Iš anksto norėčiau perspėti, kad visa eilė mano minčių gali jus šokiruoti. Tikrai nekalbėsiu apie pavydą, kaip jį supranta dauguma, tad tam tikras išankstinis atvirumas naujoms tiesoms čia nepakenktų. Savo ruožtu, su nekantrumu lauksiu Jūsų nuomonių, atsiliepimų ar klausimų. Nagrinėdamas pavydą, taikysiu savo įprastą metodologiją, panašiai, kaip ir kalbėdamas apie bet ką kitą. Jos esmė - logikos bei sveikos nuovokos pagalba patikrinti kiekvieną mums peršamą dogmą. Kitais žodžiais tariant, pats faktas, kad kuo nors tiki milijonai žmonių, dar nėra joks autoritetas. Pavydas yra meilė? Teko nugirsti pokalbį, kurio metu kažkas pasakė: "pavydžiu, reiškia myliu". Nepavydėti tada reikštų nemylėti. Pokalbio dalyviai tam įvairiapusiškai pritarė, savo ruožtu kiekvienas pasiūlydami savo argumentus. Bet ar tikrai yra taip? Kad būtų lengviau suprasti šią situaciją, pabandykime pakeisti ją į keletą panašių, bet paprastesnių. Pirma, įsivaizduokime, kad kalbėtume apie mūsų sutuoktinės (meilužės) meilę muzikai. Jei Jūs moteris, įsivaizduokite viską atvirkščiai (kaip apie savo vyrą). Jai patinka ištisas valandas klausytis muzikos ar pačiai groti. Tai atitraukia jos dėmesį nuo mūsų, o jai grojant, ji atrodo tokia laiminga ir visai mus užmiršusi. Antra, įsivaizduokime ją išbėgančią kažkur su savo draugėmis. Vėlgi, mes kažkiek laiko jos netenkame, ji linksminasi (prisimindama apie mus nebent paklausta apie tai savo draugių).
