Meškerės be ritės. 3 dalis

Meškerės be ritės. 3 dalis

Meškerių skirstymas į trumpas ir ilgas yra sąlygiškas. Tai daroma tam, kad skaitytojui būtų aiškiau, kur, kokiomis žūklės sąlygomis ir kokia meškere žvejoti. Praėjusiame numeryje pradėjome skyrelį "Svarelių išdėstymas". Jame aprašyta, kaip ir kokius svarelius išdėstyti žvejojant mažame (iki trijų metrų) gylyje. Pateiktus svarelių išdėstymus galima vadinti klasikiniais ir jie tinka ne tik žvejojantiems meškerėmis be ritės. Šį kartą panagrinėkime žvejybą gilesniuose vandenyse ilgesnėmis, daugiau nei 5 m, meškerėmis. Pradžioje pakalbėkime apie teleskopines meškeres. Teleskopinės meškerės yra pakankamai ilgos, todėl žūklė jomis yra sudėtingesnė nei 3 ar 4 m meškerėmis. Pradedantiesiems žvejams nereikėtų iš karto griebtis septynių ar devynių metrų meškerės. Geriau pradėti nuo trumpesnės ir tik įgijus patirties, įvaldžius žūklės techniką pamažu pereiti prie ilgesnių meškerykočių. Svarelių išdėstymas, žvejojant ilgomis meškerėmis, yra panašus į aprašytą praėjusiame numeryje išdėstymą - tiek ilgai, tiek trumpai meškerei svareliai išdėstomi pagal tas pačias taisekles. Kadangi žvejybos nuotolis yra ilgesnis, o gylis didesnis, tai ir plūdžių jau reikia solidesnių. Žvejojant ilgomis teleskopinėmis meškerėmis, kur valo ilgis beveik lygus meškerės ilgiui, pagrindinė svarelių masė šiek tiek priklauso ir nuo meškerės ilgio, nes sunku įsivaizduoti meškeriotoją, užmetant 0,3 g plūdę su 11 m meškerykočiu.

Vidutinio dydžio upių karšiai

Vidutinio dydžio upių karšiai

Vidutinio dydžio upės pavasarį sulaukia didelio žvejų dėmesio. Kai kuriuose upių ruožuose susitelkia dideli žiobrius gaudančiųjų būriai. Tačiau tokiose upėse yra ir karšių, kurie gali būti puiki alternatyva pavasarį. Anksti pavasarį, kai upės išneša ledus ir vanduo šiek tiek nuskaidrėja, vidutinio dydžio upėse karšių paprastai galima rasti 1,5–2 m gylio duobėse, kurių dugnas yra dumblėtas. Tokių duobių yra visose upėse: paėję pakrante porą kilometrų įsitikinsite, kad bet kuri vidutinio dydžio upė, kurios dugnas — kietas žvirgždas, turi ruožų, kuriuose gylis didesnis, srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Kokie tie ruožai bus, priklauso nuo upės. Vienose upėse dumblinesnio dugno ruožai su lėtesne srove būna gan ilgi, kitose — vos keliolikos metrų ilgio. Jei duobėje susidaro grįžtančios srovės, geriau nė negali būti, nes karšių tokiose vietose tikrai yra. Vidutinio dydžio upės karšiai mėgsta būti ten, kur į vagą nuvirtę medžiai. Ypač gerai, jei medis didelis, o storas jo kamienas — vandenyje. Tokie kliuviniai upės srovei turi nemažos įtakos. Pavasarį gaudydami karšius žvejai daro esminę klaidą — visai nekreipia dėmesio į pavadėlio storį. Atseit vanduo drumstas, žuvys vis tiek nieko nemato, be to, pavasaris — ne vasara: žuvys aktyvios ir nekreipia dėmesio į pavadėlį. Tai netiesa. Plonas pavadėlis imamas ne dėl to, kad žuvys jo nematytų, o todėl, kad jis yra gerokai minkštesnis, ir žuvis, paėmusi masalą ir pajutusi apgaulę, taip greitai jo neišspjaus.

Meškerės be ritės. 2 dalis

Meškerės be ritės. 2 dalis

Tęsdami meškerės be ritės temą, pažiūrėkime, kokios naudojamos plūdės ir kaip išdėstomi svareliai. Plūdė yra toks populiarus meškerės elementas, kad dažnai apie ją šnekama kaip apie meškeriojimo simbolį. Pagrindinė plūdės paskirtis - parodyti, kada kimba. Bet plūdė ne tik rodo kibimą, bet ir prilaiko masalą žūklės vietoje - o tai ne mažiau svarbu. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie svarelius - be jų niekada masalas neatsirastų reikiamoje vietoje. Plūdžių formų bei dydžių yra gausybė. Kiekviena parduotuvė tiesiog mirga nuo įvairovės ir susigaudyti tame miške nėra taip paprasta. Kai pirkėjas neieško nieko konkretaus arba tiesiog nežino, kokios formos plūdės jam reikia, įsigyti tinkamą plūdę gana sunku. Jei pažvelgtume į tas plūdes, kurias naudoja sportinės žūklės meistrai, visos jos pasirodytų gana panašios: antena - korpusas - kylis. Tačiau patyrinėjus atidžiau galima rasti nemažai skirtumų. Šios plūdės dar dažnai vadinamos klasikinėmis. Ir skiriasi jos ne tik savo dydžiu, antenos ar kylio ilgiu, bet ir korpuso forma. Panagrinėkime, kada naudojami pailgi korpusai, kada - pilvoti, kokios plūdės skirtos tekančiam vandeniui, kokios - stovinčiam, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas ilgosios meškerės plūdės elementas. Antena - tai plūdės dalis, išnirusi iš vandens. Antenos daromos iš skirtingų medžiagų, skirtingo ilgio ir storio, dažomos dažniausiai geltona, raudona ir oranžine spalvomis.

Kitoks masalas

Kitoks masalas

Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis sliekas.“ Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai. Dabar mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais, vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis? Pabandykime, paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias. Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų „Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą, bet tik vieną. Ką renkiesi?“, aš greičiausiai pasirinkčiau plastikinę kirmėlės imitaciją.“ Tokie prisipažinimai Amerikoje labai dažni. Juos išsako ir paprasti žvejai, ir įvairių JAV spiningavimo čempionatų nugalėtojai. Kodėl jie taip šneka? Nes mano, kad plastikinė slieko, dėlės, kitos kirmėlės ar į kirmėlę panašaus gyvio, pvz., nėgės, imitacija yra labai efektyvus masalas. Mūsų spiningautojai taip nemano. Lietuvoje plastikinės kirmėlės, kurios už Atlanto vadinamos „worm lures“, kelią į spiningautojų dėžutes skinasi sunkiai. Didelė dalis spiningautojų net nėra jomis žvejoję, tačiau jei jiems reikėtų pasakyti savo nuomonę apie tokius masalus, ji greičiausia būtų neigiama. Taigi išeina, kad tikras naktinis sliekas — labai geras masalas ešeriui, o naktinio slieko imitacija — dėmesio nevertas masalas. Ar neatrodo, kad trūksta logikos?

Ką turi žinoti apie karosus?

Ką turi žinoti apie karosus?

Kai vanduo šiltas, karosai aktyviai maitinasi ir gerai kimba. Tačiau pagauti didelį karosą nėra lengva. Ban­dy­mai su­gau­ti ka­ro­są at­si­tik­ti­nėje vie­to­je pa­smerk­ti iš anks­to, nebent tikslas — maži karosiukai. Di­de­li ka­ro­sai labai pri­sirišę prie įprastų sa­vo mai­ti­ni­mo­si vie­tų, todėl pasirinkus netinkamą vietą neišgelbės net prabangiausios su­dėties jau­kai. Jie ne­bus efek­ty­vūs, nes neprivers karosų plaukti kitur, toliau nuo jiems įprastų vietų. Jaukinti ir gaudyti karosus reikia ten, kuri jie ieško maisto. Seklumos ka­ro­sams pa­trauk­lios ta­da, kai oras šil­tas ir ilgą laiką nesikeičia. Seklumos paprastai būna gausiai apžėlusios vandens augalais, čia daug įvairaus maisto, tad tokiose vietose tiek lynai, tiek karosai visada gali prisikimšti pilvus. Tačiau seklumos turi vieną trūkumą. Be karosų, čia yra įvairių kitų žuvų — plakių, kuojų, nedidelių karšiukų. Visos jos kur kas greičiau nei dideli karosai reaguoja į jauką, greičiau pagriebia masalą, todėl teoriškai meškeriotojas sėkliuose gaudo karosus, o praktiškai jam kimba kuojos, plakiukai ir nedideli karšiukai. Kai oras karštas ir nesikeičia nei slėgis, nei vėjo kryptis, anks­ty­viau­sio­mis ry­to va­lan­do­mis ir vėlai va­ka­re sek­lumose maitinasi ir didesni karosai. Būtent ankstyvo ryto ir vėlyvo vakaro va­lan­dos yra ir ka­ro­sų ak­ty­vu­mo pi­kas, bet kaip tą karosą pagauti, jei trukdo kitos žuvys? Reikia laukti vakaro.

Meškerės be ritės. 1 dalis

Meškerės be ritės. 1 dalis

Ilgosios meškerės jau nieko nebestebina. Anksčiau jas turėjo vos vienas kitas sportininkas, vėliau, kai jos tapo labiau prieinamos, šiomis "Kartimis"apsiginklavo beveik visa Lietuvos varžybose dalyvaujanti sportininkų plejada. Šių meškerių privalumais įsitikino ir ne vienas mėgėjišką žūklę propaguojantis meškeriotojas, nes vis daugiau tokių įrankių nuperkama, didėja jų pasiūla. Pavadinimas - ilgosios meškerės - nėra tikslus. Nes iš tiesų meškerė be ritės gali būti ir 2 metrų ilgio, o gali siekti net 16 metrų. Pastarosios atrodo ypač įspūdingai. Ne mažiau įspūdinga ir jų kaina. Visos šios meškerės pasižymi viena bendra savybe - jos neturi nei ritės, nei žiedelių, o valas rišamas tiesiai prie meškerės galo (sąlygiškai, nes kaip vėliau pamatysite, šis tvirtinimas nėra visai tikslus). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai nepraktiška: turėdamas vieną meškerę, negali užmesti kur nori, negali pasinaudoti rite vargindamas užkibusią žuvį, laikyti devynių metrų "pagalį" rankose - tikrai ne tas pats kaip trimetrinę tolimojo užmetimo meškerę. Tad kyla klausimas, kodėl vis dėlto sportininkai taip vertina meškeres be ritės, kodėl vis daugiau plūdinės meškerės mėgėjų atiduoda duoklę žvejybai ilgomis "kartimis" nustumdami į antrą planą visas kitas? Pabandykime išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Kokios tokios žūklės subtilybės, kokie įrankiai, kaip žvejojama, kaip jaukinama.

Mintys apie ešerių žūklę

Mintys apie ešerių žūklę

Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.

Sportinė meškerė. 2 dalis

Sportinė meškerė. 2 dalis

Pirmoje dalyje trumpai aptarėm ir panagrinėjom pagrindines sportinės meškerės dalis. Dabar paminėsiu kelis labai svarbius privalumus. Labai svarbus yra užmetimo tikslumas, nes esant vienodam valo ilgiu, jūs visada užmesite į tą pačią vietą, būtent ten, kur jaukinote žuvį, ir jums nereikės imtis jokių papildomų priemonių, žymint valą ar jį kitaip tvirtinant, kaip tai daroma žvejojant meškere su rite. Žinoma, aš jokiu būdu nesakau pamiršti tokias meškeres su ritėmis, nes esant didesniam gyliui, be jų neišsiversim. Bent man sportinėmis meškerėmis patogiausia žvejoti iš valtelių. Meškerę renkuosi pagal gylį, kuriame esu numatęs žvejoti. Paprastai, jei gylis yra apie 3-4 metrus, imu 6 metrų meškerykotį, jo man pilnai užtenka, nes žvejojant iš valties nereikia kažkur toli užmetinėti. Na jei gylis jau apie 4-5 metrus ar dar šiek tiek giliau, tai reikėtų 7 ar net 8 metrų meškerės. Žvejojant upėse, nuo kranto, tokios meškerės taip pat labai patogios, nes jomis labai patogu prilaikyti plūdę srovėje („ant prilaikymo”). Dabar apie sistemėles: valą, plūdes, svarelius ir kabliukus. Kaip ir kitose meškerėse, taip ir sportinėse, viskas turi būti suderinta. Yra šiokia tokia taisyklė: renkantis valo storį, siūloma laikytis tokios proporcijos - pagrindinis valas būtų storesnis už pavadėlį 0,04 mm. Pavyzdžiui jei pagrindinis valas yra pasirenkamas 0,14 mm, tai pavadėlis bus 0,10 mm. Tačiau aišku galimi kažkokie nukrypimai, nes čia nėra taisyklė, o tik rekomendacija.

Apie karpius: kas ant kabliuko?

Apie karpius: kas ant kabliuko?

Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių. Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.

Sportinė meškerė. 1 dalis

Sportinė meškerė. 1 dalis

Nenumaldomai artėja pavasaris, nors žiema dar vis rodo savo nagučius, naktim vis dar baugindama mus nemažu šaltuku, tačiau saulė jau daro savo darbą ir norom nenorom stumia žiemą lauk. Patvinusios upės jau laisvinasi nuo ledų, semia kaimus ir kelius, tuo pačiu išlaisvindamos ir žuvis nuo ledo gniaužtų. Ateina tas laikas, kada visi griebsime plūdines meškeres ir pulsime žvejoti pirmųjų pavasarinių kuojų. Kiek teko pastebėti, daugelis mūsų žvejų naudoja meškeres, apginkluotas ritėmis, įvairiais žiedeliais ir pan. Taip, yra toks būdas gaudyti srovėje, tai vadinamasis „boloniškasis“ būdas, ir jis tikrai nėra blogas. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitą būdą, kurio mūsų žvejai vis dar bijo arba mano, kad tai skirta ne jiems… Tai meškerės be žiedelių ir ričių (toliau aš jas vadinsiu sportinėmis meškerėmis). Nekalbėsiu apie jau tik meškeriotojų profesionalų naudojamas sudurtines sportininkų meškeres, vadinamas štekeriais, gal tai bus kituose straipsniuose, jei tai ką nors sudomins, o panagrinėsiu paprastas teleskopines meškeres. Tai iš dalies labai paprastas ir kartų pakankamai sudėtingas žūklės būdas, tačiau tikrai nereikia jo bijoti, juolab tikrai verta ji išmėginti. Kad įsivaizduotumėte kas yra sportinė meškerė, pateiksiu keletą tokių meškerių paveikslėlių (1 pav.). Tegul nesupyksta tie, kas jau yra gaudę tokiom meškerėm, bet, kiek žinau, daugeliui jos yra kažkokia egzotika, panašiai kaip man muselinė meškerė.

Kalniniai šamai

Kalniniai šamai

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

Feeder ir Picker tipo dugninės meškerės

Feeder ir Picker tipo dugninės meškerės

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light - tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 - 100 gr arba 80 - 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.