Vaikai - šeimos laimės garantas?

7103506.jpg

Trys iš keturių amerikiečių mano, kad pagrindinis santuokos tikslas – abipusė suaugusiųjų laimė ir pasitenkinimas, o ne gimdyti ir auklėti vaikus. Katastrofiškai mažėjantis gimstamumas Lietuvoje, regis, patvirtina šią už Atlanto įsigalėjusią nuostatą, tačiau ar iš tiesų visavertę šeimą galima sukurti be vaikų? Šešerius metus santuokoje gyvenantys Jolanta ir Audrius „pasirašo“ po amerikiečių atlikto tyrimo išvadomis – vaikai nėra pagrindinis vedybų tikslas. „Gyvename susituokę jau gana ilgą laiką, vaikų neturime ir, bent artimiausiu metu, neplanuojame turėti. Kodėl? Nes mums gera dviese“, – tikino 27-erių metų Jolanta. Jos argumentai gana įtikinami. „Šiuolaikinėje visuomenėje vaikai tampa prabanga, kurią ne kiekvienas atsakingas žmogus pasirengęs sau leisti. Nors abu su vyru gana padoriai uždirbame, suprantu, kad nutarę turėti vaikų, labai apribotume savo patogaus gyvenimo galimybes. Skamba egoistiškai? Tačiau ir vaikus juk žmonės dažnai gimdo iš egoistinių paskatų – nori pratęsti giminę, turėti, kas juos prižiūrėtų senatvėje. Ar tai ne egoistiška?“ – savo požiūrį gina bevaikė pora. Pasak Audriaus ir Jolantos, gyvenimas be vaikų turi daugybę pliusų – galima keliauti kada panorėjus, o ne tik per vaikų vasaros atostogas, netenka po bemiegės nakties išvargusiam slinkti į darbą, o norėdamas įsigyti patinkantį daiktą, neprivalai sukti galvos dėl braškančio šeimos biudžeto.

Kaip užauginti ledi ir džentelmenus?

8729886 2.jpg

Sklando legendos, kad Japonijoje vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas, kas tik šauna į galvą. Už tai negresia jokia bausmė ar barimas. Į visus pokštus žiūrima atlaidžiai, tyliai mintijant: „palauk, tuoj tau sukaks penkeri, ir tuomet..." Mūsų mažiesiems net palaukti iki tuomet nelemta. Ir ačiū Dievui, pasakytų ne vienas, kuriam bestebint tokio nepakaltinamojo mažylio išdaigas plaukai piestu stojasi. Kad aplinkiniams piestu plaukai nesistotų, o jums netektų raudonuoti dėl savo atžalos išdaigų, pradėkite nuo pat mažens pažindinti jį su gerų manierų kodeksu. Padaryti tai - visai nesunku. Tik teks apsišarvuoti kantrybe. Įsikibę į parankę kantrybei, nepamirškite pasikviesti ir išminties bei meilės. Draudimai ir taisyklės - dar ne viskas. Turbūt miela matyti ne tik mandagų, bet ir savarankišką vaiką? Tad griežtajai Freken Bok pozicijai šiame straipsnyje oponuos liberalioji Merė Popins. „Ačiū, prašau, laba diena" - šiuos žodžius vaikas turėtų girdėti šeimoje nuo pat mažens. Jeigu norite užauginti tikrą ledi ar džentelmeną, pasistenkite negailėti mandagumo žodžių - ir tai taps bendravimo norma. Freken Bok ir Merė Popins draugiškai linkčioja galvas, sutikdamos su teiginiu. Kitas svarbus niuansas - nepertraukti suaugusiųjų, kai jie kalba. 3-4 metų vaikai yra linkę dalintis savo įspūdžiais ir emocijomis iš karto, nieko nelaukdami. To išvengti galite tik nuolat primindami, kad taip elgtis yra nemandagu. Pakartojus šimtąjį kartą, mažylis įsimins. Bent jau keliems kartams.

Perspektyviausia profesija

Flaxad9hw4y.jpg

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą. Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? - daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt). Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus. Vaikai yra žmonės - žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Už šeimą

B0tukeqc9ak.jpg

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu - jau nebe būtinybė. Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta. Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti.

Mažieji Romeo ir Džiuljetos

513684 2.jpg

Pirmoji vaiko meilė - tai tikriausiai vienintelis laikotarpis, kuris nekelia tėvams jokio rūpesčio. Dažniausiai ji aplanko vaikų darželyje ar pradinėse klasėse. Berniukai randa dėl ko dūsauti apie penktuosius metus - mergaitės ima atrodyti tokios nepaprastos ir nesuprastos... Dažniausiai mažieji vyrai įsimyli savo grupės drauges, bendraklases, kaimynes. Tiesa, be jokios vilties, kad tai bus abipusis JAUSMAS. Mergaitės, paslaptingos Coliukės su vyriškam supratimui neįkandamais elementais: kaspinėliais, kasytėmis, sijonėliais... Joms bendraamžiai nelabai rūpi - reikalingesni ir įdomesni vyresni kavalieriai. Mažosios Džiuljetos herojumi gali tapti pramoginių šokių treneris, vyresnis giminaitis, žinomas aktorius ar dainininkas. Tuomet lemtingos meilės auka ištisomis valandomis sėdės prie televizoriaus, akimis ištikimai sekiodama mylimąjį per visus kanalus... Su visu vaikui būdingu rimtumu įtikinamai kartos: kai užaugsiu, ištekėsiu už dėdės Antano... O dėdė tik šypsosis... Teisingai dėdė daro, kad šypsosi sau į ūsą. Šiame amžiuje vaiko jausmai neturi jokio erotinio atspalvio, dėl to nereikia rūpintis, ar pasirinktas tinkamas meilės objektas. Mamai ir tėčiui derėtų susilaikyti nuo ironiškų komentarų ir pamokslų - kiek gi galima apie tą patį? Dukrelė prašo nupirkti dar vieną plakatą su Hariu Poteriu ant kambario sienos besipuikuojančiai kolekcijai? Nupirkite. Ateityje laukia kur kas didesni išbandymai. Ir ne tik piniginei...

Vaikų ir tėvų pareigos (Ef 6,1–4)

4 mj1tbmk8a 1.jpg

Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas, bet ir davasinis bei moralinis dalykas. Čia priklauso mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų ir leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas; kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų. Tėvai ir pedagogai turi stengtis prieš tai vaiką aprūpinti krikščioniškomis tiesos ir gėrio vertybėmis, tačiau vengti spausti ar versti jomis naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti "Viešpaties vardu". Dėl šios Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad išties šiais dviem žodžiais pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir kad jie per tai pažintų Viešpatį ir paklustų jam.

Besilaukiančiosios tabu: valgyk už du!

6189040 1.jpg

Valgyk dabar už du - šią frazę iš kai kurių draugių ar mamų išgirsta kone kiekviena besilaukianti moteris. Na, kad taip vadinamos draugės moko, galima suprasti - joms seniai akis badė tavo nepriekaištinga figūra. Tai ir primygtinis siūlymas - valgyk valgyk, mieloji, vardan vaikelio sveikatos - dabar yra tiesiog gerumo šydu pridengtas pavydas. Bet kai taip moko mama ar močiutė, aišku, jos tai daro iš meilės ir iš nežinojimo. Jeigu vis tik pasiduodi savo padidėjusio apetito reikalavimams, visiems priminimams iš šalies ir atleidi vadeles, dažniausiai sulauki kito rezultato - gydytojo nuosprendžio, kad priaugai per daug svorio. Ir kad vaikeliui tai nėra gerai. Taip pat kaip ir tau pačiai. Žinoma, maistas - ypač svarbus besilaukiant. Tik esmė yra ne kiekybė, o kokybė. Subalansuotas ir įvairus racionas - tai ne tas pats, kas didelės maisto porcijos ir nuolatinis užkandžiavimas tarp didžiųjų valgymų. Taip pat svarbu ne tik ką valgai, bet ir kaip bei kada valgai. Vienų ar kitų mikroelementų trūkumas ar perteklius gali pakenkti tiek besilaukiančiai moteriai, tiek jos būsimam vaikeliui. Kad nekiltų jokių problemų, tiesiog reikia klausyti gydytojų ir dietologų rekomendacijų. Pirmoje nėštumo pusėje būsima mama gali nekeisti savo įprastinio raciono. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad racione netrūktų vaisių ir daržovių, o taip pat rauginto pieno produktų, kurie papildys organizmo atsargas angliavandeniais, vitaminais ir būtinais mikroelementais.

Iš antrų rankų

Qhjwsgv2p8c.jpg

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.

Po šimts pypkių... rupūžyte rugienoj!

6968649 1.jpg

Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

Ktcpb9onjqw.jpg

Ką turime - to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai - šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys - šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko - labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio - drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?

Vaikas ir geros manieros

2172318 2.jpg

Ar reikalingas Jums mandagus vaikas? Gerai pagalvokite, prieš atsakydami „taip". Nes visų pirma teks pradėti nuo savęs. Visur, visose situacijose stengtis išlikti mandagiais ir kultūringais.Tam, kad vaikas turėtų tinkamą pavyzdį. Kiekvienam amžiaus tarpsniui - savitos elgesio normos. Pirmasis etapas. Jeigu Jūsų vaikui 2-3 metai, pats laikas pradėti mokyti jį mandagiai elgtis. Žinoma, nereikia apkrauti vaiko pamokslais ir nesibaigiančiais draudimais ar apribojimais.Tačiau labai lengvai įgyvendinama užduotis šiame amžiuje yra išmokyti vaiką pasakyti „ačiū", „laba diena", „viso gero". Negailėkite pagyrų, jeigu vaikas ištarė vieną iš šių stebuklingų žodelių, bet nebarkite, jeigu vėl pamiršo padėkoti už saldainį, kurį padovanojo teta. Mandagumo mokymų tyruose geriausia kelrodė žvaigždė bus Jūsų asmeninis pavyzdys, taip pat apie tai yra daugybė vaikiškų knygelių. Kai aiškinate savo atžalai, apie kito žmogaus jausmus, mokykite jį užuojautos ir supratimo.Taip jūs padėsite jam ateityje bendrauti su kitais žmonėmis, susirasti draugų. Užjausti vaikas gali išmokti jau būdamas 2-3 metų amžiaus. Jeigu bendraudamas su bendraamžiais, vaikas susipyksta, pasiūlykite jam galimus problemos sprendimo būdus. Girkite vaiką už gerą elgesį, subarkite už egoizmą. Antrasis etapas. 5-6 metų vaikai pradeda plačiau suvokti gero elgesio ir socialinio etiketo normas.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

Ovdtguhupby.jpg

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.