Žvejybos įranga ir reikmenys

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light - tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 - 100 gr arba 80 - 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

Klasikinė tolimo užmetimo meškerė apie 3,90 m ilgio. Anksčiau tokios meškerės sudarė didžiausią asortimento dalį. Tiesa, gamintojai siūlė ir 3,60 m ilgio meškerę, skirtą artimesniems metimams ir mažesniems gyliams, bei 4,20 m meškerę tolimesniems metimams, didesniems gyliams ir žvejybai upėje. Prieš keletą metų italų (o ne tolimo metimo meškerės išradėjai konservatyvieji anglai), kurie mėto masalą labai toli (50 m ir daugiau), dėka, žūklės rinkoje atsirado 4,50 m bei 4,80 m ilgio tolimo užmetimo meškerės. Šiuolaikinės technologijos, aukštos klasės anglies pluoštas bei profesionalų konsultacijos padėjo pagaminti ilgas tolomo užmetimo meškeres, kurios savo charakteristikomis nesiskiria nuo klasikinių 13 pėdų meškerių. Ilgosios tolimo užmetimo meškerės skirtos labai tolimiems metimams, naudojant sunkias, kartais virš 20 g plūdrumo plūdes. Be to, netgi žvejojant 4 m gylyje, plūdę galima sumontuoti stacionariai, visai nebūtina, kad ji slankiotu valu. Pasižiūrėję į italus, anglai taip pat pagamino keturių dalių (apie 6 m ilgio) tolimo užmetimo meškerę. Ši meškerė anglams pakeitė boloniškąją, ir ją naudoja savo giliose didelėse upėse, be to, ten dažnai ir vėjai stiprūs pučia, ir lietūs neretai užklumpa. Tokiomis sąlygomis meškerė su tankiai išdėstytais žiedeliais (kaip ir dera “Match” meškerei) yra labiau vertinama. O mūsų atmosferos sąlygomis visai pakanka tradicinės boloninės meškerės. Ilgos tolimojo užmetimo meškerės, nežiūrint visų privalumų, nėra patogios.

Daugumai meškeriotojų upė yra kur kas įdomesnė nei ežeras ar tvenkinys. Tekantis vanduo visada gyvesnis ir įvairesnis. Vienose upėse jis teisiog verčiasi per akmenis, šniokščia, putoja, kitose - teka tyliai, ramiai. Visose upėse yra ir grįžtančiųjų srovių, ir sūkurių, ir ramių vietelių. Vienur upė tiesi, kitur - vingiuota. Todėl žvejybos upėse metodai gali būti patys įvairiausi. Ten, kur ramu, kur vos vos teka srovė, galima meškerioti žūklės būdais, aprašytais praėjusiuose žurnalo numeriuose (žūklė stovinčiame vandenyje). Tuo tarpu ten, kur srovė greita, visa meškerės sistema, svareliai, plūdės turi būti kiek kitokie. Taigi pabandykime panagrinėti, kaip žvejojama meškerėmis be ritės srovėje. Pati paprasčiausia yra žūklė upėje, kurioje yra nedidelių žuvų, besimaitinančių netoli vandens paviršiaus, pavyzdžiui, aukšlės, strepečiai, ar šiek tiek giliau - kuojos, gružliai, plakiai. Žvejojamos tokios žuvys neilgomis, iki 5 metrų, lengvomis meškerėmis, labai plonais valais ir pačiais mažiausiais kabliukais. Svarelius galima išdėstyti, kaip pavaizduota žurnalo "Žvejys ir žuvis" šių metų trečiame numeryje (19 p., 1 schema). Bet plūdė turėtų būti didesnė ir labiau pilvota, kadangi žvejojama upėje. Kai nėra vėjo, kai gaudoma netoli vandens paviršiaus, užtenka ir 0,5 g svorio plūdės. Tačiau pučiant stipriam vėjui, žvejojant gilesniuose vandens sluoksniuose, pavyzdžiui, jau net 1 m gylyje, geriau rinktis sunkesnę - 1 g svorio plūdę.

Tęsiame skyrelį "Svarelių išdėstymas". Šį kartą pažiūrėkime, kokie yra klasikiniai svarelių išdėstymo būdai meškeriojant ilgomis sudurtinėmis meškerėmis. Jau minėjome, kad žvejojant tokiomis meškerėmis valo ilgis gerokai trumpesnis už meškerės ilgį. Žūklė sudurtinėmis meškerėmis yra sudėtingesnė nei ilgomis teleskopinėmis meškerėmis. Nors toks būdas labai populiarus užsienyje, vis dėlto negalima teigti, kad jis yra pranašesnis už žūklę teleskopine meškere. Kaip žvejoti, kokią meškerę rinktis, priklauso nuo aplinkybių. Jei žūklės vietoje yra daug žuvų, o jos kimba intensyviai, geriau žvejoti teleskopine meškere, nes užkibus žuviai nereikia atgal atitraukinėti storgalio, nuiminėti "topo". Kai kimba silpniau, rečiau, o žuvys gerokai didesnės, kai reikia užmesti ypač tiksliai, pakirsti vos vos virptelėjus plūdei, tada praktiškesnės yra ilgos sudurtinės meškerės. Ežeruose ilga sudurtine meškere žvejojama retai. Kad ir koks būtų ežeras, tačiau ir keturiolikos metrų ilgio įrankiu, gaudant nuo kranto, sunku pasiekti reikiamą gylį. Net jei užsilipsite ant lieptelio, vis tiek to ilgio gali neužtekti. O štai lėtai tekančiose upėse, kanaluose, karjeruose, senvagėse, kai kuriuose tvenkiniuose ilga sudurtinė meškerė idealiai tinka. Ilgų sudurtinių meškerių svarelių išdėstymas parodytas paveikslėliuose. Jų išdėstymas labai panašus į aprašytą praeitame numeryje ("Meškerės be ritės").

Meškerių skirstymas į trumpas ir ilgas yra sąlygiškas. Tai daroma tam, kad skaitytojui būtų aiškiau, kur, kokiomis žūklės sąlygomis ir kokia meškere žvejoti. Praėjusiame numeryje pradėjome skyrelį "Svarelių išdėstymas". Jame aprašyta, kaip ir kokius svarelius išdėstyti žvejojant mažame (iki trijų metrų) gylyje. Pateiktus svarelių išdėstymus galima vadinti klasikiniais ir jie tinka ne tik žvejojantiems meškerėmis be ritės. Šį kartą panagrinėkime žvejybą gilesniuose vandenyse ilgesnėmis, daugiau nei 5 m, meškerėmis. Pradžioje pakalbėkime apie teleskopines meškeres. Teleskopinės meškerės yra pakankamai ilgos, todėl žūklė jomis yra sudėtingesnė nei 3 ar 4 m meškerėmis. Pradedantiesiems žvejams nereikėtų iš karto griebtis septynių ar devynių metrų meškerės. Geriau pradėti nuo trumpesnės ir tik įgijus patirties, įvaldžius žūklės techniką pamažu pereiti prie ilgesnių meškerykočių. Svarelių išdėstymas, žvejojant ilgomis meškerėmis, yra panašus į aprašytą praėjusiame numeryje išdėstymą - tiek ilgai, tiek trumpai meškerei svareliai išdėstomi pagal tas pačias taisekles. Kadangi žvejybos nuotolis yra ilgesnis, o gylis didesnis, tai ir plūdžių jau reikia solidesnių. Žvejojant ilgomis teleskopinėmis meškerėmis, kur valo ilgis beveik lygus meškerės ilgiui, pagrindinė svarelių masė šiek tiek priklauso ir nuo meškerės ilgio, nes sunku įsivaizduoti meškeriotoją, užmetant 0,3 g plūdę su 11 m meškerykočiu.

Tęsdami meškerės be ritės temą, pažiūrėkime, kokios naudojamos plūdės ir kaip išdėstomi svareliai. Plūdė yra toks populiarus meškerės elementas, kad dažnai apie ją šnekama kaip apie meškeriojimo simbolį. Pagrindinė plūdės paskirtis - parodyti, kada kimba. Bet plūdė ne tik rodo kibimą, bet ir prilaiko masalą žūklės vietoje - o tai ne mažiau svarbu. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie svarelius - be jų niekada masalas neatsirastų reikiamoje vietoje. Plūdžių formų bei dydžių yra gausybė. Kiekviena parduotuvė tiesiog mirga nuo įvairovės ir susigaudyti tame miške nėra taip paprasta. Kai pirkėjas neieško nieko konkretaus arba tiesiog nežino, kokios formos plūdės jam reikia, įsigyti tinkamą plūdę gana sunku. Jei pažvelgtume į tas plūdes, kurias naudoja sportinės žūklės meistrai, visos jos pasirodytų gana panašios: antena - korpusas - kylis. Tačiau patyrinėjus atidžiau galima rasti nemažai skirtumų. Šios plūdės dar dažnai vadinamos klasikinėmis. Ir skiriasi jos ne tik savo dydžiu, antenos ar kylio ilgiu, bet ir korpuso forma. Panagrinėkime, kada naudojami pailgi korpusai, kada - pilvoti, kokios plūdės skirtos tekančiam vandeniui, kokios - stovinčiam, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas ilgosios meškerės plūdės elementas. Antena - tai plūdės dalis, išnirusi iš vandens. Antenos daromos iš skirtingų medžiagų, skirtingo ilgio ir storio, dažomos dažniausiai geltona, raudona ir oranžine spalvomis.

Ilgosios meškerės jau nieko nebestebina. Anksčiau jas turėjo vos vienas kitas sportininkas, vėliau, kai jos tapo labiau prieinamos, šiomis "Kartimis"apsiginklavo beveik visa Lietuvos varžybose dalyvaujanti sportininkų plejada. Šių meškerių privalumais įsitikino ir ne vienas mėgėjišką žūklę propaguojantis meškeriotojas, nes vis daugiau tokių įrankių nuperkama, didėja jų pasiūla. Pavadinimas - ilgosios meškerės - nėra tikslus. Nes iš tiesų meškerė be ritės gali būti ir 2 metrų ilgio, o gali siekti net 16 metrų. Pastarosios atrodo ypač įspūdingai. Ne mažiau įspūdinga ir jų kaina. Visos šios meškerės pasižymi viena bendra savybe - jos neturi nei ritės, nei žiedelių, o valas rišamas tiesiai prie meškerės galo (sąlygiškai, nes kaip vėliau pamatysite, šis tvirtinimas nėra visai tikslus). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai nepraktiška: turėdamas vieną meškerę, negali užmesti kur nori, negali pasinaudoti rite vargindamas užkibusią žuvį, laikyti devynių metrų "pagalį" rankose - tikrai ne tas pats kaip trimetrinę tolimojo užmetimo meškerę. Tad kyla klausimas, kodėl vis dėlto sportininkai taip vertina meškeres be ritės, kodėl vis daugiau plūdinės meškerės mėgėjų atiduoda duoklę žvejybai ilgomis "kartimis" nustumdami į antrą planą visas kitas? Pabandykime išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Kokios tokios žūklės subtilybės, kokie įrankiai, kaip žvejojama, kaip jaukinama.