Mityba

Mityba – organizmo veiklos sritis, apimanti apsirūpinimą maisto medžiagomis, pradedant maisto paieška ir/ar medžiokle, jo kramtymą ir rijimą, virškinimą ir įsisavinimą. Žmogaus atveju į mitybą įeina ir maisto produktų paruošimas valgymui, patiekalų gamyba. Žmogaus organizmui reikiamas subalansuotas maistas, paprastai pakankamai įvairus. Pagrindinės maisto medžiagos yra baltymai, angliavandeniai bei riebalai.

Kodėl vitaminų mums per daug

autorius

Vitaminų ir mineralinių medžiagų papildų gamintojai bando įtikinti, jog mūsų maiste naudingų medžiagų lieka vis mažiau. Tačiau maisto produktų ekspertai teigia, jog tai netiesa. Prognozuojama, jog iki 2010 metų kas ketvirtas maisto produktas – nuo sulčių, jogurto iki guminukų – bus praturtintas įvairiomis biomedžiagomis. Vien vitamino C per metus pagaminama apie 80 tūkst. tonų. Tokį „naudingų“ medžiagų naudojimą maisto papildų pramonės atstovai teisina tuo, jog maistas, kurį vartojame, yra nepilnavertiškas, rašo Vokietijos dienraštis „Welt“. Tačiau šiam teiginiui įrodyti reikia atlikti specialius tyrimus: maisto produktus nupirkti daugelyje vietų, o po keleto metų būtent tose pačiose vietose juos vėl įsigyti pakartotinai. Be to, tyrimas turi būti atliekamas toje pačioje laboratorijoje, naudojant tą patį metodą. Tačiau tyrimo metodai sparčiai keičiasi. Tai, ką šiandien galima išmatuoti, 1970 metais buvo galima tik nuspėti. Nieko nuostabaus, jog Vokietijos mitybos ekspertas Helmutas Hesekeris atlikęs išsamų literatūros šaltinių tyrimą bei apklausęs ekspertus iš 65 tyrimo institutų nerado jokių įrodymų, jog intensyvus žemės naudojimas lėmė maisto medžiagų sumažėjimą daržovėse ir vaisiuose. Priešingai. Dėl nuolatinio tręšimo biomedžiagų, pavyzdžiui karpotino ir tiamino, net padaugėjo. Be to, į kiaulių maistą dažnai papildomai dedama cinko, todėl šios mineralinės medžiagos padaugėja ne tik mėsoje, bet ir javuose bei daržovėse, nes cinkas su mėšlu patenka į dirvožemį.

Mikroelementai - Chromas

autorius

Chromas yra būtinas mikroelementas riebalų ir angliavandenių apykaitai žmogaus organizme. Chromas dalyvauja energijos gamyboje organizme iš angliavandenių, riebalų ir baltymų, stimuliuoja riebiųjų rūgščių ir cholesterolio, reikalingų smegenų veiklai ir kitiems organizme vykstantiems procesams, sintezę. Chromas didina insulino efektyvumą mažinti gliukozės kiekį kraujyje, gali padėti išvengti diabeto. Reguliuodamas cukraus kiekį kraujyje chromas gali mažinti potraukį saldumynams. Chromo trūkumas sukelia gliukozės kiekio kraujyje padidėjimą, cholesterolio kiekio organizme padidėjimą, didina riziką sirgti ateroskleroze. Ryškus chromo trūkumas sukelia svorio mažėjimą, koordinacijos sutrikimus, galūnių nervų pažeidimus. Rekomenduojama chromo paros dozė vyrams yra 35 mikrogramai, moterims 25 mikrogramai. Nėščioms moterims 30 mikrogramų, maitinančioms – 40 mikrogramų. Didelės chromo dozės gali sukelti odos sudirginimą. Toksinio poveikio nepastebėta. Vartojant maisto papildus turinčius chromo, gali stiprėti antidiabetinių vaistų poveikis ir atsirasti hipoglikemija.

Baltyminis maistas ir baltyminiai papildai

autorius

Baltymai yra vienas iš svarbiausių maisto komponentų. Amino rūgštys yra proteino pamatas. Visi antikūnai ir fermentai ir daugelis hormonų kūne yra baltymai. Jie teikia maisto medžiagų, deguonies pernešimą, ir visa tai paskleidžia per kūną. Baltymai taip pat tiekia kolageną į susijungusius kraujo audinius ir odos, nagų bei plaukų audinius. Vienas gramas baltymo sudaro 4 kalorijas.

Baltyminis maistas:

•mėsos išpjautinė turi būt liesa, tvarkingai parengta ir be odos;
•naminiai paukščiai: viščiukai, kalakutai, žąsys, medžiojami paukščiai (nepamirškite prieš paruošimą nuimt odelę, o jei perkat, įsitikinkit jog ji yra liesa);
•žalia mėsa: visokios kokybes liesa mėsa, karvės, briedžiai, buivolai, kengūros;
•kitokia mėsa: ėriena, kiauliena, liesas kumpis;
•žuvis ir jūros produktai: šviežia menkė, lašiša, lynas, kardžuve, moliuskai, austrės, krevetės, omarai;
•pieniniai gaminiai: pienas, varške, kaimiškas sūris (cottage cheese), natūralus jogurtas, sūris, kiaušinio baltymai (patartina rinktis neriebius produktus);
•baltymai iš vaisių bei daržovių: riešutai, pupos, sėkliniai vaisiai ir daržovės;
•grūdiniai baltymai: kviečiai, ryžiai ir t.t. (turi dalį baltymų);

Mikroelementai - Varis

autorius

Varis padeda organizmui pasisavinti geležį, svarbus nervinėms funkcijoms, kaulų augimui, įeina į daugelio fermentų sudėtį. Varis įeina į tamsaus pigmento melanino sudėtį, veikia kaip antioksidantas, kartu su vitaminu C reikalingas jungiamojo audinio elastino susidarymui. Vario šaltiniai: mėsa, kepenys, austrės, pupelės, riešutai, vyšnios, šokoladas. Suaugusiems per parą rekomenduojama suvartoti 1-1,5 miligramo vario. Esant vario trūkumui gali pasireikšti anemija, sumažėjusi kūno temperatūra, kaulų struktūros pažeidimai, plaukų ir odos depigmentacija, sutrikęs elastino susidarymas. Per didelis vario suvartojimas sukelia pilvo skausmą, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, kepenų, inkstų pažeidimus.

Baltymai – alergijos kaltininkai

autorius

Maisto produktus sudaro daugybė komponentų – baltymai, riebalai, angliavandeniai, vanduo, vitaminai ir mineralinės medžiagos. Dažniausiai alergines reakcija sukelia maisto produktuose esantys baltymai dar vadinami proteinais, kurių yra įvairių atmainų. Pavyzdžiui vien karvės pienas turi daugiau nei 15 skirtingų rūšių baltymų. Baltymų molekules sudaro 20 skirtingų rūšių aminorūgščių, kurių tipas ir seka nulemia baltymo savybes. Tarkime, jei baltymo molekulė būtų perlų vėrinys, amino rūgštis būtų vienas perlas.Galimybė virškinti baltymus yra labai svarbi žmogaus organizmo funkcija. Baltymų molekulės skaidomos į amino rūgštis, kurios tampa labai mažos, todėl jokio pavojaus nekelia. Tačiau žmonių, turinčių padidėjusį jautrumą maisto produktams, organizmas ne visada sugeba skaidyti ilgas baltymų molekules, kurios iššaukia antikūnų pasipriešinimą. Kitaip tariant, kai kurių žmonių organizmas netoleruoja ilgų baltymų molekulių ir gindamasis sukelia alerginę reakciją. Jei molekulė trumpa, ji lengvai suskaidoma, todėl nesuerzina imuninės sistemos, kurią galėtume palyginti su armija, verčiau puolančią stiprų ir galingą priešą, šiuo atveju ilgą baltymo molekulę, ne silpną ir nepavojingą karį. Pastebėta, kad maisto alergija dažniau pasireiškia mažiems vaikams negu suaugusiems. Viena iš priežasčių yra nepilnai išsivysčiusi virškinimo sistema, kuri dar nesugeba skaidyti ilgų baltymų molekulių, kurios ir sukels alerginę reakciją.

Magnis - gyvybiškai svarbus žmogaus organizmo mikroelementas

autorius

Normaliam organizmo funkcionavimui būtina tiksli skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Svarbiausi organizmo mikroelementai yra kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas. Iki pastarojo meto magnio reikšmei gyvybiniuose procesuose buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei kalio ar kalcio. Tuo tarpu magnis yra labai paplitęs ir gyvybiškai svarbus organizmo mikroelementas. Visų pirma, magnis aktyvina per 300 fermentų veiklą, todėl be jo dalyvavimo negali vykti jokių metabolinių energijos tiekimo, kaupimo ar išsaugojimo reakcijų. Nuo pagamintos energijos kiekio priklauso žmogaus fizinės ir protinės veiklos intensyvumas. Be to, magniui būdingos ląstelių membranas stabilizuojamosios savybės, jis slopina kai kurių neurohormonų išsiskyrimą. Magnis veikia ir kaip fiziologinis kalcio antagonistas. Dėl paminėtų savybių magnis ypač svarbus širdies, kraujagyslių, kaulinio skeleto, raumenų ir nervų sistemos veiklai. Organizmas negali pats pasigaminti magnio ar jo junginių, todėl jie turi patekti su maistu, bet ne visada maiste yra pakankamas jo kiekis. Pagal PSO mitybos normas, suaugusiems asmenims vienos dienos magnio poreikis vidutiniškai yra 300-350 mg. Magnis pasisavinamas plonosiose žarnose, paprastai aktyvaus transporto reakcijų metu, didesni kiekiai - vykstant pasyviai jo difuzijai. Magnio atsargos organizme yra 24-28 g, 60 proc. jo yra kauluose, 40 proc. - raumenyse bei vidaus organuose ir tik 1 proc. - intersticiniame skystyje ir kraujo serume.

Rauginti kopūstai - vitaminų šaltinis

autorius

Rauginti kopūstai visą šaltąjį metų laikotarpį yra puikus vitaminų šaltinis, padedantis išvengti daugelio negalavimų. Juk 100 g raugintų kopūstų yra apie 30—40 mg vitamino C — beveik pusė rekomenduojamos paros normos. Nepatingėkime savo namiškiams paruošti šio puikaus produkto, iš kurio galima pagaminti daugybę skanių patiekalų. Rauginimui skirti indai turi būti tinkamai paruošti, nes nuo to labai priklauso produktų kokybė. Indai bei įrankiai turi būti gerai nuplauti ir dezinfekuoti. Medinės statinės 2—3 paras mirkomos švariame vandenyje, išplaunamos karštu 0,1 % sodos tirpalu ir perskalaujamos šaltu vandeniu. Dažnai šeimininkės statines iškloja maisto produktams skirta polietileno plėvele arba įdeda polietileno maišą. Raugiant mažesnį produktų kiekį, atitinkamai pasirenkama ir tara. Produktus galima rauginti emaliuotuose kibiruose, puoduose bei moliniuose induose. Tinkamas rūgštingumas padeda išvengti nepageidaujamų mikroorganizmų. Skirtingų rūšių mikroorganizmams vystytis reikalingas skirtingas rūgštingumas: puvimo bakterijoms — pH 4,4—5,0, sviesto rūgšties — pH 4,5, pieno rūgšties — pH 3,0—4,4. Pastarosioms bakterijoms vystytis reikalingas cukrus. Kai jo per mažai, produktai silpnai rūgsta ir blogiau išsilaiko. Tinkamas druskos kiekis slopina puvimo ir sviesto rūgšties bakterijų veiklą. Raugintame produkte optimalus 1,5—2 % druskos kiekis. Druska padeda skverbtis pieno rūgščiai į konservuojamus produktus, todėl pagreitėja rūgimo procesas.

Baltymai, riebalai, angliavandeniai

autorius

Su maistu žmogus gauna apie 40 įvairių maistinių medžiagų. Pagrindinės maisto sudedamosios dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Kiekviena iš pagrindinių maisto medžiagų turi savo funkcijas. Organizmas vartoja baltymus audiniams, pvz.: odai, raumenims, vidaus organams, plaukams ir nagams, auginti ir atstatyti. Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ – kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ – kurios gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamos aminorūgštys yra leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Baltymai gaunami su gyvulinės ir augalinės kilmės maistu. Pagrindiniai pripažinti baltymų šaltiniai yra mėsa, pienas, kiaušiniai ir žuvis. Nemažai baltymų galima gauti su pupelėmis, riešutais, grūdiniais maisto produktais. Tačiau nepakeičiamųjų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Suaugęs žmogus apie pusę reikiamo baltymų kiekio turėtų gauti su gyvūniniu maistu. Augaliniai baltymai virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami. Vidutiniam suaugusiam žmogui per dieną reikia nuo 45 g (moterims) iki 53 g (vyrams) baltymų. Tokį kiekį galima gauti su 160-185 g liesa, ant grotelių kepta mėsa, 180-210 g kieto sūrio, 7-8 kiaušiniais ar 17-20 riekių rupios duonos.

Mikroelementai - Cinkas

autorius

Cinkas yra mikroelementas, būtinas daugeliui organizmo biologinių funkcijų. Cinkas svarbus imunitetui, virškinimo sistemos veiklai. Cinkas palaiko normalų augimą ir vystymąsi, svarbus moterų ir vyrų lytinėms funkcijoms. Cinkas gali apsaugoti prostatą nuo pažeidimų ir sumažina prostatos piktybinių susirgimų riziką. Šis mikroelementas svarbus skonio ir uoslės pojūčiams, apetito reguliavimui, skatina žaizdų gijimą. Cinkas taip pat turi antioksidacinių savybių. Cinko šaltiniai: pupelės, lęšiai, riešutai, grūdai, moliūgo sėklos. Suaugusiems per parą rekomenduojama suvartoti 10 – 15 miligramų cinko. Cinko trūkumas pasireiškia esant kasos sutrikimams, cukriniam diabetui, alkoholizmui, virškinimo sutrikimams. Esant cinko trūkumui slenka plaukai, trūkinėja oda, viduriuojama, gali pablogėti atmintis, regėjimas, uoslės ir skonio pojūčiai, susilpnėja imunitetas, sutrinka augimas, sumažėja lytinių organų vystymasis, gali išsivystyti vyrų nevaisingumas. Per didelis kiekis cinko gali būti kenksmingas organizmui. Cinkas mažina geležies, vario, fosforo ir kai kurių vaistų isisavinimą. Cinkas gali sukelti pykinimą, pilvo skausmą, burnos sudirginimą, nemalonų skonį burnoje. Per didelis kiekis cinko silpnina imunitetą.

Angliavandeniai

autorius

Angliavandeniai yra svarbiausias žmogaus energijos šaltinis. Jie skirstomi į tris grupes: paprastuosius angliavandenius (cukrus), sudėtinius angliavandenius (polisacharidus) ir skaidulines maisto medžiagas. Paprastieji angliavandeniai yra monosacharidai (gliukozė, fruktozė, galaktozė) ir disacharidai (sacharozė, laktozė). Gliukozė – svarbiausia energinė medžiaga, dalyvaujanti daugelyje cheminių procesų, vykstančių žmogaus organizme. Ji būtina smegenų , nervų sistemos veiklai. Iš gliukozės pertekliaus kepenų ir raumenų ląstelės sintetina glikogeną, kuris naudojamas energijai gauti. Šis energijos šaltinis ypač svarbus fiziškai aktyviems žmonėms, sportininkams. Dalis gliukozės gali būti paversta riebalais. Šiek tiek gliukozės būna vaisiuose ir daržovėse, bet dažniausiai gliukozė su kitais monosacharidais sudaro disacharidus. Fruktozės gauname valgydami vaisius. Sacharozė, arba valgomasis cukrus, sudarytas iš gliukozės ir fruktozės. Juo saldoma arbata ir kava. Jis dedamas į uogienes, kompotus, vaisvandenius, kepinius. Daug ir dažnai vartojant cukraus skatinamas dantų ėduonies atsiradimas. Dažniausiai maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, turi mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl cukrus turėtų sudaryti iki 10 proc. davinio energetinės vertės. Laktozė, arba pieno cukrus, sudarytas iš gliukozės ir galaktozės. Žmogaus organizme disacharidai paverčiami gliukoze.

Piene gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų

autorius

Šalia šių produktų kur kas kuklesni, skirtingi, visada organizmui naudingi yra pieno pakeliai, iš kurių turime išsirinkti tinkamiausią. Daugelis iš mūsų geria pieną, nes jis pagardina kavos puodelį, rytinę košę ar šviežių vasaros uogų dubenėlį. Ne visada susimąstome, kad pienas prisideda prie mūsų sveikatos puoselėjimo. Įdomu, kiek reikia išgerti pieno, kad gautume mums reikalingas maistingąsias medžiagas? Specialistai pataria išgerti vieną stiklinę pieno per dieną. Kokį tuomet pieną derėtų rinktis? Kaimo žmonės patars gerti pieną, pagardintą turtingu grietinėlės sluoksniu, miestiečiai stengsis išsirinkti iš įmonių siūlomų pieno pakuočių – ar UAT perdirbtą pieną su skirtingu riebalų kiekiu, arba pasterizuotą pieną. Koks gi pienas geresnis, skanesnis, vertingesnis – tai klausimai, kuriuos bandome atsakyti. Visada stengiamės palyginti prieš nuspręsdami, kas geriau. Bet ar išties mes žinome skirtumą tarp pieno, kurį siūlo ūkiai, ir to, kurį perdirba įmonės ir termiškai apdorojus siūlo pirkėjams? Tai nebus pasakojimas apie riebalų sudėtį ar pieno gebėjimą rūgti palikus jį šiltoje vietoje, bet - straipsnis apie maistines pieno medžiagas, kurias gauname su viena pieno stikline. Taip pat atsakysime į vartotojus dominantį klausimą, ar iš tiesų pasterizuotas pienas vertingas, kodėl UAT pienas taip ilgai negenda, ar kartais jis nėra pagamintas iš pieno miltelių.

Riebalai

autorius

Riebalai yra svarbus energijos šaltinis. Jų energetinė vertė yra didžiausia palygimus su kitomis maisto medžiagomis. Su riebalais žmogus gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti, taip pat riebaluose tirpstančių vitaminų. Be to, riebalai gerina patiekalų skonines savybes. Riebalai – tai skirtingų triacilglicerolių mišinys. Triacilglicerolį sudaro trys riebalų rūgščių molekulės, susijungusios su gliceroliu. Riebalų rūgštys būna sočiosios (tarp anglies atomų neturinčios dvigubų jungčių), mononesočiosios (turinčios vieną dvigubą jungtį) ir polinesočiosios (turinčios dvi ar daugiau dvigubų jungčių). Nuo riebalų rūgščių sudėties priklauso jų savybės. Riebalai, turintys daug sočiųjų rūgščių, kambario temperatūros būna kieti (jautienos, kiaulienos riebalai, sviestas). Dauguma augalinių aliejų sudaryti iš nesočiųjų rūgščių, todėl yra skysti. Sočiosios riebalų rūgštys dalyvauja cholesterolio apykaitoje. Per daug vartojant sočiųjų riebalų rūgščių, didėja cholesterolio koncentracija kraujyje. Jis pradeda kauptis kraujagyslių sienelėse – vystosi aterosklerozė, kurios padarinys gali būti išeminė širdies liga, smegenų insultas, protarpinis šlubumas. Todėl sočiosios riebalų rūgštys turi sudaryti mažiau kaip 10 proc. paros maisto davinio energijos vertės. Daug sočiųjų riebalų rūgščių turi riebūs mėsos ir pieno produktai. Mononesočiosios riebalų rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujyje.

1 2 3 … 24 25 26 27 28