Moteris už vairo

Šiandien pirmą kartą vairavau pati – šokas. Elgesio su manimi statistika: kalė – 15 kartų, kvailė – 27 kartai, boba - visi likę vairuotojai. Mąstant apie pirmąją savaitę prie vairo ir, matyt, dėl mano pačios neišgirstų minčių susilankstė bamperis (net nenoriu galvoti, kad tai nutiko parkavimosi metu). Čia aš svetima – visi likę važinėja ne pagal tas taisykles, kurias aš puikiai išlaikiau „Regitroje“. Kur tas kitas taisykles galima surasti? Ir kodėl „Regitroje“ egzaminuoja pagal senas programas? Iš kur kitus aš galiu žinoti, kad jau leidžiama sukti į dešinę iš kraštinės juostos?! Tikrinau visą naktį, bet atsakymas matyt slypi kažkur anapus. Antra savaitė prie vairo. Viskas, aš pasiduodu! Niekaip negaliu suprasti naujųjų taisyklių logikos. KODĖL VAIRUOTOJAI TAIP ELGIASI?! Kodėl jeigu aš važiuoju 60 km/h greičiu, mane stabdo policininkai tam, jog patikrintų ar aš neapsirūkiusi! Kodėl jeigu posūkio į dešinę nėra, visi suka su komentaru „išsikerojo, pravažiuoti trukdo, kvailė!“ Vakar dvi valandas negalėjau išvažiuoti iš Akropolio stovėjimo aikštelės, maniau – išprotėsiu! Ačiū budriam policininkui. Tik tada, kai aš pravažiavau pro jį 15 kartą, jis suprato, kad kažkas negerai ir paaiškino kaip išvažiuoti iš to labirinto. Išaiškinimo autorius arba šizofrenikas, arba narkomanas – gal tai jis ir sugalvojo naujas taisykles? Grįšiu namo ir pragersiu visą naktį. Mėnuo prie vairo. Aha! Viskas juk logiška.

Moterys mokosi žaisti pagal vyrų taisykles

Revoliucinis požiūris į seksą beveik panaikino vyrų ir moterų elgesio skirtumus. Tai rodo ilgalaikis lyčių elgesio per pastaruosius 60 metų tyrimas, rašoma "The Times". Tyrinėtojai tvirtina, jog tai atsitiko todėl, kad pasikeitė moterų seksualinė patirtis ir požiūris į seksą. Vyrų – beveik nekito nuo 1940 metų. Keturis kartus padaugėjo paauglių merginų, gyvenančių aktyvų seksualinį gyvenimą. Merginos vidutiniškai ketveriais metais anksčiau praranda nekaltybę. Smarkiai sumažėjo moterų, jaučiančių su seksu susijusią kaltę. Kardinaliai pasikeitė požiūris į ikivedybinį seksą: palyginti su 1940 metais, dabar šiek tiek daugiau vyrų nei moterų neigiamai vertina seksą prieš pirmąją vedybinę naktį. Kalifornijos universiteto psichologijos profesorė Džina Tvendž, vadovavusi tyrimui, sakė: "Šeštojo ir septintojo dešimtmečių vyrus ir moteris skyrė praraja. Dabar lyčių skirtumo beveik neliko. Nors septintasis dešimtmetis vadinamas seksualinės revoliucijos periodu, iš tiesų tai buvo tik pradžia". Nors tyrimas buvo atliktas Amerikoje, tokios tendencijos, kaip socialinė lygybė ir prieinama kontracepcija, taip pat būdingos ir Didžiajai Britanijai. Buvo išnagrinėti 530 sociologinių tyrimų, atliktų 1943-1999 metais, rezultatai. Juose dalyvavo 270 tūkstančių žmonių. Išaiškinta, kad šeštąjį dešimtmetį tik 13 proc. paauglių mergaičių prisipažino gyvenančios seksualinį gyvenimą, berniukų – daugiau nei 60 proc.

Moterų elgesio modeliai

Aš negaliu skųstis savo kartos vyriškais elgesio modeliais. Išties, jie padėjo mums užaugti geresniais žmonėmis. Ir, jei kieno nors rūsyje, pusrūsyje, mokyklos sporto salėje o gal ir kambaryje kabėjo toks (arba šitoks, o gal net šitoks) plakatas, mane, be abejonės, supras. Todėl susimąsčiau: vyrams lyg ir pasisekė. O kaipgi su elgesio modeliais moterimis? Todėl, neatsižvelgdamas į kartas, geografinę erdvę, kilmę bei prigimtį, sudariau nedidelį sąrašą kick ass mergaičių ir moterų, kurios pasauliui praneša svarbią žinią. Ir pasimokyti iš jų yra ko. Pepė Ilgakojinė. Kuo įkvėpė? Atsitiktinis praeivis pasakys: po velnių, mergaitė gali pakelti arklį! Taip, sutikčiau, jog Pepė būtų stipriausia pasaulio mergina. Ar netgi – labai savarankiška. Juk puikiai augo be šeimos, turėjo nuostabių draugų ir sugebėjo niekam nepasiduoti... Bet labiausiai Pepė įkvėpė, jog didžiavosi tuo, kuo yra, kaip gyvena, ką mėgsta ir ko nemėgsta. Kitaip tariant, Pepė išmokė tikėti ir bekompromisiškai ginti savo gyvenimo būdą. Karjera Rizikos valdymo tarnybos „Swedbank“ vadovė. Prieš tai – „IKEA“ pardavimų vadovė. Dar anksčiau vadovavo „SAS“ atstovybėms Lietuvoje ir Latvijoje. Ką veikia dabar? Veikiausiai, savaitgalį leidžia namie, rūko ir skaito „Svenska Dagbladet“, kol vyras su dviem rausvaplaukiais anūkais išdykauja parke. Sykiu spjauna į veidą toms pasaulio dalims, kur moterys nesugebėjo išsikovoti teisės šitaip gyventi.

Minčių treneris bendravimu stengiasi neapsinuodyti

Minčių treneris bendravimu stengiasi neapsinuodyti

Šiais laikais psichologo profesija tapo itin paklausi, o turėti savo asmeninį „minčių gydytoją“ tapo kone madinga. Apie tai, koks iš tiesų yra šis darbas kalbamės su Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus psichologu Narimantu Markausku. Narimantas Markauskas psichologo kėdėje sėdi jau daugiau kaip 30 metų, o Kėdainiuose darbuojasi nuo 1994 -ųjų. Psichologijos studijas Narimantas baigė Vilniaus universitete. „Rinkausi psichologiją tarsi kokį iššūkį. Tais laikais tai buvo naujovė ir geros ateities šiai profesijai niekas neprognozavo. Mus ruošė labai įvairiapusiškai ir būdavo akimirkų, kai neišeidavome iš laboratorijų. Dabar daugelis šią specialybę be galo idealizuoja. Ką gi, pradirbęs tiek metų galiu patvirtinti vieną – tai sunkus darbas, o jį nuolat lydi pastovi įtampa. Kiekvienas žingsnis čia turi būti pamatuotas“, – įsitikinęs psichologas. – Narimantai, ar šiandien džiaugiatės būdamas psichologu? – Ko gero, kad taip. Tik skubu pridurti – daugelis žmonių psichologo amatu žavisi paviršutiniškai. Kai kuriems atrodo, kad yra labai smagu žinoti svetimų žmonių bėdas bei jų gyvenimo peripetijas. Tad štai todėl neretai vengiu pokalbių darbo temomis – pasakoti ir aptarinėti pacientų bėdas su kitais žmonėmis mums draudžia darbo etika. – Iš kur psichologai žino ir mato žmonių problemų sprendimus? – Daugeliu atveju, tas mūsų žinojimas – tai ne tik įgytų mokslo žinių bagažas, bet ir visa patirtis. Pirmaisiais darbo metais įvairiose situacijose man buvo labai daug kas aišku.

Per didelis pozityvumas skatina negatyvumą

Per didelis pozityvumas skatina negatyvumą

Pozityvių frazių, tokių kaip „Aš esu mėgstamas žmogus“ ar „Man pasiseks“, kartojimas gali priversti jaustis dar prasčiau, užuot pakėlusios žmogaus savivertę. „Mažų mažiausiai nuo 1952-ųjų, kai pasirodė Normano Vincento Peale`o „Pozityvaus mąstymo jėga“ (The Power of Positive Thinking) žiniasklaidoje nuolat patariama save pagirti, pasakyti sau pozityvių dalykų“, – rašoma Kanados psichologų studijoje, kurią publikuoja „Psychological Science“. Joje cituojamas populiarus savipagalbos žurnalas, kuriame skaitytojams patariama: „Pabandytkite keliskart pakartoti: „Aš esu galingas, aš stiprus ir niekas šiame pasaulyje negali manęs sustabdyti“. Tačiau tyrėjai teigia, kad praktiškai tokie patarimai veikia ne visiems. Pozityvios kalbos apie save žmones, kurie jau nepasitiki savimi, priverčia jausti dar prasčiau, o ne geriau, tvirtina psichologų Joanne Wood, Elain Perunovic ir Johno Lee atlikta studija. Atlidami tyrimą jie tiek prastai, tiek gerai save vertinančių žmonių prašė kartoti frazę „Aš esu mėgstamas žmogus“, o tada analizavo dalyvių nuotaikas ir jausmus sau. Aptikta, kad žmonės, kurie iš pat pradžių save vertino prastai, ėmė jaustis dar prasčiau. „Manau, jog nutinka taip, kad kai prastai save vertinantys asmenys pakartoja pozityvius sakinius, jiems, matyt, kyla priešingų minčių“, – naujienų agentūrai AFP aiškino J. Wood.

Blogos mintys. Netradicinė medicina ir terapija

Blogos mintys. Netradicinė medicina ir terapija

Ką reiškia kognityvinė terapija? Gyvenimas – nesibaigianti mokykla. Nesvarbu, kiek žmogus turėtų metų, jis gali išmokti dar šio bei to. Būtent tokiu paprastu, tačiau itin efektyviu principu ir pagrįsta kognityvinė elgesio terapija. Žmogus, kuris kreipiasi į terapeutą pagalbos, nori kažką pakeisti savo gyvenime: gal savo jausmus, gal elgesį, o gal kitų žmonių elgesį su juo. Kognityvinė elgesio terapija efektyvi padedant tiek sergantiems žmonėms, tiek linkusiems tobulėti dvasine prasme ar siekiantiems pagerinti savo gyvenimą. Ką mes galime pakeisti? Ne visada galima įtakoti išorinius įvykius. Tačiau kognityvinė elgesio terapija remiasi prielaida, jog žmogus gali išmokti reaguoti į gyvenimo įvykius ir prie jų prisitaikyti nejausdamas vidinio diskomforto ir neatsirandant fizinių ar psichinių sutrikimų. Labai daug kas priklauso nuo mąstymo. Skirtingai nei gyvūnai, kurie į viską reaguoja instinktu ir refleksu, mes dar galime pasitelkti mintis ir tą patį gyvenimo faktą skirtingai interpretuoti. Prieš 2000 metų filosofas Epiktetas išmintingai pasakė: “žmones įskaudina ne tai, kas atsitinka, bet jų reakciją į šį įvykį”. Kaip kyla “juodos” mintys? Kiekvienas asmuo turi tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją tam tikro streso ar situacijos metu. Jeigu šie minčių “rinkiniai” tokie, jog juose vyrauja neigiamos nuostatos apie save, žmogui gali kilti psichikos sutrikimai, tokie kaip nerimas ar depresija.

Kaip pakelti sau nuotaiką?

Kaip pakelti sau nuotaiką?

Jūs galite savo smegenis išvalyti taip, kaip kiti valo savo kūną. Norėdami atsikratyti blogų minčių, prisiminkite „Laimės taisykles“: konkrečiu metu galite galvoti tik apie vieną dalyką – jūsų mintys turi būti arba pesimistinės, arba optimistinės. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Pesimistai dėmesį sutelkia į niūrius apmąstymus, kaip jie suklups ir nepajėgs atsikelti. Jie visada laukia, kad atsitiks blogiausia. Optimistai laukia geriausio. Taigi išvalykite savo galvą. Kilus problemai, iškart bandykite ją spręsti. Nevykėliai ima skųstis, lyderiai – sprendžia. Jus apniko neigiamos mintys, gadinančios nuotaiką? Yra paprastas būdas tapti linksmu optimistu. Suskaičiuokite teigiamų minčių variantus. Visai nesunku tapti liūdnų minčių perjungimo į džiugesnes meistru ir kontroliuoti mintis bei jausmus. Viskas, ką jums reikia padaryti, – suskaičiuoti ir nuo liūdnų minčių pereiti prie tų, kurios kelia nuotaiką. Kaskart, kai į galvą ateina liūdni apmąstymai, juos nukreipkite į teigiamus dalykus arba imkitės spręsti savo bėdas. Visada užsirašykite, kaip pavyko persijungti. Turite mažinti persijungimų skaičių. Pavyzdžiui, iš pradžių gali prireikti 50, vėliau 30, 20 ar 10 kartų per dieną. Jeigu dažnai sielojatės, naudodami šią techniką, tapsite nuolatiniu pozityviu mąstytoju. Laimingi ir energingi žmonės vaikšto greitai, dideliais žingsniais, jie atrodo aukštesni. Tarsi spinduliuoja begalinę energiją. Pesimistai, priešingai, velka kojas, vaikšto smulkiais žingsneliais – lėtai ir liūdnai.

Egoistės daina

Egoistės daina

Mano mergina nuolat skundžiasi, kad jai trūksta dėmesio. Supyksta, jeigu nepastebiu jos naujo blizgučio arba per dieną nepasakau nė vieno meilaus žodžio. Ne tik supyksta, bet dar ir įsižeidžia, apkaltina atšalimu, pradeda man pačiam įrodinėti, kad jos nebemyliu. Kad bent pati nors kartą būtų man kokį laikrodį padovanojusi, automobilį nupoliravusi… Tikrai pastebėčiau. - klausia Genadijus. Milda pataria: Mielas Genadijau ir visi kiti nepagrįstai apkaltinti savo mylimų moterų vyrai, atminkit vieną tiesą: mergina niekada nesikabinės prie smulkmenų, jeigu ją tenkina vyro partnerystė iš esmės. Ir atvirkščiai. Aiškinu. Pavyzdžiui, aš niekada nepriekaištauju savo vyrui dėl tyčinio smirdančių kojinių eksponavimo jaukiose buto erdvėse (čia ne literatūrinis pavyzdys, jis tikrai meta savo kojines kur papuola), nes nesinori gadinti nuotaikos bei santykių dėl tokios niekingos garderobo detalės. Be abejo, yra penkiasdešimt kitų, krintančių į akis, bet kažkodėl neužknisančių dalykų. Juos pastebiu, bet moteriška intuicija kužda, kad nekruščiau dėl jų savo mylimam žmogui smegenų, o verčiau pasitaupyčiau balso stygas ir iškalbą išties kritinėms situacijoms. Kuriam normaliam vyrui patiktų, kad vos peržengusi namų slenkstį jo boba imtų loti? Mazochistui? Bet aš klausiau, kuriam normaliam! Kiekvienas draugystės pradžioje užsidedame rožinius akinius, o lūpas skiriame tik bučiniams ir meiliems žodeliams. Po kurio laiko prasikrapštome akis ir pastebime, kad kažkas ne taip.

Egoizmas - gerai ar blogai?

“Mylėk artimą savo kaip save patį” sakoma Šventajame rašte. Artimuosius, draugus reikia mylėti karštai, vadinasi, save mylėti reikia taip pat. Tačiau ginčai, kas geriau - altruizmas ar egoizmas - vis nenutyla. Pabandykime išsiaiškinti: egoizmas - gerai ar blogai? Kur baigiasi “kieto egoizmo”, kurį psichologai priskiria prie neigiamų savybių, ir sveiko egoizmo riba? Dažnam turbūt kyla klausimas, kas yra sveikas egoizmas, o psichologai sako, kad tai reiškia gyventi, santykius su aplinkiniais kurti galvojant apie tai, ko reikia jums pačiam. Bet nekenkiant aplinkiniams. To pravartu pasimokyti! Vienas pagrindinių sveiko egoizmo principų - mylėti save reikia, bet ne kitų sąskaita. Štai pavyzdys… Troleibuse pastebite, kad mergina, sėdinti priešais, šypsosi. Gal prisimena apie kažką malonaus, gal tiesiog jos nuotaika gera. Na, priešingai nei jūsų… “Ir ko ji čia džiaugiasi?” - galvojate. Įdomu, kada ji save paskutinį kartą matė veidrodyje. Baisesnė už atominį karą, o pučiasi…” Jūsų žvilgsnis, nukreiptas į merginą, jai parodo visą jūsų jausmų paletę, ir merginos šypsena savaime gęsta. Tačiau jūsų nuotaika pastebimai gerėja, savęs vertinimas pražysta gražiausiomis spalvomis. Tai ir yra meilė sau kitų sąskaita: kaip kitas drįsta galvoti apie save kaip apie “patį pačiausią”?! Žemindamas kitus, aš pakylu pats. Tikriausiai ne kartą susidūrėte su žmonėmis, gyvenančiais pagal šią formulę. Juos vadina savimylomis ir išpuikėliais, jų vengia, su jais stengiasi nebendrauti.

Egoizmas: Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“?

Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“ arba altruizmo? Aišku, tą ribą nusibrėžiame patys arba ją padiktuoja visuomenė, jos nerašytos taisyklės, elgesio ir kitokios normos. Kitaip sakant, niekas tiksliai nesugebėtų pasakyt kur ta riba yra, tačiau turbūt nedaugelis suabejotų ar ji apskritai yra, o jei jos nėra? Kodėl niekas nesusimąsto ar tas pats altruizmas nėra egoizmo tam tikra išraiška? Tūkstančius kartų girdėjau – „tu egoistas“, dėl įvairių priežasčių ir daugelyje situacijų. Niekada dėl to nesiginčiju. Taip, aš egoistas. Galiu ramiausiai užsirašyti tai ant marškinėlių ir išeiti į gatvę, nė kiek to neslepiu. Bet norėčiau pamatyti nors vieną žmogų ne egoistą. Žmogų, kuris galvoja ir skuba į pagalbą kitiems bet kokioj situacijoj, atiduodantį paskutinius marškinius vargšams, ir pan. Tai tik ironija… Juk nebūtina to daryti (atiduoti marškinius), kad būtumu ne egoistas, ar ne? Turbūt užtenka pas tave atėjusiai į svečius merginai pasiūlyti arbatos, paduoti jai ranką, šokant per griovį, ir pan. Bet kas Jums sakė, kad tai ne egoistiškas elgesys?! Įdomu, ką jūs galvojate tai darydami, gal tiesiog norite jai įtikti, pasirodyti angelu, o gal tiesiog saugoti savo reputaciją (ką gi ji pagalvos). Kažkaip man tai asocijuojasi su „ego“, norėdami įtikti, galvojate apie save, kad ir – kaip čia įsitempus ją į lovą. O reputacija tai irgi jūsų ar jos? Tiesa, reiktų pridurti, kad jūs turbūt taip negalvojate, bent jau tiesiogiai tai tikrai ne.

Anagrama egoizmui

Jeigu tektų apibūdinti žmogiškąją prigimtį vienu žodžiu, kaip giliausiai tūnančią esenciją, kuri mus išskirtinai verčia evoliucionuoti iš kitų padarų, ištarčiau “egoizmas”. Egoizmas - pasitenkinimo motina, kuri gimdo visas įmanomas mūsų emocijas ir jausmus. Taikant visuomenėje pripažintą moralės matricą, kurioje viskas taip kruopščiai dėliojama į lentynėles, kad būtų galima vienareikšmiškai abibūdinti nuvalkiotą ribą tarp gėrio ir blogio, šventai tikime, jog egoizmas tik dar viena blogio išraiška. Štai čia ir kertasi mano šventvagiška nuomonė su visuma. Manau, jog egoizmas yra pats neutraliausias ir tyriausias jausmas, kurį mes turime. Jeigu mūsų požiūrio atskaitos taškas būtų nusistovėjusios visuomenės normos, galėtume drąsiai teigti, kad egoizmas turi dvi kryptis. Pasirinkdami vieną jų, mes tenkinam savo poreikius ir interesus pažeisdami kito žmogaus laisvę, kitaip tariant imdami iš jų tai, kas mums nepriklauso. Mes galime pasisavinti kito žmogaus idėjas, emocijas, jausmus, visu tuo disponuoti jų akivaizdoje ir jausdami pasitenkinimą masturbuotis jų vertėmis, tai leidžia mums jaustis, jog dominuojame. Kaip pavyzdžiu galėtume pasinaudoti poros santykiais, kurie neretai yra paradoksalūs, egoizmas verčia mus ieškoti prigimtinės laimės, kurią patiriame turėdami antrą pusę.

Rašinys ,,Meilė ar egoizmas valdo pasaulį?”

Meilė – viena dažniausių temų tiek literatūroje, mene, tiek mūsų gyvenime. Ją apibūdiname kaip gyvenimo pilnatvę, pagrindinį tikslą. Galbūt dėl to, kad ji apima daugybę sferų, turi daugybę rūšių: meilė šeimai, žmonijai, draugams, religinė meilė [?.. gal čia turima galvoje agapė – krikščioniška meilė artimui?], meilė tėvynei... Atrodo, pakankamai, kad būtų didžiąja dalimi mus supančio pasaulio. Tačiau vis daugiau pastebima [o kada to nebuvo?] meilės priešingybės – egoizmo apraiškų. Imame vis dažniau galvoti tik apie naudą sau. O meilė, regis, nustumiama į šalį. [Laviruojama ant labai siauros ribos tarp meilės sau, kuri vos vos nepaneigiama, nors yra būtiniausias(!) dalykas, ir egoizmo. Tačiau prikibti negali, nes mokinys tiesiogiai apie tai nekalba...] Visų pirma, meilė yra šeimos pagrindas. Juk tvirta šeima negali egzistuoti be pagarbos vienas kitam, supratimo, palaikymo, o tai ir yra meilė. Nors galima būtų teigti, kad visi šie dalykai nebereikalingi: vis dažniau kuriamos šeimos, kurių pagrindas – pinigai ar kitos šalies pilietybė. Pavyzdžiui, Indijoje iki šiol tėvai vis dar renka jaunikius savo dukroms nepaisydami jų norų. Skelbimai tuoktis paduodami net į laikraščius nurodant kastą, profesiją, atlyginimą. [Per didelis ir nemotyvuotas šuolis – nuo mūsų gyvenimo būdo ir mūsų vertybių prie visiškai kitokio Indijos gyvenimo būdo ir jų vertybių (kastų sistema ten – vertybė!). Tačiau ar tokios šeimos gali būti laimingos? Akivaizdu, jog ne visada. Ir jos netaps pavyzdžiu vaikams.