Trumpai apie altruizmą

Trumpai apie altruizmą

Šiandieną parašysiu Jums apie altruizmą, kodėl tai išskirtinė savybė ir kokiu tikslu tai naudoti. Jeigu pagalvotumėte atidžiau apie altruizmą, suprastumėte, kad ši savybė yra labai paradoksali mūsų gamtoje. Dėdė Čarlzas Darvinas ar kiti, kalbėję apie evoliucijos teoriją, psichologiją, yra net parašę knygų, tokiais pavadinimais kaip pvz. „Savanaudis genas" („Selfish Gene"). Mūsų biologiniam kūnui savanaudiškumas yra lyg įprastas dalykas, mes visada turime rūpintis savo išgyvenimu, išlikimu ir pasisotinimu. O iš kur tada randasi altruizmas? Altruizmas - tai naudos ar pagalbos davimas be naudos sau. Jis prieštarauja mūsų šviesiųjų mokslininkų teorijoms, kad žmogus viską daro savanaudiškai. Motina Teresė, kuri visą gyvenimą paskyrė vargšų globai, buvo tobulas pavyzdys to, kad savanaudiškumo teorijos - ne visada yra tiesa. Sufijų pasakojimas mena istoriją apie medituojančią moterį ant Gango upės kranto, kuri gelbėjo skorpioną. Moteris, baigusi meditaciją, pamatė srovės atneštą skorpioną, kuris užstrigo tarp krante esančių šakų ir skendo. Pirmą, antrą, trečią jos bandymą jį imti rankomis ir išgelbėti lydėjo skaudūs skorpiono gėlimai. Ji rizikavo savo gyvybe. Žmogus, ėjęs pro šalį, šaukė moteriai: „Tu žūsi, gelbėdama tą bjaurybę!". Moteris jam atsakė: „Negi turėčiau jo negelbėti, tik todėl, kad jis gelia?" Kas tai per savybė, kas tai per drąsa?

Altruistė

Altruistė

Šįkart pakalbėsime apie tipą moterų, kurios dėl šeimos ir aplinkinių linkusios paaukoti labai daug savo laiko, jėgų, kartais - netgi nervų. Tai, kaip aprašėme tokias moteris, puikiausiai telpa kategorijos "altruistas" apibrėžimui. Altruistas - tai žmogus, kurio moralinių vertybių sistema skirta tarnauti aplinkiniams. Jis atsidavęs pildo kitų norus. Psichologai kaip geriausiai žinomą altruizmo pavyzdį pateikia moterį, žmoną, mamą, kuri savo pomėgius, karjerą nukelia į dešimtą vietą. O kaip kitaip? Tikra Moteris turi aukotis. Juo labiau jeigu stereotipas "tėveliui - geriausias kąsnis", įdiegtas nuo mažų dienų, giliai įaugęs pasąmonėje kaip nepajudinamas. Suaugusi moteris šį modelį perneša į savo šeimą. Tačiau, įspėja specialistai, gyvena ji juk pagal svetimą scenarijų! Jeigu šis scenarijus jai svetimas, seka ji juo tik pareigos jausmo vedama, vadinasi, nieko gero tai neduos. Jos tikslas vienas - tapti tokia, kokią ją nori matyti vyras. Psichologai tokias moteris vadina socialiniais chameleonais. Moters, kuri nemyli savęs, nemylės nė vienas vyras. Vienintelis idealas - tai mes patys. Ir tegu visi, kas mus myli, priima mus tokius, kokie esame. Jeigu vyras jaučia, kad moteris viduje laisva, savarankiška, jis ją tik labiau vertins. Tokia moteris vyrus traukia kaip magnetas. Gerbti ir mylėti save nereiškia neigti kitų interesus. Laimingi tie žmonės, kurie moka elgtis taip, kad aplinkiniai neužkrautų savo problemų.

Altruizmas būdingas ne tik žmonėms

Altruizmas būdingas ne tik žmonėms

JAV mokslininkų atlikti tyrimai patvirtina, kad altruizmas būdingas ne tik žmonėms, bet ir beždžionėms. Yerkeso nacionalinio primatų tyrimų centro (JAV) mokslininkams pavyko parodyti, kad kapucinų rūšies beždžionės, kaip ir žmonės, patiria malonumą dalydamosi su gentainiais, praneša sciencedaily.com. Manoma, kad empatija, malonus jausmas, apimantis matant kito individo pasisekimą, yra pagrindinis altruistinio elgesio stimulas. Atrodo, kad šis jausmas būdingas ir kitoms primatų rūšims. Tyrimų centro direktoriaus Franso de Waalio ir specialistės Kristi Leimgruber vadovaujama mokslininkų komanda tyrė aštuonias kapucinų pateles. Tyrimų metu beždžionės buvo grupuojamos su giminaite, su pažįstama beždžione iš savo grupės ir su nepažįstamąja iš kitos grupės. Tada kapucinams buvo siūloma rinktis - gauti maistą tik patiems (savanaudiškas pasirinkimas) ar gauti maistą sau ir šalia esančiai beždžionei (prosocialus pasirinkimas). Beveik visais atvejais, kada greta būdavo gentainės ar pažįstamos beždžionės, kapucinai rinkosi prosocialų variantą: maistą gaudavo drauge. Tačiau patekusios drauge su nepažįstama beždžione, jos dažniau rinkosi savanaudiškai. Tai, kad beždžionės dažniausia rinkosi altruistiškai, reiškia, kad joms malonu matyti kaip ir kita beždžionė gauna maisto jų dėka. Mes manome, kad tokį elgesį lemia empatijos jausmas. Kuo artimesni socialiniai santykiai, tuo stipresnis empatijos jausmas.

Skruzdėlių altruizmas stebina mokslininkus

Skruzdėlių altruizmas stebina mokslininkus

Brazilijoje gyvenančios skruzdėlės Forelius pusillus kiekvieną naktį demonstruoja pasiaukojimą, iki šiol nežinotą mokslui. Temstant šių skruzdėlių kolonija smėliu užlipdo visus įėjimus į lizdą, ir kelios skruzdėlės pasilieka lauke užbaigti darbo. Negalėdamos grįžti vidun, jos miršta iki kito ryto. Bendruomeninių vabzdžių aukojimasis kolonijos labui yra gerai žinomas: įgėlus bitei, vapsvai ar skruzdėlei, kartu su geluonimi pasilieka ir dalis vidaus organų. Tačiau iki šiol buvo manoma, kad savižudiškas misijas šie vabzdžiai surengia tik kilus realiam pavojui. Krokuvos Žemės ūkio universiteto elgesio ekologas Adamas Tofilskis su kolegomis kartą tyrinėjo, kaip F. Pusillus skruzdėlės paskleidžia smėlio grūdelius cukranendrių lauke Brazilijoje, ir pastebėjo, kad atėjus nakčiai keliolika vabzdžių liko šalia sandariai užkimštų lizdų. Šios skruzdėlės orientacijos praradusios nebuvo: jos apgalvotai padėjo įslaptinti įėjimus, beveik valandą nešiodamos ir grūsdamos smėlio grūdelius į skyles, kol jos tapdavo neatskiriamos nuo aplinkos. Atėjus rytui ir įėjimams į lizdą vėl atsivėrus, šių darbininkių niekur nesimatė. Kur jos dingo, mokslininkai išsiaiškino likusias skruzdėles sumetę į plastiko dubenį: tik 6 iš 23 vabzdžių išgyveno per naktį. Tai rodo, kad vakarinė pagalba kolonijai yra savižudiška. Daugiatūkstantinėje kolonijoje kas vakarą prarasti keletą darbininkių tam, kad būtų padidintas lizdo saugumas, yra racionalu natūraliosios atrankos požiūriu.

Altruistai ir egoistai visuomenėje

Sociologų, biologų tyrimai rodo, kad 10 proc. žmonijos yra altruistai. Šis altruistų procentas visuomenėje yra pastovus, nulemtas genų ir nepriklauso nuo išorinių sąlygų (šeimos, auklėjimo, visuomenės įtakos). Altruistai neišnyksta. Altruizmo genas slypi žmoguje ir jo neįmanoma išnaikinti. Žmonijoje visad, nepriklausomai nuo auklėjimo ar visuomenės įtakos, yra iki 10 proc. „prigimtinių" altruistų. Nors bet kurią visuomenę sudaro 90 proc. egoistų, jos pagrindai (moralė, teisėtvarka, religija, mokslas, kultūra, menas, auklėjimas, švietimas) visiškai remiasi 10 proc. altruistų koncepcija, nes altruistinis elgesys visiems naudingas. Altruizmas vyrauja švietimo sistemoje, jo moko mokyklose: būk doras, darbštus, gerbk, gink, draugauk, mylėk, nes visuomenei altruizmas yra naudingas. Jei altruistams iš prigimties altruistiniai veiksmai yra natūralūs, tai egoistams atiduoti visuomenės labui atrodo neįmanoma. Bet gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, jog organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų, elementų bendro darbo ir tai skatina ląsteles, kurių kiekviena yra egoistiška, altruistiškai sąveikauti. Ir egoistinė žmonijos visuomenė jaučia altruistinio elgesio naudą. Netgi šiuo metu pasaulyje niekas aktyviai nepasisako prieš altruistinius poelgius. Atvirkščiai, visos organizacijos, visuomenės veikėjai reklamuoja savo dalyvavimą altruistinėse akcijose ir tuo didžiuojasi. Niekas pasaulyje akivaizdžiai nesipriešina altruistinių idealų plitimui.

Esė apie altruizmą

Esė apie altruizmą

Pirmiausia turėčiau paminėti „altruizmo" reikšmę, tai - rūpinamasis kito gerove, nesiekiant naudos sau, žmogus, visiškai atsiduodantis kitiems. Tarsi Jėzus, kuris paaukojo savo gyvybę tam, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Nors Kristus mirė prieš du tūkstančius metų (bent jau taip teigia Biblija), mūsų laikais taip pat galima sutikti „šiuolaikinių Kristų". Jei jau prakalbome apie religiją, norėčiau paminėti Tėvą Stanislovą - nuostabių minčių ir meilės visiems žmonėms kupiną vienuolį. Daugiau nei dvidešimt metų kukliai gyvenęs Paberžėje, visada priimdavo priklydėlius, nerandančius šviesos gyvenimo kelyje ar trokštančius patarimo, supratimo, išdalydavo viską aplinkiniams, išalkusiems, nors po to pačiam tekdavo kęsti alkį. Reikėtų nepamiršti, jog nugyvenęs ilgą gyvenimą, būties pabaigoje tapo tik dar labiau mylimu ir lankomu, na, o dabar prisiminimas apie jį išlikęs toks pat stiprus. Galbūt galėtume teigti, kad gerumas „gimdo" gerumą. Kita vertus, priverstinis ar apsimestinis gerumas į nieką dorą neišauga. Nežinau kodėl, bet, kalbėdama apie altruizmą, tegaliu akyse ir mintyse formuluoti piktus sakinius apie Lietuvos politikus: argi jie neturėtų būti altruistais? Juk dirba ir priima įstatymus, turinčius palengvinti mūsų visų gyvenimus. Tiesa, yra puikių politinių altruizmo pavyzdžių - kad ir sausio 13-osios įvykiai. Jauni žmonės aukojo savo gyvybes, stodami akis į akį su rusų tankais.

Altruizmas

Altruizmas - rūpinimasis kitų interesais ar gerove arba bendrąja gerove. Altruistiškas elgesys tapatinamas su nesavanaudišku elgesiu ir laikomas egoizmo priešingybe. Kita vertus, altruizmas gali tapti paslėpta egoizmo forma, taip pat psichologine gynyba nuo savo egoistiškų norų. Kiekvienam žmogui būdingas ir tam tikras gebėjimas aukotis iš tikrųjų: dėl savo vaikų, artimųjų, tėvynės, tikybos ar pažiūrų. Altruizmo sąvoka naudojama ne tik kalbant apie žmonių sąmoningą ar nesąmoningą elgseną, bet ir apie gyvūnų vidurūšinę elgseną ir jos evoliucinę raidą. Altruizmo sąvokos kūrėju laikomas Auguste Comte. Moralinis altruistas altruistiškai elgiasi iš principo. Tokio principo pavyzdžiu gali būti Imanuelio Kanto kategorinis imperatyvas. Asmens moralė taip pat gali pasireikšti sąžinės balsu, dėl kurio elgiamasi altruistiškai. Teisingumas yra viena svarbiausių mūsų visuomenės vertybių. Mes dažnai elgiamės altruistiškai norėdami teisingumo.

Kas yra „mūsų elgesys“ ir kaip su juo kovoti?

Kas yra „mūsų elgesys“ ir kaip su juo kovoti?

Mūsų elgesys - sudėtingas dalykas, tačiau tai nereiškia, kad jam nieko negalima padaryti, taigi jei lemta būti nelaimingam, vadinasi, taip ir bus. Kas nori, aišku, tegul taip mano, neuždrausi. Tačiau kiekvienam, kuriam atgrasi pjauti vedamos avies dalia, siūlau imtis priemonių savo elgesiui pakeisti. Ką turiu galvoje? Pasitelkime sveiką nuovoką. Jeigu yra mechanizmai, kurie lemia psichikos aparato veiklą, dar daugiau - jeigu šie mechanizmai mums žinomi, kodėl gi jų neėmus kontroliuoti ir nepadėjus sau pirmiausia perprasti tuos mechanizmus (tai yra savo psichiką), o paskui pradėti juos naudoti savo interesams? Akivaizdu, kad kiekvienas judėjimas vyksta mažiausio pasipriešinimo kryptimi. Vežimas savaime rieda nuo kalno, elektros srovė laisvai teka laidais, o vėjas iš aukšto slėgio srities pučia į žemo slėgio sritį. Mūsų psichika ne išimtis, ji taip pat stengiasi rasti paprastus sprendimus, visaip vengia sunkumų ir nenori nelygios kovos su savimi. Tačiau gyvenimas - dar sudėtingesnis dalykas už psichiką (juk psichika - tik viena jo dalis), tad jeigu viską paliksime savieigai, kada nors jis vis tiek prieis liepto galą. Pažvelkite į žmones, kurie elgėsi tokiu būdu, pavyzdžiui, į narkomanus ir alkoholikus. Su gyvenimo sunkumais jie susitvarkė labai paprastai - vengimo reakcijų būdu; jie pataikavo savo malonumams nesijaudindami dėl pasekmių, galiausiai tikrą gyvenimą iškeitė į menamą.

Vaiko elgesio problemos

Vaiko elgesio problemos

Būna etapų, kai bemaž kiekvieno vaiko elgesyje galima įžvelgti problemų. Kada dėl jų reikėtų kreiptis į psichologą? Viena iš labiausiai paplitusių „vaikiškų" problemų - hiperaktyvumas. Nerimaudami dėl pernelyg aktyvaus vaiko tėvai bando taikyti bausmes, mano, jog su vaiku būtina elgtis griežčiau. Iš tiesų toks elgesys nėra tinkamas - hiperaktyviam vaikui būtina padėti, juk jis neretai pavargsta pats nuo savęs. Toks vaikas negali ilgesnį laiką nusėdėti vienoje vietoje, patylėti, paklusti instrukcijoms. Hiperaktyvūs vaikai apsunkina pedagogų darbą, jie labai judrūs, aikštingi, impulsyvūs ir neatsakingi. Jie tiesiog pavydėtinai reguliariai užkliudo, numeta įvairius daiktus, stumdo bendraamžius, sukuria konfliktines situacijas. Tokiam vaikui sunku sukoncentruoti dėmesį, jis lengvai atsitraukia nuo veiklos, užduoda daugybę klausimų, tačiau retai sulaukia atsakymų į juos. Pastebėjusiems tokį atžalos elgesį tėvams būtina laiku kreiptis į psichologą. Specialistas jiems patars, kaip bendrauti su hiperaktyviu vaiku, jį auklėti. Tokiems vaikams būtinas dienos režimas. Dirbti su vaiku pageidautina dieną, o ne vakare. Krūvius dalinkite trumpais, bet dažnais laiko periodais, darykite aktyvios veiklos pertraukėles. Duokite trumpus, aiškius nurodymus. Beje, pernelyg pasyviems vaikams ne mažiau nei hiperaktyviems reikia psichologo pagalbos. Ypač jei vaikas anksčiau buvo pakankamai aktyvus, tačiau staiga ėmė ir užsisklendė savyje.

Blogo elgesio su vaiku pasekmės

Blogo elgesio su vaiku pasekmės

Dažnai žmonės skirtingai vertina tai, kas yra blogas elgesys su vaiku. Kas vienų žmonių vertinama kaip neleistinas elgesys su vaiku, kiti gali manyti, kad tai normalus vaiko auklėjimo būdas. Prievarta prieš vaiką ir vaiko nepriežiūra - tai kompleksinė ir daugelį aspektų apimanti problema, sukelianti baisias pasekmes. Nepriežiūra - tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiką nuo bet kokio pavojaus, tame tarpe šalcio ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis. Kaip teisingai elgtis? Visada prisiminkite, kad bausmė, ypač fizinė, nemoko vaikų kaip elgtis ateityje. Ji netgi jų neskatina norėti geriau elgtis, ji daro juos piktais ir užsispyrusiais. Pasistenkite vaikams išugdyti tikėjimą tuo, kad Jūs iš tiesų esate patys svarbiausi žmonės jų gyvenime. Vaiko auklėjimas turi būti pagrįstas bendradarbiavimu, o ne vien paklusnumu. Vaikai mokosi stebėdami, kalbėdami ir dalindamiesi su Jumis savo problemomis. Jie savo vertybes susiformuoja matydami, koks esate žmogus ne tik bendraudamas su jais, bet ir su kitais žmonėmis: elgiasi žiūrėdami į tai, ką darote o ne į tai, ką sakote. Vaikai galvoja, kad tėvai yra tobuli. Jei Jūs suklystate, nesigėdinkite tai pripažinti ir atsiprašykite taip, kaip norėtumėte, kad vaikas Jūsų atsiprašytų. Jei vaikas užduoda klausimą į kurį negalite atsakyti, padėkite jam surasti atsakymą.

Elgesio atmintinė emigrantui

Elgesio atmintinė emigrantui

Mielas užjūrio tautieti, ant nosies vasara, atostogų metas, o tu jautiesi smarkiai pavargęs nuo kasdienio vištų kapojimo ir pakavimo maisto ceche? Planuoji nuo visko pailsėti ir pirmą kart nuo išvykimo porai savaičių iš Anglijos grįžti tėvynėn, į gimtąjį kaimą? Ima šioks toks jaudulys ir baimė grįžus nepasišiukšlinti prieš gimines, pažįstamus ir aplinkinius? Suprasdamas tavo nerimą blog'as „Auksinė Varpa" skuba į pagalbą ir spausdina elgesio atmintinę, kuria besivadovaudamas savame kaime būsi prideramai sutiktas ir tinkamai įvertintas. Prieš keliaudamas į tėviškę sukaupk kuo didesnes svarų atsargas. Jei per visą buvimo užsienyje laiką nepavyko susitaupyti, pasiskolink iš pažįstamų. Gimtinėje jų prireiks, nes ten likę tautiečiai, tau grįžus turi matyti, jog užjūryje gyveni gerai ir pinigus nelabai teskaičiuoji. Prieš keliaudamas gimtinėn nepamiršk užsukti į kokią mobiliakų parduotuvę ir nusipirkti paties naujausio ir gudriausio telefono. Nesibaimindamas imk jį su kelių metų sutartimi ar lizingu. Ateity kaip nors išsimokėsi. Tai, jog pusė telefono funkcijų tau, vištienos apdirbėjui, nelabai reikalingos, ne priežastis atsisakyti pirkinio. Juk viską darai vardan kilnaus tikslo - supažindinti gimtojo kaimo tamsuomenę su naujausiomis Vakarų pasaulio technologijomis. Keliauk ne vienas. Keliauk su draugais. Taip drąsiau. O kad būtų išvis drąsu - prieš pat skrydį žmoniškai prisigerk.

Kodėl vaikai blogai elgiasi?

Kodėl vaikai blogai elgiasi?

Paprastai kiekvienoje šeimoje yra nusistovėję hierarchiniai santykiai: joje yra pagrindiniai žmonės ir yra priklausomi žmonės. Žinoma, šios pozicijos nėra nuosprendis visam gyvenimui, jos gali keistis, bet kiekvienu šeimos gyvavimo momentu joje egzistuoja tam tikra hierarchija. Kartais būna taip, kad vaikas nėra patenkintas savo svoriu ir padėtimi visuomenėje ir bando ją pakeisti. Taip atsitinka tais atvejais, kai vaikas nėra įsitikinęs savo reikalingumu. O, savo reikalingumu jis suabejoja dėl įvairių tarp vaiko ir tėvų iškilusių bendravimo barjerų. Kaip vaikas gali suprasti, kad yra reikalingas šeimos narys? Ogi visiškai taip pat, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Viskas yra matuojama dėmesio kiekiu. Daugelis žmonių šią priklausomybę išlaiko netgi brandžiame amžiuje. Kaip kad Pelenės pamotė Švarco pjesėje. Pamenate, ši dama turėjo knygelę, kurioje užsirašydavo visų karališkosios šeimos asmenų dėmesio ženklus. Perskaitai ir iš karto supranti, koks esi reikšmingas ir svarbus. Taigi, kuo daugiau kiti žmonės šeimoje rodo Jums dėmesio ženklų - klausosi Jūsų, nepertraukinėja, domisi Jūsų nuomone, Jūsų savijauta, nori su Jumis bendrauti - tuo Jums yra aiškiau, kad nesate paskutinis žmogus šiuose namuose, ar ne? Jei dėmesio ženklų nepakanka - juos, deja, nori nenori reikia išsikovoti. Yra įvairių specialių metodų, kaip atkreipti į save dėmesį.