Kaip padėti vaikui tapti savarankišku? Savarankiškumas yra svarbi vaiko savybė, kurią reikia ugdyti nuo mažens. Psichologai išskiria keletą pagrindinių komponentų.

Savarankiškumas yra svarbi vaiko savybė, kurią reikia ugdyti nuo mažens. Būtent nepriklausomybė padeda užaugti asmeniškai subrendusiam, sėkmingam ir savimi pasitikinčiam žmogui. Nepriklausomybės trūkumas bet kuriame amžiuje prisideda prie nerimo, nepasitikėjimo savimi, kaprizingumo ir nepaklusnumo atsiradimo. Šeimos ugdyme savarankiškumas pasireiškia kaip rūpinimosi savimi perkėlimas vaikui. Asmeniniame vaiko raidoje savarankiškumas reiškia gebėjimą išsikelti tikslą, rasti sprendimą, būti atsakingam už veiksmus ir veiksmus. Nors ir supranta savarankiškumo ugdymo svarbą, daugelis tėvų susiduria su klausimais: kaip padėti savo vaikui tapti savarankišku.

Psichologai išskiria keletą pagrindinių komponentų, kurie gali būti laikomi nepriklausomybės pagrindu.

Daugeliui suaugusiųjų ne paslaptis, kad didžioji dalis vaiko asmeninių savybių susiformuoja visuomenės, kurioje jis gyvena, dėka. Taigi, šeimos požiūris į vaiką turės įtakos, ar vaikas užaugs draugiškas, sąžiningas, tvarkingas ir, žinoma, savarankiškas. Norėdami tai padaryti, suaugusieji, auginantys vaiką, turi ugdyti optimalų nerimo lygį, ugdyti pasitikėjimą savimi ir turėti tinkamą savigarbą. Pirmuosius savarankiškus veiksmus vaikas pradeda daryti gana anksti – kai išmoksta ropoti, vaikščioti, pasiimti pirmuosius daiktus. Tėvų požiūris į pirmuosius kūdikio bandymus tyrinėti pasaulį sukurs pagrindą tolesniam savarankiškumo ugdymui. „Jis susitrenks“, „Susižeis“, „Jam dar anksti ten šliaužioti“, „Tu negali kišti į burną“ – nerimą keliančios žinutės vaikui, kurios vaikų kalba reiškia „don“. Nerodyk savęs“, „Pasaulis pavojingas“, „Aš negalėsiu“ Nesaugūs, nerimaujantys tėvai per daug rūpinasi vaiku, nesuteikia jam galimybės įgyti patirties pagal amžių. Pas tokius tėvus vaikai vėliau išmoksta laikyti šaukštą, apsirengti, ilgai nešioti sauskelnes. Po išreikštu susirūpinimu slypi nepasitikėjimas vaiku („Tu dar mažas“, „Tu negali to padaryti“), nepasitikėjimas savimi ir stipri baimė („Kažkas tikrai atsitiks, jei aš nekontroliuosiu“). Vyresniame amžiuje tėvai kontroliuoja visus vaiko reikalus (“Ką šiandien valgėte mokykloje?”, “Parodyk, kaip atlikote namų darbus”, “Su kuo draugauji?” ir kt.).

Be to, kad vaikas negali savarankiškai priimti sprendimų paprastose kasdienėse situacijose, be priminimo atlikti pagrindinius dalykus, dėl nesėkmingų bandymų jam išsivysto nerimo ir baimių raizginys. Juk dažnai tokiose šeimose neleidžiama turėti teisės klysti. Įsivaizduokime tokią situaciją: šešiametis vaikas nusprendė išsivirti sau arbatos ir netyčia ją išpylė, kai įpylė į puodelį. Iš „rūpestingo“ tėvo galite išgirsti: „Aš tau sakiau, kad reikia stipriau laikyti puodelį“, „Pasitrauk, leisk man išpilti“. Kitą kartą vaikas greičiausiai nenorės išmokti naujo įgūdžio, nes, pirma, jis patyrė neigiamų emocijų gėdos, kaltės jausmo pavidalu, antra, negalėjo ištaisyti klaidos ir, trečia, nesulaukė paramos iš suaugęs. Taigi, kitas ramstis, ant kurio pastatyta nepriklausomybė, yra suaugusiojo parama ir tikėjimas. „Tu gali tai padaryti“, „Tu gali tai padaryti“ – tai vertingi palaikantys žodžiai bet kuriam vaikui. Suaugusiųjų supratimas, kad prieš juos yra atskiras žmogus, atėjęs į šį pasaulį norėdamas eiti savo savarankišką gyvenimo kelią, suteikia jėgų įgyti savarankiškumo įgūdžius.

Jau sakėme, kad savarankiškumas – tai atsakomybės už save perdavimas vaikui. Nepriklausomybė neišugdoma per vieną dieną, tai kasdien žingsnis po žingsnio ugdomas įgūdis. Jis turi savo griežtą nuoseklumą kiekvieno individualaus įgūdžio atžvilgiu. Pirma, vaikas stebi suaugusiojo veiksmą ir išskiria jį iš visų kitų. Tada jis išbando save asistento vaidmenyje, veikia pats, padedamas suaugusiojo. Kurį laiką vaikas veiksmą atlieka savarankiškai, tačiau jam vis tiek reikia priminimų, patarimų, paramos. Ir tik tada jis gali savarankiškai atlikti veiksmą. Kartais etapai keičiasi gana greitai – vaikas greitai įvaldo įgūdį, o kartais etapai pratęsiami kelerius metus. Bet kokiu atveju vaikas yra aktyvus naujo įgūdžių įsisavinimo proceso dalyvis. Kiekviename savarankiškumo plėtimosi etape suaugęs žmogus turi palaikyti vaiką ir juo tikėti. Kai tėvai nori, kad vaikas iš karto išmoktų miegoti vienas kambaryje, išmoktų rengtis, skaityti, rašyti laiškus, pamiršdamas apie savarankiškų įgūdžių ugdymo seką, nesuteikdamas vaikui teigiamo pastiprinimo, vaikas dažnai būna kaprizingas, streikuoja, ir atsisako atlikti veiksmą. Šiuo atveju tėvas turi grįžti atgal ir sekti, kokiame savarankiškumo raidos etape vaikas įstrigo.

Būna situacijų, kai vaikas kai kuriose srityse nenori tapti savarankiškas, tai yra prisiimti atsakomybės. Pavyzdžiui, pasikloti lovą, išsivalyti dantis, savarankiškai eiti iš mokyklos namo, ruošti namų darbus ir pan. Šiuo atveju padeda „natūralių pasekmių“ metodas. Jei nepasiruošėte pamokai, gavote atitinkamą pažymį, nepasiklojote lovos ir ji buvo purvina, neparuošėte maisto ir išalkote. Tai būtinas grįžtamasis ryšys iš pasaulio, kuris prisideda prie asmeninio vaiko tobulėjimo. Taip jis pradeda suprasti savo veiksmų ar neveikimo pasekmes. Teisingai užduodamų klausimų pagalba galite privesti vaiką prie to, kad rūpintis savo kūnu, erdve, kurioje jis gyvena, yra pats vaikas. Pavyzdžiui, vaikas nenuėmė ant grindų išmėtytų žaislų, trūko vienos konstrukcijos komplekto detalės. Paklauskite vaiko (po kiek laiko, emocijoms atslūgus), kas, jo nuomone, atsitiko, kokie jo veiksmai prisidėjo prie to, kas nutiko, ką reikėtų daryti ateityje, kad panašių situacijų nekiltų.

Vaiko nepriklausomybė yra pasitikinčių, mylinčių tėvų rankose!

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė