Tėvų nuostatos, kurios kenkia vaikui. Tėvų nuostatos arba nurodymai – tai paslėpti nesąmoningi tėvų pranešimai vaikams, išreiškiami žodžiais, frazėmis, neverbalinėmis kalbos priemonėmis ir veiksmais.

Tėvų nuostatos arba nurodymai – tai paslėpti nesąmoningi tėvų pranešimai vaikams, išreiškiami žodžiais, frazėmis, neverbalinėmis kalbos priemonėmis (veido mimika, gestais) ir veiksmais. Paprastai nuostatos yra įsakmios: „Nedaryk šito“, „Nebūk toks“, „Nerodyk savęs“ ir t.t. Juose neatsižvelgiama į individualias vaiko savybes, situacijos pobūdį, todėl yra apibendrinto, beasmenio pobūdžio. Kai kurie iš jų vaikui praeina be pėdsakų, tačiau kai kurie kenkia jo psichikai ir trukdo asmeniniam augimui. Žinučių frazės gali užprogramuoti tam tikrą vaiko požiūrį į save, pažeminti jo savivertę ir formuoti neigiamą požiūrį į jo augimą, ateitį ar supantį pasaulį.

Dauguma tėvų nesuvokia žinutės turinio, kad kiekviena diena patenka į vis dar trapią jų sūnaus ar dukters psichiką. Šiame straipsnyje mes sutelksime dėmesį į garsiausias tėvų nurodymus. Tėvelių, kurie skaitys medžiagą, užduotis – išryškinti ir suvokti, kokias frazes dažniausiai sakote savo vaikams, pabandyti jas pašalinti ar pakeisti teigiamomis.

1. Tėvų požiūris „Negyvenk“. Pasitaiko, kai gimus vaikui sutrinka tėvų ar kitų artimųjų planai. Tai viena iš traumuojančių direktyvų, turinčių stiprią įtaką vaiko ateičiai, menkinančių jo egzistavimo faktą. Tėvai nesuvokia savo požiūrio į vaiką, tačiau kasdienėmis žinutėmis vaikas gauna informaciją „Aš čia svetimas, šiam pasauliui manęs nereikia“. Nors išoriškai suaugę gali būti geri tėvai. Frazės-pranešimai gali atrodyti taip: „Mano akys tavęs nematytų“, „Kaip aš pavargau nuo tavęs / kaip pavargau nuo tavęs“, „Mamai nereikia blogo berniuko/blogos mergaitės“, „Jeigu tai buvo ne tau…“ ir tt d. Visos šios frazės sukelia vaikui didžiulį kaltės jausmą, nuo kurio jis didžiąją gyvenimo dalį bando atsikratyti, kaip taisyklė, bausdamas save. Kai kurie, suaugę, perkrauna save per dideliu darbu ir veikla, o kai kurie baudžia alkoholiu ir narkotikais.

2. Tėvų požiūris „Nebūk vaikas“. Šią žinią nešančios žinučių frazės dažnai girdimos mūsų visuomenėje. „Kodėl tu toks mažas“, „Tu jau nebe kūdikis, todėl…“, „Aš tavęs tikėjausi“, „Laikas užaugti“. Tėvams atrodo, kad jie taip prisideda prie savo vaiko augimo, tačiau iš tikrųjų jie išstumia savo vaikišką dalį, ugdydami juose hiperatsakingumą. Tokie vaikai dažnai negali atsipalaiduoti, viduje jaučia nuolatinį nerimą ir įtampą dėl nesugebėjimo pateisinti suaugusiųjų lūkesčių. Tokie vaikai stengiasi gerai pasirodyti mokykloje ir popamokinėje veikloje, tačiau nepatiria tikro malonumo iš to, ką daro ar ką daro. Jie ūmiai išgyvena nesėkmes ir nesėkmes, jiems sunku bendrauti su bendraamžiais.

3. Priešingas tėvų požiūris: „Neužaugk“. „Tu dar per jaunas tam“, „Tu amžinai liksi mano kūdikiu“, „Mama visada bus su tavimi“, „Ne tavo reikalas“, „Kai užaugsi, sužinosi“, „ Dar per anksti apie tai galvoti“ – tokiomis ir panašiomis formuluotėmis vaikui susidaro pasaulėžiūra, kad jis pats nesugeba gyventi šiame pasaulyje, be palaikančių santykių su suaugusiaisiais. Paprastai tokiose šeimose atsiskyrimas vėluoja, kai vaikui sukanka 18 metų, jis lieka po rūpestingų tėvų sparnais. Paprastai už tokių nuostatų slypi tėvų baimės, nepasitenkinimas santuokiniais santykiais, noras kuo ilgiau save aktualizuoti per tėvystę. Vaikai, kurie dažnai girdi šios tėvų žinios interpretacijas, užtrunka ilgai, kol susiformuoja savąjį aš, nepriklausomybę, vertybes ir interesus.

4. Tėvų požiūris „Nesijausk“ reiškia draudimą rodyti savo emocijas ir jausmus. Paprastai patys tėvai turi vidinį draudimą pasireikšti neigiamoms emocijoms, jiems sunku atlaikyti jausmus, kuriuos patiria jų vaikai. Nurodymai skamba taip: „Verklė, vaškuotoja, verkšlentė“, „Neverk“, „Kodėl verki kaip mergaitė“, „Vaikinai neverkia“, „Nebijok“, „Tu taip daug juokiesi, tada verksi“, „Džiaukis anksti“, „Nesakyk šokinėti, kol neperšok“ ir kt. Kaip matote, jausmų raiškos apribojimai taikomi ne tik neigiamoms, bet ir teigiamoms emocijoms. Vaikai nuo mažens mokosi nejausti to, ką iš tikrųjų jaučia. Praradęs ryšį su savimi ir savo emocijomis, suaugusiam žmogui gresia atsidurti įvairiose nepalankiose situacijose, pavyzdžiui, žmogus gali ilgai dirbti nemėgstamą darbą, pasirinkti destruktyvius santykius su priešinga lytimi, atsidurti situacijose, kurios gali pakenkti jo sveikatai ir pakenkti.

5. Paskutinis nustatymas, į kurį sutelksime dėmesį, iš pirmo žvilgsnio gali nepadaryti jokios žalos, bet taip nėra. Frazės „Tu ne toks, kaip visi“, „Tu unikalus, ypatingas, nepakartojamas“, „Tokių kaip tu nėra“, vietoj teigiamo požiūrio vaikui suteikia nurodymą „Nepriklausyk“. Tokio pobūdžio nurodymai nesudaro vaikui adekvačios idėjos apie save, apie savo galimybes ir gebėjimus. Vaikai auga įsitikinę, kad pasaulis turėtų tikti tokiam unikaliam žmogui, tačiau, kaip žinome, taip nėra. Šios žinučių frazės nutraukia tikrus ryšius tarp vaiko ir jį supančio pasaulio, todėl atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu ir nesugebėjimas jame prisitaikyti.

Suaugęs žmogus yra vaiko savęs veidrodis. Jeigu suaugęs žmogus į vaiką žiūri kaip į nevykėlį, neteisų, nelaimingą, tai ir vaikas save mato taip pat. Jei suaugusiojo veidrodis atspindi laimingą, visavertį, vertą žmogų, tada vaikas yra tikras, kad jis yra būtent toks. Pagrindinė tėvų užduotis – tikėti savo vaiku!

Pažiūrėjome į garsiausius tėvų nustatymus. Tiesą sakant, jų yra daug daugiau. Komentaruose parašykite, kurias savo tėvų žinutes iš savo vaikystės labiausiai prisimenate.

Jaremič Julija Aleksandrovna
Vaikų psichologė