Žvejyba

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.

Blizgiavimo technika gaudant ešerius labai paprasta: staigus mostas į viršų, meškerytė greitai grąžinama į pradinę padėtį ir pauzė, kurios metu pakilusi blizgė nusileidžia, po to vėl mostas ir t.t. Mosto amplitudė gali būti įvairi priklausomai nuo žūklės laiko. Žvejojant ant pirmo ledo blizgiauti geriau plačiai užsimojant, turi būti didelis mostas. Meškerytės galiukas pakeliamas maždaug 30 – 50 cm. Pauzė išlaikoma apie 5 sekundes. Pauzės metu galima lengvai virpinti meškerytės viršūnėlę. Gana dažnai pasiteisina blizgės sodinimo į dugną metodas. Po pauzės blizgė nusileidžia ant dugno ir ją reikia nežymiai truktelti, taip sukeliamas nedidelis dumblo debesėlis. Pirmojo ledo metu ešerys griebia užtikrintai, beveik nereikia pakirtinėti. Belieka tik traukti ešerį, neleidžiant jam pasprukti. Traukiant ešerį patariama dešinę ranką su meškeryte pakelti tiek aukštai, kiek tik įmanoma, kaire ranka paimti valą prie pat eketės ir po to abiem rankom traukti valą ir jokiu būdu neatpalaiduoti. Viduržiemyje blizgiaujant mostas trumpesnis – 10 – 30 cm, o pauzė gali trukti ir 10 sekundžių. Tai visai suprantama, nes viduryje žiemos ešeriai vangūs ir staigūs judesiai gali juos nubaidyti. Kibimas visai ne tas, koks žiemos pradžioje. Kibimas - nestiprūs stuktelėjimai į masalą ir nestiprus sargelio virptelėjimas. Bet koks įtartinas sargelio ar valo judesys ir verta kirsti. Paskutinis ledas tai kažkas panašaus į tarpinę grandį tarp pirmojo ir paskutinio ledo.

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su keliomis skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų - tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos - raudoni. Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose - iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs - pavieniui. Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Neršia balandžio-gegužės mėn., kai vanduo dar šaltas (+7-8°C). Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Kaip ir lydeka, ne mažesnis grobuonis yra ešerys, kurį gaudant žvejas patiria daug įspūdžių ir malonumo. Sakoma, kad vienas stambus ešerys spiningautojui atstoja dvi lydekas. Ešerys nėra itin stambus, pagavus netoli 1 kg svorio laikomas labai dideliu. Daugiau jų yra ežeruose ir upių užtvankose, todėl ten ir geriausia juos gaudyti. Paprastai laikosi būriais, tik stambesnieji būna pavieniui. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešeriai spiningu gaudomi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Geriausiai kimba praslinkus keliolikai dienų po neršto – balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Ešeriams gaudyti naudojamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vadinami mikromasalai (guminiai vienuodegiai ar dviuodegiai įvairiaspalviai kirminėliai), patarčiau naudoti šiek tiek stambesnius, maždaug 3-4cm ilgio. Ešerys maitinasi triukšmingai, puldamas žuveles vandens paviršiuje. Žuvelės, sprukdamos į visas puses, net iššoka iš vandens, tuo parodydamos žvejui kur ešeriai maitinasi ir kur reikia jį gaudyti. Nors ir godus, tačiau ešerys kartais labai atsargiai griebia masalą.

Ešerys viena iš labiausiai paplitusių žuvų. Sutinkamas beveik visoje Europoje (išskyrus Ispaniją), Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. JAV - tai dažniausias žvejų mėgėjų laimikis. Gyvena upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir net nedideliuose rūgščiuose ežeriukuose. Spygliuota, raina žuvis, tamsesnės žalios spalvos nugara, šonuose turi 5-9 tamsesnes juostas, pilvas baltas. Žuvies spalvos tonai gali skirtis priklausomai nuo telkinio dugno. Po pirmųjų metų spartaus augimo į ilgį, ešeriai pradeda didinti svorį aukštyn ir platyn. Dėl to didžiuosius ešerius vadina kupriais. Didžiausi ešeriai užauga iki 50 centimetrų ir gali sverti apie 3 kilogramus, literatūroje minimi ir pagauti 5-6 kilogramus svėrę ešeriai. Mažesni ešeriai būriais vasarą dažniausiai laikosi nedideliuose gyliuose, vietose, užaugusiose vandens augalais. Tuo tarpu didieji ešeriai laikosi giliose vietose, dažniausiai pavieniui. Į būrius seklesnėse vietose renkasi vasaros pabaigoje. Iš gylio didesni ešeriai pakyla pamedžioti saulažuves. Žiemos metu į didesnius gylius nusileidžia ir mažesni ešeriai. Ešerių augimas dar nėra galutinai ištirtas. Kelia klausimą, kodėl iš didelio kiekio ešerių ne visi išauga į kuprius. Buvo net manoma, kad didieji ešeriai yra atskira ešerių rūšis. Tikima, kad augimą nulemia ešerių maitinimosi būdas. Didieji ešeriai, mokslininkų nuomone, yra kanibalai, po pirmojo gentainio surijimo ima sparčiai augti, auga apie 4 metus.