta.
Filmo pasakojimas palaipsniui tampa sudėtingesnis. Kūrybinis pakilimas neatneša Séraphine paprastos laimės. Pripažinimas, pinigai ir didesni lūkesčiai keičia jos gyvenimą, o kartu išryškėja ir jos pažeidžiamumas.
Filmas todėl tampa pasakojimu ne tik apie menininko atradimą, bet ir apie kūrybos kainą. Talentą pripažinti visuomenei lengva tik tada, kai jis telpa į įprastas kategorijas. Séraphine atvejis yra kitoks – jos gyvenimas ir menas yra neatskiriami, o jos asmenybė vis labiau nutolsta nuo įprasto socialinio gyvenimo.
Būtent šis kontrastas suteikia filmui dramatiškumo.
Gamta kaip atskiras filmo veikėjas
Martino Provosto režisūroje labai svarbi gamta. Ji nėra tik gražus fonas.
Medžiai, laukai, gėlės ir Senlio apylinkės nuolat primena apie Séraphine vidinį pasaulį. Gamta tampa vieta, kurioje ji jaučiasi laisviausiai ir kurioje atranda savo kūrybos impulsą.
Tai ypač svarbu todėl, kad Séraphine socialinis gyvenimas yra labai ribotas. Ji neturi didelės menininkų draugijos, salonų ar intelektualinio rato. Jos pasaulis daugiausia sudarytas iš darbo, tikėjimo, gamtos ir tapybos.
Todėl filmas sąmoningai juda lėtu tempu ir leidžia žiūrovui stebėti šią aplinką.
Vizualinis filmo stilius
„Séraphine“ pasižymi santūria, atmosferiška vaizdo kalba. Operatorius Laurent Brunet filmą sukūrė taip, kad kasdienybės scenos kontrastuotų su ryškesniu ir intensyvesniu Séraphine vidiniu pasauliu.
Tai ypač atsiskleidžia scenose, susijusiose su tapyba. Jos kūryba ekrane atrodo beveik kaip fizinė energija, kurią reikia išleisti.
Filmo dailės ir kostiumų sprendimai taip pat buvo įvertinti „César“ apdovanojimais – už geriausią dekorą ir kostiumus.
„Séraphine“ ir meno pasaulis
Filmas taip pat kelia klausimą, kas apskritai laikomas menininku.
Séraphine neturi akademinio pasirengimo. Ji nėra profesionalios meninės aplinkos dalis. Ji nekuria pagal meno mokyklų taisykles ir nesiekia prisitaikyti prie konkrečios meninės krypties.
Šiandien Séraphine Louis dažnai siejama su art brut ir naiviojo meno tradicijomis. Tačiau pats filmas labiau domisi ne jos priskyrimu konkrečiai meno kategorijai, o jos kūrybos atsiradimo paslaptimi.
Tai istorija apie žmogų, kuris kūrė todėl, kad negalėjo nekūrti.
„César“ triumfas
2009 metais „Séraphine“ tapo vienu svarbiausių Prancūzijos kino apdovanojimų ceremonijos filmų. 34-ojoje „César“ ceremonijoje jis pelnė septynis apdovanojimus.
Tarp jų buvo:
- geriausias filmas;
- geriausia aktorė – Yolande Moreau;
- geriausias originalus scenarijus – Marc Abdelnour ir Martin Provost;
- geriausia kinematografija – Laurent Brunet;
- geriausi kostiumai – Madeline Fontaine;
- geriausia scenografija – Thierry François;
- geriausia originali muzika – Michael Galasso.
Martinui Provostui ir Marcui Abdelnourui apdovanojimas taip pat teko už originalų scenarijų.
Toks įvertinimas parodė, kad nedidelio masto biografinė drama gali tapti vienu ryškiausių sezono filmų.
Kas buvo Séraphine Louis?
Filmas paremtas realios asmenybės gyvenimu. Séraphine Louis XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje gyveno Prancūzijoje ir didžiąją gyvenimo dalį buvo toli nuo profesionalaus meno pasaulio.
Jos istorija įdomi tuo, kad pripažinimas atėjo palyginti vėlai. Ji nebuvo klasikinė menininkė, kuri nuo jaunystės siekė karjeros. Priešingai – jos gyvenimas ilgą laiką buvo susijęs su tarnyste ir paprastu kasdieniu darbu.
Būtent todėl jos susitikimas su Wilhelmu Uhde įgavo tokį svarbų vaidmenį jos biografijoje ir filme.
Filmo esmė
„Séraphine“ galima žiūrėti kaip į biografinę dramą apie vieną dailininkę, tačiau filmas kalba ir apie daug platesnius dalykus: vienišumą, tikėjimą, kūrybos poreikį, socialinę padėtį ir žmogaus norą būti pastebėtam.
Séraphine istorija ypač įdomi todėl, kad joje nėra paprasto kelio nuo nežinomybės iki šlovės. Jos talentas suteikia jai galimybę būti pastebėtai, tačiau kartu neatneša paprasto atsakymo į klausimą, kaip menininkas gali gyventi su savo kūryba ir savimi.
Martinas Provostas pasirenka santūrų pasakojimo būdą. Jis nesistengia paversti Séraphine tradicine kino heroje ar sukurti įprastos „genijaus, kurį pasaulis pagaliau atrado“ istorijos. Vietoj to jis leidžia stebėti žmogų, kurio kūryba kyla iš labai asmeniško santykio su gamta, tikėjimu ir vidiniu pasauliu.
„Séraphine“ – tai filmas apie moterį, kuri ilgą laiką buvo beveik nematoma aplinkiniams, tačiau savo paveiksluose sukūrė pasaulį, kurio nebuvo įmanoma nepastebėti.
Filmo trukmė – 125 minutės, gamybos šalys – Prancūzija ir Belgija, pagrindinius vaidmenis atlieka Yolande Moreau, Ulrich Tukur ir Anne Bennent.
Įvertinkite straipsnį
