1986 metais sukurtas prancūzų filmas „Žanas de Floretas“ (pranc. Jean de Florette) – tai ne tik įspūdinga literatūrinės ekranizacijos istorija, bet ir lėta, dramatiška pasaka apie žmogaus svajonę, godumą ir negailestingą kovą dėl žemės. Režisieriaus Claude'o Berri filmas nukelia į saulėtą Provansą, kur už iš pirmo žvilgsnio ramaus kaimo gyvenimo slypi senos nuoskaudos, paslaptys ir kruopščiai slepiami interesai.
Filmas sukurtas pagal prancūzų rašytojo Marcelio Pagnolio romaną ir yra pirmoji dviejų dalių istorijos dalis. Jo tęsinys – „Manon des Sources“ (Manon des Sources, 1986), todėl „Žaną de Floretą“ verta žiūrėti kaip didesnės, vientisos istorijos pradžią. Abu filmai pasakoja apie tą pačią vietą, tuos pačius žmones ir sprendimus, kurių pasekmės laikui bėgant tampa vis skaudesnės.
Provincijos idilė su paslėpta paslaptimi
Veiksmas vyksta XX amžiaus pradžios Provanse. Į nuošalų kaimą su šeima atsikrausto Žanas de Floretas – išsilavinęs, idealistiškas žmogus, paveldėjęs žemę. Jis svajoja čia įsikurti, ūkininkauti ir pradėti naują gyvenimą.
Tačiau naujasis gyventojas nežino svarbiausio dalyko – jo žemėje yra vandens šaltinis.
Vanduo sausringame Provanse reiškia ne tik gyvybę. Jis reiškia turtą, galimybę išgyventi ir teisę kontroliuoti žemę. Būtent todėl Žano atėjimas į kaimą tampa nepageidaujamu įvykiu dviem vietiniams gyventojams – Ugolinui ir jo dėdei Sesariui.
Jų interesai susiduria su Žano svajone. Ir šioje istorijoje nėra skubėjimo. Režisierius leidžia įvykiams bręsti pamažu, todėl žiūrovas turi laiko suprasti veikėjų motyvus, pastebėti jų nutylėjimus ir pajusti, kaip paprastas kaimo konfliktas pamažu virsta tragedija.
Kai idealizmas susiduria su godumu
Vienas įdomiausių filmo aspektų – Žano charakteris. Jis nėra žmogus, pasirengęs kovoti pagal vietinių taisykles. Jis pasitiki savo jėgomis, žiniomis ir darbštumu. Jis tiki, kad jeigu žmogus sąžiningai dirba, gamta ir gyvenimas anksčiau ar vėliau atsilygina.
Tačiau Provanse galioja kitokios taisyklės.
Žanas susiduria ne su atviru priešu, o su žmonėmis, kurie moka laukti. Būtent tas laukimas ir tampa viena stipriausių filmo įtampų. Čia nėra tradicinio kino piktadario, nuolat demonstruojančio savo blogį. Daug pavojingesni tampa tylūs sprendimai, nutylėjimai ir apskaičiavimas.
Filmas priverčia susimąstyti, kiek žmogus gali paaukoti dėl žemės, pinigų ar geresnio gyvenimo ir kur baigiasi paprastas praktiškumas, o prasideda moralinis pasirinkimas.
Provansas – ne tik gražus peizažas
„Žano de Floreto“ kraštovaizdis yra viena svarbiausių filmo dalių. Saulė, kalvos, akmenuoti laukai ir sausra sukuria beveik fizinį pasakojimo pasaulį. Gamta čia nėra vien dekoracija.
Ji lemia žmonių gyvenimus.
Vandens trūkumas tampa filmo varomąja jėga, o žemė tampa savotišku ketvirtuoju pagrindiniu veikėju. Gražus Provanso peizažas slepia atšiaurią tikrovę: čia reikia kovoti dėl kiekvieno derliaus, kiekvieno vandens lašo ir kiekvienos galimybės išgyventi.
Todėl filmo grožis turi ir kitą pusę. Kuo nuostabesnė atrodo aplinka, tuo skaudžiau matyti, kaip žmogaus godumas gali sugriauti gyvenimą tokioje vietoje.
Lėtas kinas, kuris neleidžia skubėti
„Žanas de Floretas“ priklauso tiems filmams, kuriems reikia žiūrovo kantrybės. Čia nėra nuolatinio veiksmo, greito montažo ar dirbtinai kuriamos įtampos. Istorija vystoma lėtai, tačiau būtent dėl to jos dramatiškas poveikis tampa stipresnis.
Claude'as Berri pasikliauja aktoriais, aplinka ir situacijomis. Žiūrovas nėra nuolat vedamas už rankos – daug kas paliekama pastebėti pačiam.
Tokį kiną galima vadinti „snobišku“ gerąja prasme: tai filmas, kuriame svarbi ne vien pati istorija, bet ir jos pasakojimo būdas, atmosfera, detalės bei žmonių charakterių stebėjimas.
Istorija, kuri nesibaigia šiame filme
Svarbu žinoti, kad „Žanas de Floretas“ nėra užbaigta istorija. Filmas tiesiogiai tęsiasi antroje dalyje – „Manon des Sources“, taip pat sukurtoje 1986 metais.
Todėl pirmojo filmo pabaiga įgauna dar didesnę prasmę žinant, kad istorijos pasekmės dar tik pradeda skleistis. Tai pasakojimas apie veiksmus, kurių padariniai gali pasirodyti ne iš karto, o po daugelio metų.
Tęsinys perkelia dėmesį į kitą istorijos etapą ir leidžia pamatyti, kaip praeities sprendimai pakeičia žmonių likimus.
Kodėl verta prisiminti „Žaną de Floretą“?
„Žanas de Floretas“ – filmas apie žemę, vandenį ir žmogaus godumą, tačiau jo tema kur kas platesnė. Tai istorija apie aklą tikėjimą, svetimą pasaulį, nepažįstamą bendruomenę ir kainą, kurią kartais tenka sumokėti už pasitikėjimą kitais.
Tai taip pat filmas apie Provansą, tačiau ne apie turistinį atviruką. Jo Provansas sausas, atšiaurus ir negailestingas. Gražus, bet pavojingas.
Šiandien „Žanas de Floretas“ įdomus ir dėl savo kino kalbos – ramaus tempo, įtaigios atmosferos, stiprių charakterių ir istorijos, kuri neskuba pateikti paprastų atsakymų. O kartu tai puikus pavyzdys, kaip literatūrinę istoriją galima paversti didelio masto kino pasakojimu, kuriame kraštovaizdis tampa ne mažiau svarbus už žmogų.
„Žanas de Floretas“ – pirmoji istorijos dalis. Norint iki galo suprasti jos veikėjų likimus ir ankstesnių sprendimų pasekmes, ją verta tęsti filmu „Manon des Sources“.
Įvertinkite straipsnį
