Meilė. Filosofija

Ich wohne in meinem eigenen Haus,
Hab Niemandem nie nichts nachgemacht
Und – lachte noch jeden Meister aus,
Der nicht sich selber ausgelacht.
Über meiner Haustür.

Friedrich Wilhelm Nietzsche

—

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma – skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė – vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška.

F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus – manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kita vertus, kas yra meilė? Dopaminas su serotoninu išėję pasivaikščiot per sinapses?

Asmeniškai aš šypsausi, nes man labai gražu. Įsivaizduojat, kad kitas žmogus pakeičia cheminius procesus jūsų organizme? Die fröhliche Wissenschaft!