Vegetarizmas, arba amžinos jaunystės maistas

Referatas

Didžiausia šiuolaikinio žmogaus bėda ta, kad jis atitolo nuo gamtos, užmiršo jos dėsnius ir galią. Žmogus pats susikūrė savo gyvenimo taisykles, gamina nenatūralų maistą bei vartoja sintetinius vaistus, užmiršo, jog gamta gali jį maitinti ir gydyti – tik reikia paklusti jos dėsniams.

Didžiausią žalą savo kūnui žmogus daro netinkamai maitindamasis.

Dar Vydūnas savo knygoje “Sveikata, jaunumas ir grožė” rašė, kad žmogus valgo per daug, per dažnai, vartoja gyvulinės kilmės maisto produktų. Taigi nenatūralus, perdirbtas maistas yra labai nevertingas, tarsi svetimkūnis. Nuo ilgo terminio apdorojimo iš maisto lieka tik tuščios kalorijos. Toks maistas neduoda jokios naudos, atvirkščiai – daro didžiulę žalą, kadangi virškinimui naudojama brangi organizmo gyvybinė energija. Be to, organizme lieka daug visokių šlakų, kurie alina mūsų nervų sistemą ir ardo sveikatą.

Šiuolaikinį žmogų labai vilioja skanūs, įvairūs maisto produktai, jis dažnai nemato kito gyvenimo tikslo, kaip tik skaniai pavalgyti ir linksmai praleisti laiką, o pasekmes palieka “galingai medicinai”. Sunku patikėti, jog žmogus taip apako ir apkurto, kad vis gilyn brenda į pražutingų malonumų liūną. Jis verčiau nuo kūdikystės iki senatvės kęs įvairiausias ligas, bet savo žalingų įpročių neatsisakys.

Sokratas yra pasakęs: “Gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome tam, kad gyventume”. Taigi mūsų maistas turi būti pirmiausia naudingas mūsų organizmui, o tik po to – skanus. Ypač gerai, kai sugebame suderinti skonį ir naudą kartu.

Rytų religijų šalininkai tvirtina, kad mėsa – didžiausias organizmo teršėjas, mėsos vartojimas maistui kenkia tiek kūnui, tiek sielai. Mityba, kai visiškai atsisakoma gyvulinės kilmės produktų, vadinama vegetarizmu.

Štai ką sako medicina apie vegetarizmą: Vegetarizmas – tai mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Vegetarizmas gali būti skiriamas tik dėl medicininių priežasčių. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi kai kurie gyvulinės kilmės produktai, pvz.: pienas ir jo gaminiai).

Rytuose nuo seno vegetarizmas siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. XIX a. pr. Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėno filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daro žmogų piktą ir žiaurų.

Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius, kurių trumpas žarnynas greičiau šalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius. Kadaise žmogui gyvulinis maistas buvo vien laikinas augalinio pakaitalas.

Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais paneigė įsigalėjusią nuomonę, esą augalinio maisto baltymai yra menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos aštuonios aminorūgštys. Augaluose yra daugiau maistinės energijos negu mėsoje ir kituose gyvūniniuose produktuose.

Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo svarbą sveikatai. JAV mokslininkai nustatė (1983), kad augalinis maistas padeda išvengti daugelio paplitusių formų vėžio. Dietologas Džordžas Ozava rekomenduoja septynias griežtai vegetarines dietas, kurias sudaro grūdai ir jų produktai. Septintoji, vien grūdų, dieta skirta patiems sunkiausiems ligoniams. Vegetarai ilgiau gyvena. Pvz.., Indijos šiaurėje gyvenantys griežti vegetarai hunai yra ilgaamžiai.

Vegetarai buvo graikų matematikas Pitagoras, italų renesanso atstovas L. da Vinčis, pranc. rašytojai ir filosofai M. Montenis, Volteras ir Ž. Ž. Ruso, švedų gamtininkas K. Linėjus, vok. rašytojas F. Šileris, anglų mokslininkas N. Niutonas ir poetas Dž. Baironas, pranc. poetas A. Lamartinas, rusų rašytojas L. Tolstojus ir fiziologas I. Pavlovas, anglų dramaturgas B. Šou, indų politikas ir moralistas M. Gandis, JAV rašytojas A. Sinkleris, liet. rašytojas ir filosofas Vydūnas.

1842 įkurta Britanijos, XX a. pr. – Europos ir Pasaulio vegetarų sąjungos. XX a. pr. Vegetarizmas buvo labai paplitęs su tolstojyste.

Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo. Paprastiems žmonėms ( ne dvasininkijos luomui, žyniams ar vienuoliams) buvo nustatytas tikslus pasninkų laikas. Visose tautose atgailestaujantiems, siekiantiems įvairių įšventinimų, mėsos vartojimas buvo ypač griežtai reglamentuojamas. Hedonistinė mūsų amžiaus vakarų Europos ir Amerikos visuomenė, atvirkščiai, skatino mėsos vartojimą. Iš krikščioniškų papročių liko tik įdomi atrakcija, kurios mažai kas laikėsi. Buvo išvystyta mėsos pramonė ir lūžtančios parduotuvių vitrinos siūlo vartotojams įvairiausiai paruoštus mėsos pusfabrikačius. Nepaisant aktyvios mėsos gamintojų propagandos, kiekvienoje šalyje dalis žmonių yra vegetarai. Mėsėdžiams dažnai nesuprantama kas trugdo kokie “ prietarai “ neleidžia tiems žmonėms valgyti mėsą, nes mėsos gurmanams tai teikia didžiulį malonumą. Augant mitybos mokslui, dalis gydytojų bei autoritetingų sveikos mitybos šalininku (H. Šeltonas, P. Bregas, Ž. Ozava, A. Suvorinas, K. Vaištarienė, M. Adomavičiūtė, A. Malovičko ir kiti) ieškojo optimalaus mitybos varianto, pastebėjo daug mėsos valgymo neigiamų pasekmių.

MĖSOS NAUDA:

1. Mėsoje daug vertingų baltymų (20 proc.), kuriuose yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštis. Organizme jos nesintetinamos, todėl jų turime gauti su maistu. Jei bent vienos
iš nepakeičiamų amino rūgščių maiste nebus, organizme negalės sintetintis jam būdingi baltymai. Amino rūgštys skatina fermentų gamybą, imuninės sistemos medžiagų apykaitos veiklą.

2. Mėsoje yra geležies. Ypač kepenyse ir liesoje jautienoje(100g – 2,7 mg). 100g kiaulienos – 1,7mg, triušienos – 3,3mg, veršienos – 2,9 mg, antienos – 1,9 mg, vištienos – 1,6mg.

3. Mažakraujystė, mažas hemoglobino kiekis kraujyje – pirmasis ženklas, jog organizmui trūksta geležies. Žmogaus organizmas pasisavina 20 – 40 procentų mėsoje esančios geležies, o iš augalinio maisto jos pasiima tik 2 – 14 procentų. 

4. Mėsoje gausu B grupės vitaminų. Kepenyse yra nemažai vitamino A (apie 3,45 mg proc.). Vitamino B12 daugiausia veršienoje (iki 12 mg proc.) ir triušienoje (iki 4,6 mg proc.). Tokio didelio šio vitamino kiekio nėra nė viename augaliniame maisto produkte. Kai negauname B12 vitamino, susergame piktybine mažakraujyste, taip pat pažeidžiama nervų sistemos bei virškinamojo trakto veikla.

5. Mėsa teikia sotumo jausmą, yra kaloringa. Jos produktai skrandyje virškinami 3 – 3,5 valandos. 

MĖSOS ŽALA:

1. Žmogaus organizmas per parą netenka tik apie 23g baltymų, kurie turi būti grąžinti. O kadangi baltymai organizme nekaupiami, likusieji skaidomi iki šlapalo, kuris pašalinamas per inkstus. Jei mėsos (ar kitų baltymų) valgome be saiko, pernelyg apkrauname inkstus, jie nespėja šalinti besikaupiančių “atliekų”. Ypač pavojinga šlapimo rūgštis, kuri kaupiasi kraujagyslėse, sąnariuose, stubure (susidaro druskų nuosėdos). Valgantiems per daug mėsos keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, kurių veiklos produktai kenksmingi.

2. Mėsoje daug purinų, kurie nuodija kraują ( 100g kepenų – 95mg, inkstų – 80mg, jautienos – 40mg, vištienos – 28mg).

3. Mėsos riebalai sudaryti iš sočiųjų riebiųjų rūgščių, kurių perteklius skatina širdies ir kraujagyslių ligas, vėžio atsiradimą. Reikėtų paminėti, jog ir ateroskleroze sergame dėl cholesterolio pertekliaus. O jo mėsoje ypač daug (ir blogojo).

4. Be, to verdant ar kepant mėsą, žūsta daug vitaminų (ypač B grupės). Daugelį augalinių produktų galime valgyti žalius, iš jų organizmas pasisavina daugiau naudingų medžiagų, ypač biologiškai aktyvių (flavonoidų, chlorofilo ir kt.).

5. Kad organizmas suvirškintų mėsą, turi išeikvoti apie 50 procentų viso kūno bioenergijos. Persivalgę mėsos, 2 – 3 valandas būname nedarbingi.

6. Dar ir dabar mokslas neturi duomenų apie optimalų žmogaus baltymų poreikį. Tiek mėsos, tiek augaliniuose baltymuose yra 22 – 25 amino rūgštys. Kiekviena ląstelė sintetina vien tik jai būdingus baltymus iš kraujyje esančių amino rūgščių. Todėl bet koks baltymų turintis maistas pirmiausia turi būti suskaidoma iki amino rūgščių. Jei suvalgome 200 g mėsos, visa turi būti suskaidyta (organizmas dirbs, gamins daug fermentų, tulžies rūgščių ir kt.), o ląstelės sau pasiliks tik tiek amino rūgščių, kad susintetintų prarastus apie 23 g baltymų, visa kita turi būti suskaidyta iki šlapalo ir išvesta iš organizmo. Vėl reikalinga papildoma fermentų veikla, apkraunamos kepenys, inkstai. Organizmas netenka daug bioenergijos virškindamas mėsą. Kviečiai virškinami lengviau (yra iki 12 proc. baltymų), o vaisiuose yra ištirpusių amino rūgščių, organizmui net nereikia atlikti baltymų skaidymo. Mėsos pliusas – visos nepakeičiamos amino rūgštys viename produkte. Augalų pasaulyje to nėra. Valgant mišrų augalinį maistą, gauname įvairių amino rūgščių, be to, organizmas turi savo, nors ir nedidelį, amino rūgščių “depą”, todėl sugeba balansuoti šias rūgštis organizme. Žmogaus žarnynas (jei nėra jo veiklos sutrikimų) pats sintetina vitaminą B12, todėl mokslas vis mažiau ką gali pasakyti mėsos vartojimo naudai.

Rytų religijų ir ezoterinio mokslo požiūris mėsos vartojimą 

Dauguma Rytų šventųjų atsiskyrėlių (tiek budistai, tiek Indijos jogai) mėsos nevalgo dėl filosofinių motyvų. Vedų šventoji knyga Bhagavat-gita norintiems išsivaduoti iš karmos pančių draudžia valgyti gyvulių mėsą. Ezoterinės Rytų teorijos teigia, kad gyvūnai turi astralinio kūno vibracijų. Paskersti gyvuliai savotiškai keršija. Jų astralinis kūnas integruojasi į bendrą žmonijos astralinį lauką, skleisdamas agresijos bei naikinimo vibracijas. Šiuolaikinis mokslas taip pat pastebėjo, kad mėsoje pasilieka priešmirtinė pjaunamo gyvulio baimė. Suvalgęs mėsos, žmogus dažnai tampa neramus, agresyvus. Yra sukurtas streso indikatorius, matuojantis mėsoje (pagal jos spalvą ir kitas  savybes) susidariusias “stresines” medžiagas. Manoma, jog tai hormonai, ypač adrenalinas, kurie veikia žmogaus nuotaiką, apskritai psichiką. Anglijos mokslininkai labai domisi šia problema ir stengiasi iššifruoti “stresinių” medžiagų kilmę bei rasti būdų joms sumažinti. Streso indikatorius jau pradėtas naudoti Lietuvoje. L. Tolstojus atsisakė mėsos po to, kai apsilankė Tulos skerdykloje.

Ajurveda nėra tokia griežta mėsos vartotojams. Mėsa labiausiai tinka Vatos tipo žmonėms, mažina oro ir eterio stichijas jų kūne, maitina audinius. Tačiau ir Ajurveda teigia, kad mėsa neigiamai veikia žmogaus emocijas, psichiką. Kapchas mažiausiai išbalansuoja paukštiena. Pitoms mėsa nerekomenduotina, nes didina neapykantos ir agresijos emocijas, o išbalansuoti Pitos tipo žmonės ir taip vadovaujasi šiomis emocijomis.

Biblijos tyrinėtojai ir aiškintojai įvairiai komentuoja mėsos valgymą. Gyvūnų žudymas maisto reikalams prieštarauja Dievo įsakymui “Nežudyk”. Tačiau Naujajame Testamente parašyta : “Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami. Juk Viešpačiui priklauso žemė ir kas tik ant žemės. Jeigu jus pakviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami. Bet jei kas jums pasakytų: “Tai atnašinė mėsa”, tuomet nebevalgykite dėl to žmogaus, kuris tai pasakė, ir dėl sąžinės”.

Šiuolaikinis ezoterinis mokslas teigia, jog Žemei įėjus į Vandenio epochą, pasikeitė kosmoso siunčiamų vibracijų dažnis. Žemė ir visa Žmonija ruošiasi kosminiam šuoliui, keičiasi visos žmonijos energijų struktūros (ir fizinio kūno bei jo ląstelės). Žmogui mėsos vibracijos pasidarė pernelyg “sunkios”. Apskritai turime valgyti mažiau mėsos, mėsos baltymus kisti augaliniais. Nes tik tie, kurių fizinio kūno vibracijas (ląstelių molekules, atomus ir kt.) formavo lengvas augalinis maistas, sugebės įveikti Žmonijos laukiantį kosminį šuolį, sugebės prisitaikyti ir transformuos savo kūną jo metu.

Tapti vegetaru ar ne?

Dauguma mėsos atsisakiusių žmonių pajuto aiškų vidinį poreikį tokiam mitybos būdui – vegetarizmui. Jie kitaip nebegali, mėsos valgymas jiems jau būtų prievarta. Ką daryti tiems, kurie neapsisprendžia? Panagrinėkite savo motyvus. Gal jūs prisiskaitę įvairios literatūros, norite būti sveikesni, lieknesni, gražesni, bet mėsos valgymas jus traukia, jūs slopinate šį norą (talpinate į pasąmonę). Drįstu sakyti, kad motyvas būti sveikam (jei jis vienintelis) gali būti egoistinis, ypač jei žmogų valdo neigiamos emocijos. Mėsos atsisakymas šiam žmogui nelabai padės, o jei dar pasąmonės blokas reikalaus mėsos, sveikata (ypač psichika) gali tik nukentėti. Daugelio žymių žmonių (Bairono, Voltero, Ruso, Tolstojaus, Repino ir kt.) vegetarizmo motyvai buvo filosofiniai.

Mityba turi derintis su bendru energetiniu žmogaus lauku, jo vibracijomis, priešingu atveju žmogus ne tik jaus diskomfortą, bet netgi jo kūno meridianai, bioenergijos kompiuteris “badaus”, nes nesugebės pasiimti iš maisto jam nebūdingų vibracijų. Hitleris buvo vegetaras, ir kas iš to? Aišku, yra geriau, jei žmogus valgo maistą, šiek tiek “pakeliantį” jo vibracijas (jei taip galima išsireikšti), negu žemesnes vibracijas skleidžiantį.

Todėl, jei nėra stipraus vidinio poreikio būti vegetaru, o norisi eksperimentuoti, proto balsas kužda atsisakyti mėsos, pirmiausia išsivaduokite nuo negatyvių minčių ir emocijų. Tapti vegetaru gali ryžtis tik dvasiškai stiprus žmogus, pakankamai “pasikaustęs” mitybos klausimais. Atsisakiusieji mėsos ir jos produktų privalo mokėti balansuoti mitybą taip, jog netrūktų baltymų. Reikia apskaičiuoti, kiek ir kaip valgyti, tarkim, grūdų, riešutų, įvairių sėklų ir kito maisto, kuriame gausu baltymų. Ypač pavojinga staiga keisti mitybos įpročius: vienu metu iš valgiaraščio išbraukti ir mėsą, ir pieno produktus bei žuvį. Organizmą reikėtų pratinti pamažu, kad jis spėtų prisitaikyti. Bręstančiam organizmui ypač reikia geros kokybės baltymų, todėl vaikams (mėsėdžių šeimose) nerekomenduojama tapti vegetarais.
Patys turite rinktis savo gyvenimo ir mitybos būdą.

Kas vartoja mėsą ir nemano jos atsisakyti – keletas patarimų.

Kiek ir kokios mėsos valgyti?

Sveikiausia valgyti virtą ir troškintą mėsą (ypač liesa jautiena ir vištieną). Jei labiau mėgstate riebią ir kepta, rečiau ją įtraukite į savo valgiaraštį. Nevertėtų valgyti dažnai nei 2-3kartus per savaitę. 

Mėsą valgykite su nekrakmolingomis daržovėmis(jos mažina žalingą šlapimo rūgšties poveikį). Tradicinis bulvių garnyras prie mėsos patiekalo taip pat nėra tinkamiausias. 

Sergate podagra, sąnarių ligomis, sutrikus kraujotakai? Jums derėtu mėsa pakeisti žuvimi. Valgant dažnai ir daug mėsos, kaupiasi šlapimo rūgštis, kuri užteršia kraujagysles. Taigi liga gali paūmėti: krėsti drebulys, šaltis, apimti vangumas, dirglumas. Jei manote, jog kavos puodeli gali pagerinti savijautą, apsirinkate. Kavos poveikis trumpalaikis. Vėliau šlapimo rūgštis nusės sąnariuose, pakils kraujospūdis, gali sutrikti medžiagų apykaita. Žmonės, kasdien valgantis mėsą ( ypač su bulvėmis ar krakmolingu maistu ) dažniau serga žarnyno ligomis: nesuvirškinta mėsa sukelia žarnyno intoksikaciją. Jei visai negalite gyventi be mėsos, dažniau gerkite pušų spyglių (galite prisirinkti patys arba nusipirkti specializuotose vaistinėse) arbatą, sumaišytą su erškėtuogėmis: 1šaukštas džiovintų arba sausų spyglių stiklinei vandens. Prieš vartojimą spyglius susmulkinkite arba sumalkite ir užplikiusios palikite termose per naktį. Gerkite 3 kartus per dieną. Padės ir kiaulpienių šaknų ar baltažiedės notrelės arbata, kuri taip pat valo kraujagysles ir visą organizmą. 

Sergant galvos smegenų, širdies ir kraujagyslių ligomis, skleroze, diabetu, nerekomenduojama valgyti keptos mėsos ir subproduktų. Kepenyse ir inkstuose daug purino, o plaučiuose – cholesterolio. Žinoma, kepenyse netrūksta B grupės vitaminų, tačiau nemažiau jo grūduose. Jei negalite pakeisti valgymo įpročių, bent dažniau gerkite ginkmedžio lapų arbatą ( parduoda vaistinėse). Ši arbata – unikalus antioksidantas, valantis galvos kraujagysles, stiprinantis atmintį (labai tinka gerti po insulto). Dažnai skauda galvą? Atsisakykite sūrios rūkytos mėsos. Priešingu atveju nesiliaus varginę galvos spazmai. Sūrios rūkytos mėsos perteklius sukelia agresiją, spazmus, blokuoja tulžies ir šlapimo pūslės meridianų veiklą.

Besidomintieji Rytų filosofijomis mėsėdžiai turėtų žinoti, kad mėsa turi IN (HUM) energijos. Rytas (5 – 9 val.) yra JAN (TAO) energijos metas. TAO – tai lengvumas, džiaugsmas, prabudimas veiklai. Jei ryte didinsite savo IN energijos kiekį valgydami sunkų, baltymingą maistą, būsite vangūs ir prislėgti. Be to, išsiderins meridianų (ir atitinkamų organų) veikla. Mėsą valgykite į pavakarę (apie 17 val.), nes tada organizmas yra IN fazėje, ir taip neprieštarausite biologiniams ritmams.

Kaip sureaguos organizmas į mėsą, priklauso nuo valgymo kultūros. Jei valgysite gerai ir dvasingai nusiteikę, išsklaidysite blogąją energiją. Biblijoje yra parašyta: “Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei”.

Keiskime mitybos įpročius 

Didžiausia civilizuoto žmogaus bėda ir yra ta, kad jis, atitolęs nuo motinos Gamtos, iškreipė natūralaus gyvenimo taisykles, gamina termiškai apdorotą maistą, pamiršdamas, kad gamta gali jį maitinti. Žmogus valgo per daug, per dažnai, vartoja daug gyvulinės kilmės produktų, juos įvairiai maišydamas. O ilgai kaitintame, perdirbtame maiste belieka tik tuščio kalorijos, ir jis organizmui daro didžiulę žalą, nes virškinimui eikvojama brangi gyvybinė energija. Nuo tokios mitybos kaupiasi žalingos atliekos, kurios alina nervų sistemą, žaloja sveikatą.

Netinkama mityba trikdo biologinius procesus. Daugelis žmonių tik dėl to ir serga. Juk ilgainiui, senkant adaptaciniams rezervams, nusilpsta organizmas, sutrinka medžiagų apykaitos pusiausvyra.

Sveikame kūne, kai žmogus daug juda, kvėpuoja grynu oru, mankštinasi, grūdinasi, ląstelių irimo ir atsinaujinimo procesai vyksta normaliai. O netinkamai maitinantis blogai suvirškinto maisto organizmas beveik neįsisavina, ir ląstelės badauja. Taip būna tada, kai valgoma gausiai, o dauguma produktų yra perdirbti – virti, kepti, rūkyti, pasterizuoti, konservuoti ar kaip kitaip netekę gyvybingumo. Nesuvirškintam maistui rūgstant ir pūvant gaminasi toksinai, nuodijantys organizmą. Laiku nepašalinti jie kaupiasi – pirmiausia riebaliniame sluoksnyje bei raumenyse. Kai jų susirenka daug, žmogus pradeda nuolatos jausti jėgų stygių, pasiduoda mieguistumui, blogai nuotaikai, taigi ir depresijai, ir ligoms. Tokiai būklei įsivyravus, kūnas apsinuodija, ima negaluoti įvairūs organai.

Sveikatai pašlijus ją galima atgauti natūraliais būdais, visų pirma, pakeitus mitybos įpročius. Tik tam reikia noro, ryžto, šiek tiek žinių ir kruopštaus kasdienio darbo.

Daugiau žalių daržovių

Kad virškinimo ir medžiagų apykaitos procesai nesutriktų, du trečdalius žmogaus paros raciono turėtų sudaryti daržovės, uogos, vaisiai, ypač žali. Tai geriausiais valgis, jame daug saulės energijos, kuri organizmui turi nematomą, bet labai svarbų poveikį. Tad nepamirškime, kad vasara – geriausias laikas papildyti organizmą vitaminais, mikroelementais.

Daržovės ir vaisiai turi apie 70% vandens, kuriam toli gražu neprilygs gaunamasis iš gamtinių šaltinių. Šis gyvasis vanduo į mūsų ląsteles patenka su įvairiomis substancijomis, kurios kūną ne tik maitina, bet ir padeda šalinti šlakus. Jame yra visų organizmui reikalingų maistingųjų medžiagų, vitaminų, enzimų, mineralinių druskų, baltymų, riebiųjų rūgščių. Šiuos tirpalus organizmas greitai ir lengvai įsisavina.

Taigi svarbiausias sveikos mitybos principas – valgyti neperdirbtus produktus, kuriuose daug gyvojo vandens.

Daržovių salotų nedera maišyti su vaisiais ir uogomis – šie turi būti valgomi atskirai. O tos daržovės, kurios nevalgomos žalios, turi būti troškinamos jų pačių sultyse, nes verdant vandenyje jų vertė išnyksta.

Žmonės prie žalių daržovių ląstelienos turėtu organizmą pratinti pamažu. Salotoms daržoves reikėtų gerai susmulkinti. Itin svarbu, kad maistas būtų gerai sukramtomas. Nederėtų maišyti įvairių ir į salotas dėti daug riebalų, nes tai apsunkina virškinimą. Pratinantis prie žalių daržovių iš pradžių vertėtų daugiau gerti šviežių sulčių.

Šakniavaisių daržovių sultis reikėtų spausti iš jų lapų – juose taip pat apstu naudingųjų medžiagų. Svarbiausia iš jų – chlorofilas. Daržovių ir vaisių sulčių maišyti negalima. Maišytinos tiktai kelių daržovių sultys. Paskaninti jas galima trupučiu citrinos sulčių, kvapiomis žolėmis. Sultis geriausia išgerti 15 minučių prieš valgį, mažais gurkšneliais, maišant su seilėmis, stengiantis kuo ilgiau laikyti burnoje, kad įsisavintume visą jų energiją – praną.

Sultys gerai išvalo šlakus ir pagerina organizmo būseną. Jos ypač naudingos sunkiems, išsekusiems ligoniams, neturintiems energijos. Nuo šio lengvo maisto jie sustiprės, nes virškindamas sultis organizmas sunaudoja labai mažai gyvybinės energijos, o naudos gauna dešimteriopai dagiau negu iš koncentruoto, virto maisto.

Daržovių sultis patariama gerti kiekvienam. Stiklinė šviežių sulčių, ypač morkų – puikūs pusryčiai, išvalantys vakarykščio maisto atliekas. Su sultimis galima valgyti ir sultingas uogas. Iš ryto nerekomenduojama valgyti koncentruoto maisto, gerti kavos, arbatos.

Maždaug trečdalį mūsų raciono sudaro bulvės. Tai vertingos daržovės, tačiau tik tada, kai gerai paruoštos. Dažniausiai patiekalai iš bulvių yra gaminami netinkamai. Jos nulupamos, o nuoviras išpilamas. Taip paruošiamos bulvės padaro tik žalos. Pasirodo, krakmolą, esantį bulvėse, organizmas gali įsisavinti tik tada, kai jis virsta cukrumi. Šiame procese turi dalyvauti fermentai, kurių yra bulvės žievėje bei ploname požievio sluoksnelyje. Krakmolo virškinimui skrandžio fermentų neužtenka. Taigi jei valgome luptas bulves, organizme lieka nesuvirškinto krakmolo, ir jis pasidaro kenksmingas.

Aterosklerozės bei sąnarių ligų priežastys ir yra neįsisavintas krakmolas. Tad pamąstykime, kiek luptų bulvių suvalgome per metus, su nuoviru nuolat išpildami vertingiausių vitaminų bei mikroelementų koncentratą. Ir kokios jos žalingos, jei lupamos ir dar kepamos!

Ligoniai, ypač sergantys inkstų ligomis ir negalintys valgyti gyvulinių baltymų, turėtų vartoti ankštinius, ypač pupeles. Jose yra apie 20% lengvai įsisavinamų baltymų, nemažai mineralinių druskų, vitaminų, svarbiausių amino rūgščių, Pupelės skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, tad jų tyrelė – dietinis maistas sergančiųjų gastritu. Jos palengvina širdies kraujagyslių darbą, mažina cukraus kiekį kraujyje. Iš pupelių galima pasigaminti skanių, maistingų patiekalų.
Virdami daržoves, kruopas, ankštinius neišpilkime nuoviro, nes kartu išliejame vertingiausias maisto daleles.

Neleistina vartoti daug druskos – tik iki dviejų gramų per dieną, ir produktų su ja nereikia virti: galima tik šiek tik įdėti jos į pagamintą patiekalą. Valytą cukrų dera pakeisti sausais vaisiais, fruktoze, medumi. Kruopoms geriausiai tinka nevalyti grūdai. O baltų miltų derėtų atsisakyti ar bent jau vartoti juos drauge su sėlenomis. Konditeriniais gardėsiais iš miltų, kiaušinių, cukraus bei riebalų pakanka pasimėgauti tik per šventes. Kenkia ir nenatūralūs prieskoniai – naudotini tik natūralūs, iš vaisių, daržovių ar žolių. Nepatariama ir valgyti karštesnio nei kūno temperatūra maisto.

Laikydamiesi vertingos mitybos principų netruksime pajusti tikrą maisto skonį ir jo poveikį sveikatai. Žinoma, neįpratusiam žmogui tokie natūralūs nesūdyti valgiai gali pasirodyti neskanūs. Bet prie jų greit įprantama. Be to, taip maitinantis sutaupoma laiko, produktų ir pinigų. O svarbiausia, pagerėja sveikata – didžiausias mūsų turtas.

Keletas daržovių patiekalų vegetarams

Dilgelių tyrelė
Kilogramą dilgėlių sumesti į verdantį vandenį ir tuoj pat išgriebti, sudėti į kitą puodą, išmaišyti ir virti tris minutes, nuolat maišant. Nukaitus įdėti šaukštą krienų, aliejuje pakepintus du supjaustytus svogūnus. Tyrelė tinka prie košių.

Troškintos bulvės su svogūnais
Imti po lygiai bulvių ir svogūnų. Bulves švariai nuplauti šepetėliu, supjaustyti ir dėti į puodą. Ant viršaus užberti susmulkintų svogūnų, užpilti verdančiu vandeniu, kad būtų apsemtos tik bulvės. Virti 5 minutes. Nukaitus laikyti uždengus 15 minučių. Prieš valgant sumaišyti. Paskaninti šaukštu aliejaus. Užbarstyti žalumynų. Skanu ir be riebalų kaip pasninko valgis.

Raudonas troškinys
Į verdantį vandenį įdėti sutarkuotų burokėlių, po to – vieną trečdalį svogūnų. Virti tris minutes. Nukaitus troškinį palaikyti 15 minučių uždengtą.
Iš šio troškinio galima padaryti įvairiausių patiekalų: karštą garnyrą, skanių salotų bei sriubų, sumuštinių.

Pupelių maltiniai
Išvirti 300g pupelių, sumalti arba sugrūst, įdėti susmulkintus ir pakepintus du svogūnus, dvi morkas, petražolių, prieskonių. Įpilti pusę stiklinės manų kruopų. Viską sumaišyti, įpilti stiklinę verdančio vandens, užvirti ir nukaitus palikti 15 minučių.

Morkų kotletai
Sutarkuoti 300g morkų, suberti pusę stiklinės manų kruopų, šaukštelį krakmolo, šaukštą kvietinių miltų, prieskonių. Viską išmaišyti ir palikti 20 minučių. Paskui suformuoti kotletus ir kepti be riebalų tefloninėje keptuvėje. Galima valgyti su grietinės padažu.

Svogūnų padažas
Smulkiai supjaustytą svogūną pakepinti aliejuje, įpilti vandens ir įdėti grietinės. Įberti jūros kopūsto, mairūno.

Geltonas troškinys
Po 300g supjaustytų svogūnų ir tarkuotų morkų pakepinti keptuvėje su aliejumi, kol morkos suminkštės. Tada įdėti du šaukštus susmulkinto česnako, dar pakepinti minutę, paskui įberti mairūno, prieskonių ir nukaisti.
Troškinys tinka kaip įdaras blynams, koldūnams, balandėliams, košėms, apkepams, picai. Juo galima paskaninti sriubas, salotas.

Tie stebuklingi daiginti grūdai

Jau gilioje senovėje daiginti grūdai buvo vienas iš kinų virtuvės patiekalų. Juos valgė ir senovės graikai, ir romėnai. Tačiau tokia mityba plačiau paplito jau mūsų laikais. Šio gyvo maisto idėją propaguoja Hipokrato instituto Bostone įkūrėja Ona Vigmorė, gimusi Lietuvoje.

Pirmąsias žinias apie tokią mitybą daigintais grūdais gavusi iš savo močiutės, Ona pati ją išgelbėjo nuo mirties, išsigydžiusi gangreną (grėsė abiejų kojų amputacija), artritą, migreną, žarnyno auglį. Dabar, atšventusi savo 80-metį, mokslininkė jaučiasi sveikutėlė, žvali, energinga.
Kame gi slypi stebuklingos daigų savybės?

Augalo gyvenime grūdas atitinka gilaus miego etapą. Sukauptos atsargos sudaro sudėtingus baltymų, angliavandenių, riebalų junginius, kurių organizmas negali įsisavinti. O dygimas yra intensyviausias periodas – tai atbundanti gyvybė. Šios fazės metu įvyksta staigus gyvybės proveržis. Taigi dygstantis grūdas turi didžiulę gyvybinę jėgą ir pagrįstai laikomas vienu geriausių maisto produktų.

Daiginti grūdai gerina geležies ir kitų mikroelementų įsisavinimą. Juose kelis kartu padaugėja vitaminų. Daigintose ankštinėse kultūrose vitamino C kiekis padidėja iki 80 kartų, daigintuose kviečiuose vitamino E – 300 kartų! Daigintame grūde pasikeičia baltymų savybės, ir organizmas gali lengviau juos įsisavinti. Be to, daigintuose grūduose daug natūralios ląstelienos, kuri gerina virškinimą. Daiginti augalai bei augalų sėklos sveikoje mityboje tiesiog nepakeičiami – jie paįvairina stalą ir sustiprina organizmą.

Ruošiant daigintus grūdus ar sėklas nuplauname ir, subėrę į stiklainį, užpilame vandeniu. Uždengiame marle, užmauname ant jos gumutę.

Smulkias sėklas mirkome 6 valandas, didesnes – grūdus bei ankštinius – dvigubai ilgiau. Užmerkus grūdus reikia du kartus per dieną perplauti vandeniu, jo įpilant ir nupilant. Daiginimo laikotarpiu stiklainis turi būti apverstas dugnu į viršų ir padėtas 45º kampu – taip į stiklainį geriau patenka deguonis ir grūdai nepūna. Daiginame šiltesnėje patalpoje. Sudygimo laikas priklauso nuo temperatūros ir sėklų kokybės. Kviečiai, saulėgrąžos sudygsta po dviejų, ridikai – po 5, liucerna – po 6 dienų. Grūdų, saulėgrąžų ir ankštinių daiginimas tuo ir baigiasi.

Norėdami iš liucernos, ridikų, dobilų, kopūstų ar kitokių sėklų išauginti lapus, turime sudygusius grūdus, kai jie išbrinkę užpildo stiklainį, išpilti į dubenį su vandeniu ir plauti, kol nuo daigelių atsiskirs sėklų lukštai. Tada lukštus išmetame, švarius daigus perkošiame per sietelį, sudedame į stiklainį ar kokį kitokį indą, pirma ant dugno įdėję apverstą lėkštutę, kad daigai nemirktų nutekėjusiame vandenyje. Stiklainį apdengiame marle ir padedame šviesion vieton – kad daigai sužaliuotų.

Daiginti galima kviečius, rugius, avižas, miežius, kukurūzus, saulėgrąžas, pupas, žirnius, taip pat liucernos, ridikėlių, dobilų, raudonųjų kopūstų, garstyčių sėklas, sėmenis. Galima bandyti valgyti ir kitokių sėklų daigus.

Negalima valgyti daigintų bulvių, pomidorų, chemikalais dezinfekuotų sėklų, nes jos yra nuodingos.

Daigintus grūdus patartina vartoti žiemą ir pavasarį, kai trūksta vitaminų. Žalius lapinius daigus galima valgyti kaip salotas, dėti į sriubą, košes, daržovių patiekalus. Iš kviečių želmenų galima spausti itin vertingas sultis.

Kasdieninė mūsų košė

Daigintų kviečių kremas
Daigintus kviečius sumalti mėsmalėje. Galima įpilti šviežių daržovių sulčių arba įdėti sutarkuotų daržovių, paskaninti prieskoninėmis žolėmis. Toks kremas valgomas kaip atskiras patiekalas arba tepamas ant sumuštinių.

Daigintų rugių košė
100g daigintų, mėsmale sumaltų rugių užplikyti, išmaišyti, įdėti šaukštą razinų, minutę pavirti ir palaikyti uždengus 20 minučių. Įpilti aliejaus arba maltų sėmenų, užbarstyti žalumynų.

Perlinių kruopų košė su morkomis
200g perlinių kruopų užpilti šaltu vandeniu ir mirkyti tris valandas. Sutarkuoti 4 morkas. Pusę jų sudėti į puodo apačią, ant jų – nukoštas kruopas, o ant viršaus – likusias morkas. Užpilti dvi stiklines karšto vandens. Virti 10minučių, puodą nukaisti ir laikyti uždengtą 30 minučių. Prieš valgant įpilti šaukštelį aliejau, pabarstyti petražolėmis arba krapais. Tinka ir džiovintos prieskoninės žolelės.

Kaip valgyti vaisius

Daugelis iš mūsų vaisius mėgsta, bet ne vienas skundžiasi, kad nuo jų didėja rūgštingumas, pučia vidurius, atsirūgstama. Tad neretai žmones vengia vaisius valgyti. Dėl to sutrinka medžiagų apykaita.

Vaisiai turi medžiagų, kurios profilaktiškai veikia širdies ir kraujotakos sistemos ligas, veiksmingai gydo nutukimą. Vaisiai, kaip ir daržovės, neutralizuoja rūgštinę kraujo reakciją, šalina iš organizmo teršalus.

Vaisiams virškinti organizmas naudoja mažiausiai energijos. Jau po 20-30 minučių jie palieka skrandį ir toliau virškinami žarnose. Vadinasi, vaisiai turi būti valgomi, kol skrandis tuščias. Kai skrandis pripildytas maisto, jis negali pereiti į žarnyną, ir tai sukelia rūgimą. Yra žmonių, kurie vaisius valgo su duona ar kitu maistu ir diskomforto nejaučia. Tačiau tai nereiškia, kad jie nepažeidžia dietologijos taisyklių, – papraščiausiai jų organizmas turi didelius adaptacinius rezervus. Vaisiai yra vertingiausias, lengviausiai virškinamas maistas. Net labai rūgštūs vaisiai organizme virsta šarminiais. Vaisius derėtų valgyti tik šviežius. Kepti, virti ar konservuoti jie ir jų sultys yra kone beverčiai. Vaisiai turi būti valgomi atskirai arba pusvalandį prieš valgį. Paskanavus krakmolingų vaisių (bananų, figų, datulių) ar bet kokių džiovintų reikėtų palaukti visą valandą. Vaisiai netinka ir desertui. Po žalių daržovių salotų juos galima valgyti praslinkus dviem valandom, o po baltyminio maisto – dar vėliau. Žalių vaisių nedera maišyti į jokius patiekalus, nebent šiek tiek sulčių.

Ligoti žmonės, norėdami pagerinti savijautą, turėtų gerti šviežias sultis ir valgyti vaisius tinkamai. O šeimininkėms derėtų atsisakyti konservavimo, marinatų, uogienių. Vaisius geriau šaldyti arba džiovinti. Organizmas geba kaupti mikroelementus bei vitaminus. Todėl sezono metu reikia valgyti kuo daugiau šviežių vaisių, o žiema – irgi pirktis šviežių arba valgyti tinkamai džiovintus ar šaldytus. 

Nevirtos uogienės

Verdant uogienes nyksta gyvojo produkto vertingosios medžiagos, o cukrus yra žalingas. Todėl siūlome keleta būdu, kaip išsaugoti šviežias uogas ir pasigaminti nevirtų uogienių be cukraus. Tokios uogienės gal ir brangesnės, bet vertingesnės ir nekenkia sveikatai. 

Bruknes, spanguoles, mėlynės galima laikyti užpiltas vandeniu šaldytuve, šaltame rūsyje, balkone. Antpilą galima gerti kaip gaivinanti gėrimą, ant uogų kaskart užpilkite šviežio vandens, galima valgyti natūralius arba trintas, paskanintus medumi. Taip pasidarome nevirtos uogienės, tik ją reikia greit suvartoti. Tokios uogienės konservuojamos medumi. Medus geresnis konservantas nei cukrus. Nevirtos uogienės iš baktericidinių savybių turinčiu uogų – juodųjų serbentų, spanguolių, bruknių, mėlynių – šaltoje vietoje gerai laikosi. 

Vertingų uogienių galima pasigaminti iš žiedlapių – šermukšnių, erškėtrožių, jazminų, kiaulpienių, bijūnų žiedų, turinčio daug vitamino C. Žiedlapius geriausia rinkti dar kvapnius, tada uogienės būna labai aromatingos ir skanios. Jos paįvairina mūsų racioną, ir organizmas su žiedadulkėmis gauna labai vertingų mikroelementų.

Skanios būna uogienės iš džiovintų vaisų bei uogų. Džiovintų vaisių kompoto virti nereikia – pakanka vaisius užpilti karštu vandeniu ir jame mirkyti mažiau kaip 12 valandų. Toks kompotas skanus ir nesaldytas. Net rūgščiausių obuolių kompotas yra savotiškai skanus.

Džiovinti vaisiai ir uogos paįvairina mūsų žiemos maistą, taigi kuo daugiau jų prisidžiovinkime. Džiovinti galima beveik visas uogas ir vaisius. O svarbiausia – tokiai uogienei neprilygs virta su cukrumi tradicinė uogienė.

Erškėtrožių lapų uogienė
Saulėtą dieną surenkami švarūs žiedlapiai ir iškart, kol švieži, maišomi su medumi santykiu 3:1. Gerai išmaišius sandariai uždaromi ir laikomi šaltoje vietoje. Tokias uogienes galima gaminti iš jazminų, bijūnų, šalpusnio, raktažolių ir kitų kvapnių žiedlapių.

Svarainių uogienė
Iš gerai prinokusių svarainių išimamos sėklos, jie smulkiai sutarkuojami arba permalami mėsmalėje ir maišomi su medumi santykiu 3:1. Pusės litro tarkiniui reikia trijų šaukštų medaus. Žiemai ruošiama uogienė maišoma lygiomis dalimis.

Džiovintų vaisių uogienė
200g razinų be kauliukų, 200g džiovintų obuolių, 100g abrikosų išplaunama, nusausinama ir sumalama mėsmale. Į gautą tyrę kvapnumui įberiame prieskonių – imbiero, cinamono, anyžių, muskato riešuto ar kokių nors kvapnių žolelių, įpilama šilto vandens – tiek, kiek reikia norimo tirštumo uogienei, gerai išmaišoma ir paliekama išbrinkti.
Tokia uogienė gali būti gaminama iš įvairių vienos ar kelių rūšių vaisių ar uogų.

Spanguolių-graikiškų riešutų uogienė
Pusė litro spanguolių, sumaltų mėsmale, 150g smulkiai sutrintų graikiškų riešutų gerai išmaišoma su stikline medaus. Galima viską suplakti mikseriu.

Kiaulpienių žiedų uogienė
Stiklinė maltų kiaulpienių žiedlapių, stiklinė maltų razinų, truputis citrinos sulčių ir šiek tiek medaus gerai išmaišoma. Uogienė vartojama kaip džemas, ja galima pertepti vaflius, tortus.

Šermukšnių uogienė
Prinokusias šermukšnių uogas minutę blanširuoti ir perplauti šaltu vandeniu. Kai nuvarva, sumalti mėsmale ir sumaišyti proporcija: stiklinė maltų razinų, pusė stiklinės maltų šermukšnių.
Uogienė laikoma šaldytuve ir tinka greitam vartojimui. Ruošiant ją žiemai reikia įdėti medaus.
Savito skonio uogienė būna iš šermukšnių žiedų. Jie renkami saulėtą dieną ir sumaišomi su medumi santykiu 1:1. Galima valgyti tuoj pat arba palikti žiemai.

Ką geria sveikuoliai vegetarai
Burokėlių, morkų ir obuolių gėrimas
Sumaišome po pusę stiklinės morkų, burokėlių, obuolių sulčių ir geriame ką tik išspaustas – ilgai laikomos praranda daug vertingų savybių. Spaudžiant sulčiaspaude, tinka įdėti petražolių lapelių, krapų, kiaulpienių, garšvų bei kitų valgomų žolių.

Nasturtų gėrimas
100g nasturtų lapų sumalame mėsmale, pridedame 150g tarkuotų krienų, užpilame litru šilto virinto vandens, įdedame du šaukštus medaus ir laikome 12 valandų. Po to perkošiame. Tinka gerti šaltą.

Kompotas
Po 100g džiovintų slyvų ir obuolių nuplauname, užpilame šiltu virintu vandeniu ir paliekame 12 valandų. Jei vaisiai rūgštūs, galima pasaldinti medumi. Paskaniname imbieru, cinamonu.

Žolių gėrimas
Prisirenkame laukinių žolių – notrelių, kiaulpienių lapų ir žiedų, dilgėlių lapų, garšvų. Sultis išspaudžiame sulčiaspaude arba, supjaustę žoles, sugrūdame jas mediniu šaukštu, užpilame vandeniu, 5 minutes palaikome ir perkošiame. Į išsunktą skystį galima įdėti medaus, įpilti citrinos arba kitų rūgščių sulčių. Šio gėrimo nepatariama ilgai laikyti – mažėja jo vertė. Žolių sultys labai stiprina organizmą.

Migdolų pienas
100g migdolų branduolių užpilame karštu vandeniu ir laikome 15 minučių. Paskui nulupame odelę ir smulkiai sumalame mėsmale. Tuomet užpilame dviem stiklinėmis šalto virinto vandens, palaikome pusę valandos ir perkošiame. Tirščių neišmetame – juos galima dėti į mišraines arba valgyti vienus.

Nė žingsnelio be salotų

Burokėlių ir kopūstų salotos
Sutarkuoti po 100g burokėlių ir morkų, 300g kopūstų. Kopūstus sugrūsti su skiltele smulkiai supjaustyto česnako. Viską sumaišius įberti žiupsnelį raudonųjų pipirų. Įpilti šaukštą aliejaus.

Juodųjų ridikų salotos
Juodąjį ridiką sutarkuoti ir tris minutes mirkyti šaltame vandenyje. Nukošti, pridėti žalių svogūnų, šaukštą aliejaus. Užbarstyti žalumynų.

Salierų salotos
200g salierų sutarkuoti ir 5 minutes palaikyti šaltame vandenyje. Nupilti vandenį, sutarkuoti 100g moliūgo, įpilti šaukštą aliejaus, užbarstyti žalumynais.

Žalių pastarnokų ir morkų tyrė
Sutarkuoti po 100g pastarnokų ir morkų, įpilti šaukštą aliejaus, gerai išmaišyti ir pabarstyti žalumynais.

Ridikėlių salotos
Sutarkuoti kelis ridikėlius, supjaustyti 200g jų lapų, gerai išmaišyti ir užpilti tris šaukštus grietinės padažo.

Aguročių salotos
Sutarkuoti 200g aguročių, supjaustyti 100g pomidorų, užbarstyti susmulkintų krapų, įpilti šaukštelį aliejaus ir viską išmaišyti.

Porų salotos
200g nuvalytų ir gerai nuplautų porų supjaustyti griežinėliais, apšlakstyti citrinos sultimis ir šaukšteliu aliejau, gerai išmaišyti, užbarstyti petražolių pagal skonį.

Saldieji valgiai

Citrinos kremas
Sutrinti vieną trynį su keturiais šaukšteliais cukraus, įmaišyti vieną šaukštelį citrinos sunkos, vieną šaukštą vandens ir praskiestą lakštą baltojo želatino (želatiną mirkyti vandenyje 10 minučių, išėmus nuvarvinti vandenį ir sutirpdyti ant ugnies be vandens); suplakti iki putų baltymą, viską sumaišyti ir supilti į formą, kad sustingtų.

Obuolių drebučiai
Paimti 200g obuolių, juos nulupti, smulkiai supjaustyti, suvirinti vienoje stiklinėje vandens ir pertrinti per sietelį. Išvirti iš dviejų šaukštų cukraus ir pusės stiklinės vandens sirupo; praskiesti jame 2-3 lakštas išmirkyto šaltam vandeny raudonojo želatino, įmaišyti obuolių tyrę, pusės citrinos sunką, užkaisti, kartą užvirinti, išpilti į formą ir ataušinti.

Uogų drebučiai
Sumaišyti pusę stiklinės bet kurių uogų sunkos, pusę stiklinės vandens ir 3 arba 4 lakštus išmirkyto ir praskiesto stiklinėje vandens baltojo želatino, kartą užvirinti, išpilti į formą ir ataušinti.

Kai buvo atrasti natūralūs sveikatos atstatymo ir palaikymo būdai, galime tik stebėtis, kodėl dauguma žmonių nesupranta gamtos teikiama nauda ir lėtai nuodijasi, nuodija savo šeimą, vaikus… O reikia tiek nedaug! Gamta netoli mūsų, negalima jos pamiršti ir reikia ja naudotis ir gyventi sveikai.