Meilė

Sakoma, kad santuokinė meilė gyvuoja trejus metus. Gal todėl šiais laikais neskubama tuoktis, bandoma pratęsti šį laikotarpį gyvenant “susidėjus”? Tačiau nesantuokinio, bet bendro gyvenimo laikotarpis nėra egzaminas, kurį išlaikius vyras ir moteris lieka ištikimi, vienas kitą mylintys ir laimingi kartu visą likusį gyvenimą. Šiuos jausmus labiau garantuoja tolerancija, mokėjimas suprasti ir atleisti, žinoma, jei norima gyventi kartu, išsaugoti šeimą. Šeimos santykių specialistai tvirtina, kad sutuoktiniams, norintiems išsaugoti meilę, būtina žinoti apie vyro ir moters charakterio ypatumus. Vyrai iš prigimties labiau linkę “nusidėti”, todėl moterims labai svarbu mokėti juos auklėti ir atleisti. Tai padaryti, juolab jei vyras, atvėsus jausmams, pradėjo slaptą meilės romaną, yra labai sunku. Tai sužinojusi nepulkite skirtis, netylėkite, bet išsiaiškinkite, kodėl jis taip pasielgė. Jei jūs jam svarbesnė - atleiskite. Jei pernelyg sunku tai padaryti - pasitelkite į pagalbą specialią literatūrą. Jūs nesate vienintelė pasaulyje išduota. Pamąstykite, gal svarbu išsaugoti vaikams tėvą namuose, o jis tikrai supras blogai pasielgęs ir jums bei vaikams bus dar geresnis. Psichologai moko: nelaikykite atleidimo nusižeminimu, nes tai neteisinga. Atleidimas yra ne priklausomybės ar silpnumo, o dvasinės stiprybės, išmintingumo ir gerumo požymis, kurio nedorėlis vyras neliks neįvertinęs. Žinoma, atleisti galima to vertam žmogui, o ne ištižusiam nepataisomam mergišiui.

Mielas dienoraštuk, aš įsimylėjau! Šią savaitę tai Petras, klasiokas. Esu įsitikinus, kad šį kartą tai rimta meilė. Na, tyresnė, gražesnė ir tikresnė už kitas šešiolika kur buvo prieš tai. Dar aš manau ir horoskopas man pritaria, kad jis man tobulai tinka. Ta prasme, pagal zodiako ženklą tarp vėžio ir skorpiono gali įsiliepsnoti karšta meilė. Be to, šį mėnesį man žada gerus santykius. Kaip bus dėl kito, žiūrėsim vėliau, svarbiausia juk dabartis. Tiesa, pagal meilės kalkuliatorių mūsų vardai atitinka 99%. Truputį negerai, bet juk viskas ištaisoma, taip? Artimiausiu metu dar ketinu nueit pas būrėją ir pasiklaust jos nuomonės. Bijau vėl suklyst, kaip dėl tų kitų. Ak, pamiršau, kad beveik nieko apie jį nepapasakojau! Žodžiu, jis visai gražus, na, ne mano skonio, bet juk svarbiausia vidus, o ne išorė. Jis mielas - visada man duoda nusirašyt, protingas ir linksmas. Tiek jau to, jis nuostabus. Dievinu, kai jis būna susikaupęs, tada negaliu į jį atsižiūrėt. Dar man patinka kai jis pyksta, žinoma, jei tik ne ant manęs. Bet pats pačiausias jis kai šypsosi. Tikrai manau, jog tie jausmai, kuriuos jam jaučiu - meilė. Dienoraštuk, tik nemanyk, kad aš, kaip kokios trylikametės, jam savo meilės neparodau. Savaime suprantama aš visada su juo pasisveikinu rytais, padėkoju, kai duoda nusirašyt. Be to, mes kartais pasišnekam. Aš paklausiu kokia sekanti pamoka arba kiek jis gavo iš kontrolinio. Ir jis visada atsako! Manau, kad tikrai jam patinku. Kartais net važiuojam tuo pačiu troleibusu.

Praėjus ne vieneriems metams po didžiojo mano gyvenimo išbandymo – „meilės“ pažinimo, vis dėlto dar susimąstau: ar tai buvo Ji? Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs: meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs jausmas, kuris priverčia žmogų šypsotis plačiausia šypsena. Meilė – tai aistra, draskanti krūtinę ir kūną, neleidžianti miegoti naktimis. Mano atveju, meilė – postūmis į kerštą, noras sukelti skausmą tam, dėl kurio jauna, nepatyrusi kaimo mergaitė praliejo šitiek ašarų, o dienas leisdavo vienui viena, nepastebėdama paauglystės gražių, saulėtų dienų. Dramatiška meilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus Žemaitijoje (kur žmonės, atrodo, yra užsispyrę, tačiau nuoširdūs ). Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Simonas (vardas pakeistas, kad tas žmogus nepasijustų žvaigžde, jog apie jį rašomos istorijos) – abiturientas. Mokėmes mes skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau. Susipažinau su Simonu telefonu. Jis gyveno vos trylika kilometrų nuo mano gimto miestelio, o mes susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, jog mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau, Simono būdas buvo kitoks – jis buvo daugiau melancholiškas, ramus, mėgstantis paskęsti savo mintyse bei depresijose.

Ar tikrai taip lengva atpažinti tikrąją meilę? Juk kartais mus užplūsta visi įmanomi jausmai, kuriuos labai paprasta įprasminti viename žodyje, ir tai klaidina: ar tai meilė, ar tai tiesiog susižavėjimas, kuris dings taip pat greitai, kaip atsirado, svarsto passion.ru. Šiame greitai besikeičiančiame gyvenime, kurį valdo abipusis abejingumas ir kuriame įsigalėjusi vienatvė, kai kurioms merginoms atrodo, jog tiktai meilė yra neginčijama šventybė ir tampa išsigelbėjimu nuo nepakeliamo egzistavimo skausmo. Atrodo, reikia tik rasti kažką...artimo, šilto, suprantančio...ir visos problemos dings savaime. Tik rasti – ir viskas. Šis begalinis noras būti su kažkuo verčia mus pulti vienas kitam į glėbi be jokios atrankos. Mes skubame, mums pabodo blaškytis po pasaulį nerandant jame savo vietos, mes neturime laiko gilintis į smulkmenas ir detales. Mes griebiame pirmą pasitaikiusį po ranka, o paskui, pasitelkę fantaziją, patirtį ir lūkesčius, kruopščiai kuriame savo meilės istoriją. Bet ar ši meilės istorija nėra išgalvota tik tam, kad užstotų mus kaip siena nuo egzistavimo skausmo vienatvėje? Mums taip norisi, kad mūsų istorija nė trupučio nenusileistų kino teatre rodytai melodramai su garsiausiomis Holivudo žvaigždėmis. Taigi, mes laikomės visų mūsų galvose esančių laimės instrukcijos punktų, atliekame visus ritualus ir apeigas, tiksliai laikomės be proto įsimylėjusių žmonių elgesio taisyklių ir tai mums sekasi ne ką prasčiau nei matytame filme.