Šeima

Moteris su vaiku

autorius
8885618.jpg

Moteris. Skubanti, išsiblaškiusi ar rami ir santūri. Laiminga ar nelabai. Skirtumo nėra, jeigu ji -moteris su vaiku. Su savo vaiku. Bet be savo vyro. Tiksliau, jos gyvenime buvo vyras, galbūt net ir yra, tik negyvena kartu su ja ir vaiko rytais į darželį nepalydi. Ir iš darželio neparveda. Ir kaip visuomet labai svarbu užsiauginti gerus šarvus, arba motinos Teresės kantrybe apsišarvuoti belaukiant, kol visi sunkumai praeis. Bet iki to laiko, kol praeis, teks susidurti su tikrai nemaloniais dalykais. Kai aplinkui visi į tave žiūrės arba kaip į visišką nelaimėlę, arba kai į lengvo elgesio moterį. Na, dar yra ir trečias variantas, kuomet būsi traktuojama kaip užkietėjusi vienišė, nenorinti kankintis su surambėjusiu vyru ir jo surambėjusiomis ego apraiškomis. Bet šiam variantui tu turi turėti minimum labai solidų darbą su labai solidžiu atlyginimu ir visomis socialinėmis garantijomis. Žinanti savo vertę ir vertinanti savo laisvę. Ir sugebanti viena užauginti vaiką. Nebijanti viena auginti vaiko. Nesigėdinti „pasidaryti" vaiko, panaudojusi tam reikalui patikimą donorą. O kadangi trečiasis variantas turi daug privalomųjų punktų, juos visus sunkoka įgyvendinti. Ir dauguma vienišų mamų į šią kategoriją nepapuola. Tuomet belieka aptarti pirmus du, apie kuriuos nelabai malonu kalbėti. Mes ir nekalbėsime. Mes tiesiog pabandysime paanalizuoti, kaip lengviau išsisukti iš tam tikrų kasdienių situacijų. Kurios ne tik vienišoms mamoms su kūdikiai gyvenime nutinka. Visoms mamoms nutinka.

Kūdikis a la Haute Couture

autorius
Ytmtrs cgyy.jpg

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai - last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais... Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą". Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai - su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais - lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

Gyventi dėl vaikų

autorius
E77rz6hj0i8.jpg

Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje - ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos - auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko - tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama "motinystei"; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

Avinėli, pasipurtyk

autorius
Lvcjywuhqlg 3.jpg

Piniginiai reikalai - pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. "Argi tai tavo reikalas? - klausia įsižeidęs. - Pasakyk, kiek reikia, - duosiu." Žmona nuo tokio "dosnumo" pasijunta it gavusi antausį: "Aš tau ką - brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! " Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. "Tu manimi nepasitiki..." - šniurkščioja viename kampe ji. "O tu bandai pakišti mane po padu", - nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Klupdymas ant žirnių, arba kaip buvo auklėjami vaikai

autorius
Xbxqbs1nmke.jpg

Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima. Tačiau iškyla klausimas - ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius", bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors..." Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal - pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose - pasaulyje ir Lietuvoje. Bausmė - sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus. Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis - jo nugaroje". Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis.

Suskilę namai

autorius
Pinasdtjreu 1.jpg

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų - beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia - ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos - santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai - kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. "Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių - staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, - teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. - Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša". Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų - nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

autorius
Vzildyoqn u 1.jpg

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

Kiaulė taupyklė

autorius
Dc2srspmak4.jpg

"Mama, kur mano 10 litų?" - kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: "Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi". Dukra įsiplieskia - jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia - vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas - privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių - išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, - ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti - kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis - tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai - tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas - ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.

Vasara, kuri nekanda ir nedegina

autorius
Qqkrkbg4p6a.jpg

Gerbiamas Aleksandras Sergejevičius Puškinas kažkada, pagautas kūrybinio įkvėpimo, parašė meilės eilutes vasarai, kuriose mintis buvo tokia: mylėtų jis ją - vasarą, jeigu ne visi tuntai uodų ir mašalų, zujančių aplink. Tiesa, tai buvo išsakyta su autoriui būdingu lengvumu ir minties gracingumu. Bet šį kartą kalbėsime ne apie klasiką, o apie šiuolaikinių mamyčių ir tėvelių galimybes apsaugoti savo vaikus nuo ne tik paties Puškino koneveiktų, bet ir visų kitų nebūtinai poetų nekenčiamų mašalų, uodų ar perdėm karštos saulės. Tereikia išsitraukti kažkurį kremą ir juo pasitepti. Be jokio poetizmo dramatizmo. Šiais laikais neutralizuoti erzinančias vasaros sudėtines dalis saugant mažuosius - paprasta. Dienai - kremas nuo saulės, vakarui - nuo uodų ir mašalų. Vizitinė vasaros kortelė - svilinanti saulė, jeigu, žinoma, likimas Jūsų nenutrenkė kur nors į poliarinio rato apylinkes. Prieš startuojant vasaros sezonui reklamos mirga nuo dar karštesnių už žadamą karštą vasarą pasiūlymų, kaip apsaugoti savo odą nuo žalingų saulės spindulių. O vaikų odelė reikalauja ypatingos apsaugos. Tą suvokia jų mamos, bet visko mačiusios močiutės - ne visada. „O mūsų laikais jokių ten kremų nebuvo ir nereikėjo. Ir jus užauginom, ir viskas buvo gerai. Prisigalvojat čia viskių nesąmonių..." - ir rūpestingos mamos paliktas kremo buteliukas su pamokymais, kad močiutė, vesdama anūką į kiemą būtinai išteptų jį kremu nuo saulės dažniausiai lieka pamirštas.

Motiniškas pavydas

autorius
Autvhsu8uzk.jpg

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas - nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: "Mano sūnus nebuvo vienturtėlis - auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: "O Jovita mano taip", "o ji pasakė anaip". Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta - nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Bausti negalima pasigailėti

autorius
B0n6jezsbhw.jpg

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Sparnuoti melai

autorius
Ptcuvqe9okg.jpg

Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

1 2 3 … 24 25 26 27 28
1 2 3 … 24 25 26 27 28