Šeima

Biblinė žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai

autorius

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.

Išgyventi be televizoriaus?

autorius

Kokių tik jų nėra. Plokščiais ekranais, su visomis „Digital surround" sistemomis, naktiniu apšvietimu, imituojančių vaikiškus žaislus, atsparių drėgmei ir pakabintų vonios kambaryje arba šviečiančių nesuskaičiuojamais pikseliais per visą svetainės sieną... Televizorius - jau seniai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. O kartais - visas gyvenimas. Nes labai patogu, įdomu, naudinga. Laikas, praleistas prie televizoriaus, įgyja kitus išmatavimus. Televizorius praryja, susiurbia visą dėmesį, visą laisvalaikį ir net dalį būtino normaliam gyvenimui miego. Tuo pačiu suteikdamas galimybę sužinoti, kas vyksta pasaulyje, mintimis pakeliauti, kažko išmokti, kažką pažinti, pasimėgauti kitų žmonių gyvenimo istorijomis ar išgyventi įvairius jausmus įsijautus į kino filmą. Nemažai pliusų. Tačiau yra žmonių, kurie savanoriškai atsisako televizoriaus. Arba įjungia jį labai retai ir normuoja praleistą prie ekrano laiką. Nes taip pat atranda pliusų, kai išsprūsta iš šio stebuklingo, visą pasaulį tiesiai į paširdžius transliuojančio ekrano įtakos. Kuo naudingas laiko, praleisto prie televizoriaus, ribojimas? 1. Jūs turėsite daugiau laiko. Pabandykite bent kelias dienas nejungti televizoriaus ir būsite apstulbinti suvokimo, kad iš tiesų nesate tokie mirtinai užimti, visai neturintys laiko, nuolat kažkur skubantys, vėluojantys, nespėjantys. Dar labiau priblokš suvokimas, KIEK DAUG laiko iš jūsų atimdavo tai, be ko jūs iš tiesų galite kuo puikiausiai gyventi.

Nuogas ir labai pavojingas

autorius

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Aš gerbiu savo vaiką!

autorius

Išugdyta savigarba - tikslas, kurį privalai įgyvendinti, linkėdama savo vaikui laimės. O kaip jį įgyvendinti, mes galime patarti. Teisingas savęs vertinimas - tai savotiškas instrumentas, kurio padedami mes planuojame ir organizuojame visus savo siekius ir poelgius. Vaikui, lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam labai svarbus tinkamas ir teisingas savęs vertinimas. Tam, kad jis galėtų augti, suvoktų savo galimybes ir susidėliotų savo reikalavimus aplinkiniam pasauliui. Nori patikrinti, kaip tavo vaikas vertina save? Psichologai tam tikslui naudoja testą, vadinamą kopėtėlėmis. Tačiau jis tinka tik vyresniems nei 3,5-4 metų vaikams. Nupiešk ant popieriaus lapo kopėtėles iš dešimties laiptelių ir paaiškink, kad ant žemiausios pakopos stovi tik labai blogi ir pikti vaikai. Ant aukštesnės pakopos - šiek tiek geresni ir taip toliau. Savaime aišku, kad ant aukščiausio laiptelio stovi tik patys geriausieji ir sumaniausieji. O dabar paklausk, ant kurios pakopos atsistotų tavo vaikas. Jeigu tai bus viena iš trijų viršutinių pakopų, tai vaikas save vertina per daug gerai. Kita vertus, toks rezultatas dažnai pastebimas ikimokyklinio amžiaus vaikų testuose. Jeigu mažylis „pastatys" save ant 4-7 nuo viršaus pakopos, galima kalbėti apie normalų, adekvatų savęs vertinimą. Tačiau jeigu vaikas save įsivaizduoja stovintį ant vienos iš 3 žemiausių pakopų, tai ryškus ženklas, kad vaikas nepasitiki savimi ir nuvertina savo sugebėjimus.

Nekenčiu naujosios tėvo žmonos

autorius

Prieš keletą metų tėvas išsiskyrė su mano mama ir pranešė ketinąs vėl vesti. Maniau, kad sugebėsiu šią žinią sutikti oriai kaip ir dera suaugusiai moteriai. Tačiau iš tiesų tai mane be galo sukrėtė. Baisu net sau prisipažinti, jog nekenčiu naujosios tėvo žmonos. Visada maniau, kad neapykanta - negarbingas jausmas, todėl mintyse nuolat kartoju, kad Jolitai nelinkiu nieko bloga, kad galbūt kada nors ji man net patiks. Viliuosi ilgainiui rasti visiems laikams mano neapykantą išsklaidysiančių jos bruožų. Bet tai ne taip paprasta, nes būtent ją laikau tėvų santuokos žlugimo kaltininke. Jos romanas su mano tėvu truko ilgus metus, kol galų gale jis ryžosi palikti šeimą ir susieti gyvenimą su ja. Jolita visais įmanomais būdais stengėsi jį turėti ir valdyti. Ji įrodinėdavo esanti jam tinkamiausia moteris, vienintelė galinti suteikti ramybę ir stabilumą, kurių, jos įsitikinimu, jam taip trūksta. Valinga, egoistiška ir savo teisumu neabejojanti Jolita prieš trejetą metų įkalbėjo tėvą nedalyvauti mano vestuvėse. Akivaizdu, kad ji man taip ir neatleido už piktą laišką, kurį kadaise brūkštelėjau tėvui ir apkaltinau visomis įmanomomis blogybėmis. Tuo metu maniau, kad jis elgiasi nejautriai, keldamas vestuves praslinkus vos trims mėnesiams po mano mamos artimos giminaitės vyro mirties. Atrodė, kad Jolita užgožė visas jo mintis apie pirmąją šeimą. Nuo to laiko reikalai šiek tiek pagerėjo. Dabar mano santykiai su antrąja tėvo žmona yra šaltai mandagūs.

Reikalauju nereikalauti!

autorius

Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos - kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu "TU VISADA..." Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu - egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI... Kartais būna iškeliama raudona vėliava - vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu "IR VĖL TU...". Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama... Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.

Mamos baimės

autorius

O jeigu nesusidorosiu? O jeigu man nesiseks būti mama? O jeigu?... Net sunku išvardinti visas naujai iškeptai mamytę apninkančias abejones, kai ji laiko ant rankų ką tik gimusį kūdikį. Organizmas ką tik patyrė patį didžiausią stresą, o štai dar visa virtinė naujų įsipareigojimų, rūpesčių. Kaip nepriburbuliuoti kompleksų ir naujų baimių jūroje? Kai gali savo baimę įvardinti, lengviau ją suvaldyti. Baimė suklysti iš nepatyrimo. Ko gero, tai labiausiai iš piršto laužta baimė. Net ir pati jauniausia, nepatyrusi mama, vos pagimdžiusi peršoka į intuityvųjį emocijų ir veiksmų pasaulį. Motinystės instinktas yra toks stiprus, kad dažna mama pagal vaiko verksmą gali nuspėti, ko jam tuo metu trūksta - ar dėmesio, ar maisto. Tapus mama, tavo vidinė kelrode žvaigžde turi tapti tavo širdies balsas. Pasitikėk juo ir anksčiau ar vėliau ši tavo baimė išnyks. Baimė, kad nemokėsi prižiūrėti kūdikio. Vaiko priežiūra nereikalauja didelio gudrumo. Sunkiausia tikriausiai yra tai, kad daugelis naujagimių reikalauja absoliutaus mamos dėmesio: užmiega tik ant jos rankų ir skardžiu verksmu praneša, kaip sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą. Situacija nelengva, todėl būtina susidėlioti prioritetus. Dabar Tau svarbiausias yra kūdikis. Taigi visus kitus rūpesčius nustumk į antrą planą per daug nesisielodama. Nieko čia keista, kad vienu metu tikrai negalėsi atlikti milijono darbų, kaip kad buvai įpratusi anksčiau.

Drąsa turėti vaikų

autorius

Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti "lubas" (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka - 7440 litų; taip "Sodrai" pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: "Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą." Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio... Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.

Kas šeimoje turi auklėti vaikus?

autorius

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją. Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti "gyvenu dėl vaikų", mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti - jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33. Mūsų tema - apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.

Profesija - mama!

autorius

„Visos gėlės gražios, tu - pati gražiausia. Visos mamos geros, tu - pati geriausia". Mama - aukštas pareigas užimanti moteris, praleidžianti didesnę savo gyvenimo dalį, pasinėrusi į darbo planus ir strategijas, nesupras moters, teigiančios, kad jai užtenka būti tiesiog mama. Šiandien į tėvų susirinkimą mokykloje ateina įvairiausių profesijų mamos. Pardavėjos, juristės, gydytojos, dėstytojos, kosmetologės... Tačiau tokių, kurios su pasididžiavimu pasakytų: „mano profesija - mama!" sutinkame vis rečiau. Kodėl? Prieš penkiolika metų kiekviena normali mergina svajojo ištekėti, susilaukti vaikų bei gyventi ilgai ir laimingai. Šiandien situacija iš esmės pasikeitusi. Tekėti neskubame: visa galva pasineriame į darbus, tobulėjame ir nesidairydamos į šalis šturmuojame karjeros viršukalnes. Vaikai? Jų vieta rezervuojama kažkur sąmonės užkaboriuose su lentele low priority. Kai bus pasiekti visi užsibrėžti high priority savirealizacijos tikslai. Feminizmas, vakarietiškos visuomenės diktuojamas šeimos modelis, galiausiai ekonominė šalies situacija neleidžia lengviau atsikvėpti. Elgiamės labai atsakingai ir protingai: apgalvojame savo ateitį. Juk savo kažkada būsimam vaikui linkime kuo geriausio: gyvenimo, kuriame nieko nerūksta. Taigi, vienos nė dienos neištvertų be darbinės veiklos. Kitoms karjera - nė motais, nes šalia - gerai uždirbantis vyras. Trečios pagimdo vaiką, paaugina jį kiek priklauso, ir vėl eina į darbą.

Ką daryti su Sizifu, pametusiu akmenį?

autorius

Anot psichologų, darbo netekimas - vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime. Itin stipriai šis įvykis krečia vyrus. Kaip juos prikelti gyvenimui? Kai vieną dieną vyras grįžta kauštelėjęs ir gaižia mina pareiškia dabar kiek pailsėsiąs, ūmai supranti, kad jį ištiko katastrofa. Etatų mažinimas, įmonės bankrotas, nemokami atlyginimai, konkurencija - nesvarbu, kuri iš šių priežasčių sudrebino jo pasaulį. Tai išgyventi teko ir mums. Kai gana sėkminga prekyba važinėtais automobiliais ėmė trūkčioti ir nešti daugiau nuostolių nei pelno, vyras nutarė trumpam pasitraukti iš šio verslo. "Na, ir puiku, - tariau aš. - Pagaliau galėsi pabūti su šeima, atsikvėpti ir galbūt susirasi ramesnį darbą". Nė nenujaučiau, kad laikinas nedarbas taps dar didesniu išbandymu. Apie ramų poilsį negalėjo būti nė kalbos - vyras visiškai neįstengdavo atsipalaiduoti nei šeimoje, nei su draugais. Jei už savo pinigus jam nupirkdavau kokį nors drabužį, sukeldavo didžiausią skandalą ir net ėmė mažiau valgyti. Tai buvo juokinga. Tuo metu kaip tik dirbau dviejuose darbuose - pinigų mums užteko. Tačiau atrodė, kad kuo daugiau aš uždirbu, tuo jam darosi blogiau. Net nekalčiausią mano flirtą jis vertindavo kaip bandymą ieškoti kito vyro. Kai po poros mėnesių numykė, kaip visiems palengvėtų, jei jis pasitrauktų iš gyvenimo, mano nervai nebeišlaikė. Kaip galima šitaip sureikšminti savo laikinas nesėkmes ir paversti dviejų mėnesių nedarbą pasauline katrastrofa?

Gandrų, kopūstų ir nekrentančių lėktuvų teorijos

autorius

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?" interpretacijas. Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų". Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis - vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis. Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas - meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus. Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama - netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas - mažas žmogus, koks bebūtų mažas - labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę. Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas". „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi".

1 2 3 … 25 26 27 28