Ką svarbu žinoti, jei norite gerų santykių su antra puse?

Ką mes žinome apie san­tyk­ius su antra puse? Kaip tas žino­ji­mas sutam­pa su kito žmo­gaus žino­jimu ir patir­ti­mi? San­tyk­ių poro­je mokomės ste­bė­da­mi savo tėvų san­tyk­ius (žinant skyry­bų sta­tis­ti­ka ir tai, kad nemažai šeimų gyve­na nesi­jaus­da­mi laimin­gi, tai nėra labai gera mokyk­la) arba žiūrė­da­mi fil­mus, skaity­da­mi romanus (sal­dus požiūris į meilę vėl gi daž­nai pak­iša koją realy­bės san­tyk­i­u­ose). Mano prak­tiko­je poros daž­ni­au­si­ai kreip­i­asi, nes nesusikal­ba tar­pusavy­je, kaip ir viskas gerai, žmonės myli vien­as kitą, nori būti kar­tu. Tik kar­tu būti neišeina, nes buvi­mas kar­tu neša daug kančios. Kančios kuri ateina iš nesusikalbėji­mo, nepalaiky­mo, vien­as kito kaltin­i­mo („Tu nieka­da”, „Tu visa­da”, „Visai, kaip tavo moti­na”…).

Žemiau būdai, kaip galite kurti geresnius santykius su sau svarbiu žmogumi:

· Suprasti, ko nori iš antros pusė ir pačių san­tyk­ių, t.y kok­ie tavo por­eiki­ai šiu­ose san­tyk­i­u­ose. Ko tikiesi iš žmo­gaus, kok­ių san­tyk­ių nori? Ar plan­uo­ji, įsi­vaiz­duo­ji ateitį su šiuo žmogu­mi? Ar sutam­pa Jūsų vesty­bės? Nepabi­joti būti atviru su sav­i­mi, nemelu­oti sau.

Mes artimu­ose san­tyk­i­u­ose papras­tai norime tenk­in­ti tris por­eik­ius: saugu­mo, priėmi­mo ir pri­pažin­i­mo. Tik kiekvien­as iš mūsų skirtin­gai norime, kad šie por­eiki­ai būtų tenk­i­na­mi, todėl svar­bu suvok­ti, kaip norime, kad šie mūsų por­eiki­ai būtų tenk­i­na­mi ir kaip aš pats gal­iu savo antros pusės šiu­os por­eik­ius patenk­in­ti.

· Por­eik­ius labai aiški­ai pasakyti antrai pusei, t.y. nereikia priekaišau­ti bur­bėti, kalt­in­ti užten­ka aiški­ai išsakyti, ko norite. Kuo konkreči­au tuo geri­au. Tarkim, nepriekaiš­tau­ti: „Man trūk­s­ta tavo dėme­sio”, o konkreči­ai pasakyti: „Kai grįžti namo, aš noriu, kad visa­da mane apk­abin­tum ir pabuči­uo­tum”. Apie tai, kad poro­je reikia kalbėtis net ner­ašy­siu. Tai yra gerų san­tyk­ių esmė, nes savaime supran­tamų dalykų san­tyk­i­u­ose nėra. Kiekvien­as iš Jūsų yra atėjęs iš skirtin­gos šeimos , su kitokia patir­ti­mi ir tam, kad san­tyki­ai rutuliotųsi sėk­min­gai, reikia kalbėtis, tar­tis, aišk­in­tis. Tik labai svar­bu tai, kaip mes kalbame., t.y. ar kalti­name, reikalau­jame, šan­tažuo­jame ar tiesiog išsakome savo por­eik­ius. Kon­sul­tuo­dama poras, aš visa­da skat­inu ne priekaiš­tau­ti vien­as kitam, o aiški­ai išsakyti, ko norisi san­tyk­i­u­ose.

· Suvok­ti, kaip norite gau­ti meilę ir kok­iu būdu meilę nori gau­ti Jūsų part­ner­is. Mūsų meilės kal­bos skirtin­gos, mes meilę duo­dame ir norime gau­ti papras­tai tok­iu būdu, kok­iu ją gau­davome vaikys­tė­je. Tarkim, jei tėvai meilę rody­da­vo pirk­da­mi žais­lus ir dovan­oda­mi dovanas, mes taip suvoki­ame meilės kalbą ir norime, kad bran­gus mums žmo­gus meilę rodytų dovan­odamas dovanas, o jis gal meilę mums rodo dary­damas paslau­gas, pvz.: išplau­damas indus, paga­min­damas vakarienę. Mums rodo meilę, bet mes jos nejauči­ame mums reiki­a­mu būdu ir pyk­stame. Labai rekomen­duo­ju visoms poroms paskaityti G.Chapman knygą „Penkios meilės kal­bos. Kaip suprasti ir išmok­ti meilės kalbą.

· Kar­tais tiesiog stab­dyti karą san­tyk­i­u­ose. Poros san­tyk­i­u­ose labai sunku, o kar­tais ir neį­manoma rasti priežastį, kodėl susipykote, kas pradėjo kon­flik­tą, kas kaltas dėl to, kad vyk­s­ta bar­nis ir pan. Dau­gu­ma porų, prade­da pyk­tis dėl smulk­menų, o paskui viskas kažkaip išsiru­tulio­ja… Ir nei vien­as nebeži­no dėl ko vyk­stas karas. Kaip viena mano draugė sakė: „nesikalbu su vyru antra savaitė, o dėl ko supykau jau neat­si­menu, bet pradėti kalbėti vis tiek negal­iu”. San­tyk­i­u­ose daug efek­tyves­nė strate­gi­ja yra ne kaltų ieško­ji­mas, o tiesiog karo stab­dy­mas, jei tai nėra ver­ty­bi­nis poros klausy­mas. Tiesiog stab­dyti karą ir kalbėti apie tai, ko nori.

· Atsakyti/sureaguoti į part­ne­r­io norą ben­drauti. Laiminges­nės ir geri­au sutaria tos poros, kurios dau­giau kartų sureaguo­ja į vien­as kito norą ben­drauti, t.y. jei vien­as nori užmegzti kon­tak­tą, pakalbėti, apsik­abin­ti, kažką par­o­dyti, kitas asmuo į tai sureaguo­ja. Tai reiškia, kad reikia neignoruoti antros pusės, o bent išk­lausyti tai, kas yra sako­ma ar pažiūrėti į tai kas yra daro­ma.

· Susikur­ti savo kon­flik­tų algo­rit­mą. Daž­ni­au­si­ai kon­flik­tus poro­je mes sprendži­ame tuo būdu, kok­iu jie būda­vo sprendži­amo mūsų gim­to­jo­je šeimo­je. Jei mūsų tėvai gar­si­ai aiškin­davosi san­tyk­ius, taip greiči­au­si­ai darysime ir mes, jei tėvai prak­tikuo­da­vo nekalba­di­e­nius, mums bus sunku elgtis kitaip. Kai į porą sueina žmonės iš labai skirt­ingų gimtųjų šeimų (tarkim vieno šeimo­je kon­flik­tai buvo sprendži­a­mi čia ir dabar, triukšmin­gai su durų patranky­mais, o paskui apsisukus vėl buvo kalba­ma lyg niekur nieko, o kito šeimo­je neb­u­vo atvir­tai bara­masi, kon­flik­tų buvo ven­gia­ma) jiems sunku sėk­min­gai spręsti kon­flik­tus, todėl rekomen­duo­ju susikur­ti savo kon­flik­tų sprendi­mo algo­rit­mą. Tiesiog iš anksto susi­tar­ti, kaip bus sprendži­a­mi ginčai, gal prieš keičiantis nuomonėmis reikia padary­ti pusės valan­dos pauzę arba kon­flik­tus spręsti susir­ašinė­jant, o nekalbant arba įsivesti STOP žen­klą, kurį davus reikia sus­toti ir išsiskirstyti, kol aistros nurims. Atrasti būdą, kuris tik­tų abiems part­ne­r­i­ams.

Psi­chologė-psi­choter­apeutė Gin­tarė Jurke­vičienė
Kon­sultaci­jos gyvai Kaune ir skype www.psichologijoscentras.lt