Pramoginiai šokiai

Ckqxfer9fva.jpg

Manoma, jog išanalizavus žmogaus šokį galima patekti į jo sielą. Praktiškai į kiekvieną judesį galite įdėti savo jausmus, kuriuos jaučiate: pagarbą, susižavėjimą, nepasitenkinimą, kančią, švelnumą ar meilę. Pramoginiai šokiai – tai puikus būdas įdomiai praleisti laiką ir atrasti savyje kažką naujo. Pradėti šokti pramoginius šokius gali bet kurio amžiaus žmonės, nes fizinis krūvis nėra toks didelis kaip sporte arba balete. Kuo naudingi šokiai? Be pasimėgavimo pačiu šokiu jūs gaunate galimybę naudingai praleisti laiką. Proginiai šokiai naudingi fiziniam vystymuisi, šokant pagerėja kvėpavimo ir širdies – kraujagyslių sistemos darbas. Šokiai gali ne tik sustiprinti jūsų sveikatą, bet ir kardinaliai pakeisti išvaizdą (žinoma, tik į geresnę pusę). Žmones, kurie yra profesionalūs šokėjai arba tik mėgėjai, iš karto galima pažinti. Nesvarbu, tai būtų moteris ar vyras, žmogaus eisena lengva ir grakšti, nors jis ir vilkėtų žieminius rūbus. Šokėjas lyg plaukia pažeme aukštai iškėlęs galvą, ištiesęs pečius. Kitaip ir negali būti: juk šokant valsą, tango arba fokstrotą poros judesiai turi būti darnūs. O jeigu jūs susikūprinsite, pakelsite pečius, šokti bus nepatogu ir galų gale jūs vienas kitam pradėsite mindžioti ant kojų. Todėl, norite to ar nenorite, šokant susiformuos taisyklinga laikysena. Šiandien vis populiaresni ir populiaresni tampa Lotynų Amerikos šokiai. Jie pakeri savo ugningumu ir judesių grakštumu. Tačiau jų visų pagrindas – klubų judesiai (ir gana energingi).

Valsas

Valsas

Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo). Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys. Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).

Argentinos tango stiliai

Argentinos tango stiliai

Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos. Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis. Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.

Rumba

Rumba

„Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų,“ — tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba — tai erotinis piršlybų šokis. Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. į europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ — pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai. Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba — sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantai yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30 — 31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 taktų per minutę.

Samba

Samba

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“... (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.) Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių - portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

Džaivas

Džaivas

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Ča ča ča

Ča ča ča

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Šokių istorija

Sokiu istorija.jpg

Šokiai — viena iš seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai įrodo, kad buvo šokama net 10 000 metais prieš Kristų. To meto gentys dar neturėjo didesnių bendruomenių. Tai atsispindėjo ir jų šokiuose: Žmonės dažniausiai šokdavo po vieną, neliesdami kitų, retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai — tik su vyrais. Kai kurie panašūs šokiai išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, vu-du šokis Haityje. Šis šokis, kaip ir daugelis kitų yra religinis. Taigi šokiai yra ne erotinės, o kultinės kilmės. Erotinės išraiškos formos kilo iš ratelių, kuriuos šoko moterys. Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris) atsirado tik prieš 5000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Jie taip pat išsirutuliojo iš tokių šokių, kai vyrai ir moterys eilėmis stovėjo vieni prieš kitus. Manoma, kad Europoje svarbiausią vaidmenį šokiams poromis suvaidino pietų Vokietija. Dar mūsų laikais Bavarijoje šokamas liaudies šokis „Schuhplattler“ laikomas seniausiu poriniu šokiu visame žemyne. Šiais laikais tas šokis prarado senąją prasmę ir dabar jį daugiausia šoka vyrai. Viduramžiais (XII amžiuje) šokiai buvo skirstomi į sakralinius (šventus) ir pasaulietinius (kasdieninius), pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonuko.

Urban Dance: Kai šokis- ne vien judesiai

Urban Dance: Kai šokis- ne vien judesiai

Kažkas pasakys, kad šokis - tai plastiniai judesiai, atliekami pagal tam tikrą muziką. Iš dalies jis bus teisus, bet tik iš dalies. Šokis - tai saviraiškos būdas ir galimybė perduoti įvairius jausmus ir emocijas. Šokdamas tu valdai savo kūną, pats šokis valdo tave. Galų gale jis yra tai, kas domina ir žavi daugelį žmonių.Šio teiginio įrodymu tapo šokio čempionatas “Urban Dance”, patraukęs dėmesį visų neabejingų šokiui. Ne paslaptis, kad Break dance - tam tikra šiuolaikinio meno rūšis ir hip-hop‘as Lietuvoje tarp jaunimo yra viena populiariausių šokio krypčių. Būtent šiems stiliams ir buvo skirtas turnyras. Organizuoti tokio pobūdžio renginį turi žmonės, žinantys jaunimo skonį ir besidomintys šokiais.Tokie žmonės: buvęs šokėjas Audrius Jokubauskas - dabar gi šokių mokytojas ir įvairiausių renginių organizatorius, bei Andžejus Lavrinovičius - drabužių parduotuvės jaunimui “Urban cloth” direktorius. Jų idėjų ir darbo dėka šis turnyras įvyko, sėkmingai pratęsęs Break dance ir hip-hop‘o istoriją Lietuvoje. Yra žinoma, kad muzika užima svarbų vaidmenį ir turi tiesioginį poveikį šokėjų ir žiūrovų nuotaikai. Šį vakarą išsėdėti vienoje vietoje buvo sunku kiekvienam, esančiam salėje, kartais atrodė, kad visa publika susilieja viename šokyje. Viena iš priežasčių - žinomas ir daugelių mylimas Dj Mamania( G&G Sindikatas), kuris ir “aprūpino” visus šį vakarą gera puikios muzikos doze.

Breiko Istorija

Breiko Istorija

70-tujų pabaigoje juodujų Amerikos gyventojų muzika valdė "šetonas" vardu JAMES BROWN. Jo koncertai išsiskyrė originaliu virtuoziškumu, vokalų žaismu, bei šhokėjų išdarinėjamais triukais scenoje. Beje pats JAMES taipogi labai neblogai šoko. Visa tai primindavo čaotiška begiojima scenoje suderinta su beprotiškais rankų mostais. Publika buvo sužavėta ta naujove, dalis jaunujų gerbėju pradejo kopijuoti šokėjus, tuo pačiu atrasdama kažka naujo ir savito. Tai nebuvo tas šokis, kuri mes iprate matyti, kuriuo žavimes - tai buvo jo šaknys, jo pradžių pradžia. 70-tieji atneša muzika ir šokius iš tokių rajonų, kaip Bronx, kuri kažkada kolonizavo olandai. AFRIKA BAMBAATAA, KOOL HERC, SUGARHILL GANG, GRANDMASTER FLESH, COLD CRUSH BROTHERS bei dešimtys kitų imasi kurti ir populiarinti nauja kultūrą - HIP-HOP'a. Graffiti, kuri egzistavo ir ankščiau dabar randa nauja užouvėja, jaunos kultūros sudėtinių elementų šeimoje. Šimtai jaunų žmonių, prisimenančių JAMES BROWN'a, suvokia, kad jo šokis labai gerai susilieja su N.Y. žmoniu patefonais grojama muzika (Tuo metu būti DJ, reiške būti ir prodiuseriu). Jauni žmones šoko šoki, kuriam negalejo sugalvoti pavadinimo. Tačiau viena karta DJ KOOL HERC vešdamas savo tusovke šokantiems sušuko: "B-boys, a you ready ???" šis pavadinimas išliko iki šių dienų... Turėdami savo ir savo šokio pavadinimą, tuometiniai paaugliai užsiemė šio šokio tobulinimu ir vystimu.

BREIKAS - Gimęs Gatvėje ...

BREIKAS - Gimęs Gatvėje ...

1986 metais per tuometinės Centrinės televizijos laidą "Rytinis paštas" retkarčiais matydavau Egidijų Sipavičių, kuris, akis paslėpęs po siaurais akiniais nuo saulės, imituodavo robotą ir dainuodavo "Breikas valdo mus lyg mašinas". Po dvylikos metų kažkuriame sostinės kino teatre žiūrėjau prancūzų režisieriaus M.Kassovitzo superfilmą "Neapykanta" ir dar kartą neakivaizdžiai susidūriau su breiku. Kaip užkerėtas žiūrėjau tas keliolika sekundžių - Paryžiaus priemiesčio vaikai, šalia įėjimo į metro pasitiesę kartono lakštus ir pasistatę "nigerboksą", išdarinėja kvapą gniaužiančius triukus. Pasirodo policininkai, visi išsibėgioja, tik užsimiršęs breikeris, vis sukasi ir sukasi ant galvos. Tai atrodė "kieta". "Matai, Vakaruose breikas dar gyvas", - pats sau nusistebėjau eidamas iš kino teatro. Šių metų pradžioje, užsukęs į hip hopo vakarėlį, supratau, kad suklydau. Breikas gyvas ir čia, Lietuvoje. Ir dar kaip! Kaip ir kur gimė breikas? Nežinia. Viena aišku, kalti amerikiečiai. Vieni šaltiniai pasakoja, kad kažką panašaus į kai kuriuos breiko judesius jau 3-ame dešimtmetyje išdarinėjo amerikiečių jūreiviai, kurie, įkalę romo, nevengdavo pastraksėti denyje. Kiti sako, kad breiko šaknų reikia ieškoti gerokai vėliau, šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjusiame šokyje "Good Foot" (šokio pavadinimui didžiulę reikšmę turėjo tokio pačio pavadinimo Jameso Browno, užsukdavusio nerealius šokius scenoje ir šalia jos, plokštelė).

Darts taisyklės

Darts game.jpg

Šios taisyklės yra bendros visiems žaidimams su metalinėmis strėlytėmis ir standartiniu anglišku taikiniu. Be abejo, taisyklės gali skirtis priklausomai nuo regiono, pačio žaidimo ir žaidėjų, kurie žaidžia šį žaidimą. Čia išrinktos pačios bendriausios smiginio taisyklės. Galima naudoti bet kokias strėlytes, kurių svoris neviršyja 55 gramų. (Elektronikoje iki 18 gr.) Žaidėjų eiliškumui nustatyti metama po vieną strėlytę į centą (jei tai komandinis žaidimas, tai meta vienas iš komandos). Jei pirmasis žaidėjas pataikė į centrą, jis gali pasirinkti: palikti strėlę taikinyje ar ištraukti. Kitam žaidėjui pataikius į centrą, jei pirmojo strėlė taikinyje, antrasis žaidėjas laimi teisę pradėti žaidimą. Jei strėlė buvo ištraukta, tai abiems reikia pakartoti metimą. Žaidėjas, laimėjęs "centro" žaidimą, įgauna teisę pasirinkti - pradėti pirmam, ar antram. Kiekvienas žaidėjas meta iki 3 strėlių, pagal žaidimo taisykles. Jei metimo metu žaidėjo pėda užmynė liniją, skaitoma klaida ir neužskaitomi viso metimo taškai. Žaidėjas gali stovėti pasviręs pirmyn, tik nededant pėdos per liniją. Jei strėlė neįsmigo arba iškrito žaidėjui jos nepalietus imant iš taikinio, jos taškai neskaičiuojami ir negalima jos mesti antrą kartą.