Gerasis ir blogasis stresas

Gerasis ir blogasis stresas

Stresu vadinama organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma, infekcija ir kt.) ir psichosocialiniai (konfliktas, nesėkmė, ne-laimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.). Stresas arba šios būsenos vidinės reakcijos yra vadinamos "bėgimu ar kova". Šia bėgimo ar kovos reakcija gamta apsaugo jus iškilus pavojui. Ta pati reakcija taip pat padeda jums susidoroti su sunkiu uždaviniu ir pasiekti užsibrėžtą tikslą (pvz., prieš svarbias rungtynes nedidelė įtampa padeda futbolo komandai pasirengti psichologiškai bei fiziškai ir įgyti aukščiausią formą). Bėda iškyla tada, kai stresas tampa nuolatinis ir nebepraeina. Jūsų organizmas visą laiką yra įsitempęs ir pasirengęs reaguoti į pavojų, ir tie apsauginiai pokyčiai, kuriuos sukėlė stresas, gali pakenkti jums psichiškai ir fiziškai, ir net susargdinti jus. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs (chroniškas) stresas gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą. Fiziniai iššūkiai - svorių kilnojimas ar įtempta teniso partija - leidžia jums pajusti stresinę jūsų kūno reakciją ir ją atpažinti.

Plonytė mėlyna linija tarp meilės ir neapykantos

Plonytė mėlyna linija tarp meilės ir neapykantos

Senas posakis, jog nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis, jau turi ir mokslinį paaiškinimą, rašo britų dienraštis „The Independent“. Pasirodo, kai žmogus jaučia neapykantą, suaktyvėja tos pačios smegenų sritys, kaip ir tuomet, kai jis išgyvena visiškai priešingą jausmą - romantišką meilę. Tai nustatę mokslininkai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 17 savanorių. Šiuos žmones siejo tai, jog visi jie jautė didelę neapykantą kažkokiam konkrečiam asmeniui. Dauguma kaip labiausiai nekenčiamus žmones įvardijo buvusius mylimuosius ar konkurentus darbe, o viena moteris nurodė politikos atstovą. Eksperimento metu šiems žmonėms buvo rodoma jų priešų nuotrauka ir tuo pačiu atliekama smegenų tomografija. Analizuodami tomogramas Londono College universiteto profesorius Semiras Zeki ir „Wellcome“ neurobiologijos laboratorijos mokslininkas Johnas Romaya nustatė, jog už neapykantą yra atsakingos tam tikros smegenų sritys - kiauto (putamen) ir salos (insula). Pirmoji sritis yra susijusi su neigiamais jausmais, o antroji sritis reguliuoja reakciją į šiuos, dvasinę pusiausvyrą griaunančius, išgyvenimus. Kaip aiškina profesorius S. Zeki, kiauto sritis suaktyvėja ir tuomet, kai agresija siejasi su meile, pavyzdžiui, atsiradus konkurentui, kuris siekia nuvilioti mylimą žmogų, o salos sritis vienodai stipriai reaguoja tiek į mylimo, tiek į nekenčiamo žmogaus atvaizdą.

Neapykantos biologija

Neapykantos biologija

Tyrinėjantys neapykantos nusikaltimus mokslininkai susidomėjo, kas gi vyksta tokių asmenų smegenyse. Britų mokslininkų grupei pavyko tai išsiaiškinti. Pasak Londono University College Neurobiologijos mokslininkų, neapykanta – sudėtingas biologinis reiškinys, kai kuriuos pastūmėjęs tapti herojais, kitus – nusikaltėliais. Taip pat kaip ir meilė. Mokslininkų tyrimai parodė, kad neapykanta ir meilė dalijasi tais pačiais smegenų centrais. Todėl patarlė „nuo meilės iki apykantos tik vienas žingsnis“ gali būti teisinga. Naudodami magnetinį rezonansą mokslininkai stebėjo 17 asmenų smegenų reakciją į nuotraukose rodomus neutralius ir nekenčiamų asmenų veidus. Tokiu būdu pavyko nustatyti smegenų sritis, suaktyvėjančias dėl neapykantos. Tai – kiauto (putamen) ir salos (insula) sritys, suaktyvėjančios taip pat tada, kai mylime.
Įvairūs tyrimai parodė, kad salos sritis stimuliuoja nemalonius pasišlykštėjimo potyrius, o kiautas yra atsakingas už aktyvų atsaką – pulti nekenčiamą asmenį ar laikytis gynybos taktikos. „Faktas, kad meilė ir neapykanta suaktyvina tas pačias smegenų sritis nestebina, nes abu jausmai gali išprovokuoti neracionalius ir agresyvius veiksmus“, – sako tyrimo koordinatorius Semiras Zekis. Tačiau „neapykantos grandinė“ smegenyse naudojasi „savais“ kanalais nei kiti jausmai. Su neapykanta susijusi ir frontalinė smegenų žievė, be kita ko padedanti nuspėti ir „nukenksminti“ kito asmens veiksmus.

Socialinės fobijos ir drovumo psichologiniai aspektai

Socialinės fobijos ir drovumo psichologiniai aspektai

Remiantis moksliniais kriterijais, turėtų būti skirtumų tarp drovumo ir socialinės fobijos (SF), bet iš tiesų beveik neįmanoma atskirti, kada kalbama apie kraštutinį drovumą, o kada apie SF. Simptomai yra tie patys: baimė būti pajuokos objektu ir nusižeminimas nepažįstamose situacijose, baimė būti neigiamai įvertintam. Socialinis nerimas yra trečia pagal paplitimą psichologinė problema šiandienos pasaulyje... Kai vargina socialinė fobija. Moteris negali stovėti eilėje parduotuvėje, nes jai atrodo, kad visi aplinkiniai ją stebi. Ji žino, jog tai netiesa, tačiau negali atsikratyti šio jausmo. Apsipirkdama ji yra susitelkusi ties mintimi, kad žmonės gali spoksoti į ją pro didelius veidrodžius, kai reikia kalbėti su pardavėja, balsas dingsta... Moteris jaučia, jog elgiasi kvailai, tačiau nerimas pasiekia viršūnę. Žmogus sėdi prieš telefoną ir atkakliai kovoja su savimi, nepajėgdamas pakelti ragelio ir paskambinti. Bijoma paskambinti nepažįstamam žmogui, pranešti dalykinę informaciją; dar labiau bijoma paskambinti pažįstamam. Neapleidžia mintis, jog nesugebės pasakyti to, ko reikia, sutrukdys pašnekovą ir vėl apsikvailins. Kai galiausiai paskambinama, nerimas būna užvaldęs visą asmenį. O kartais užtenka tik minties apie būsimą skambutį, kad nerimas užpultų. Vyras bijo pereiti gatvę, nes jaučia, jog aplinkiniai jį stebi pro langus. Dar blogiau tai, jog jis gali susitikti pažįstamų ir tektų sveikintis su jais, o vyriškis nėra tikras, kad pajėgs tai padaryti.

Savigarbos talismanai

Savigarbos talismanai

Kuo dažniau ryšitės reikalauti iš kitų pagarbos sau ir savo pagrįstom teisėm, tuo lengviau bus jums pajusti tą malonią augančio pasitikėjimo savimi ir savigarbos būseną. Tad net pati ši būsena gali tapti jūsų talismanu. Taip pat ir drabužiai, kuriuos dėvėjote tuomet, kai sėkmingai apgynėte savo teises, yra jūsų savigarbos talismanas. Kai tik apsivilksite juos vėl, iškart pajusite, kad jokios kliūtys jums nebaisios, kad galite drąsiai žengti pro bet kurias duris ir išsireikalauti viską, ko jums reikia, į ką jūs turite teisę, viską iš bet ko. Jeigu tai kol kas jums ne ypač gerai pavyksta, galite pakrauti specialia galia talismanus, kad jie žadintų jūsų savigarbą. Tai gali būti bet kokie erelio atvaizdai - tai puikus jėgos, pasitikėjimo savimi, orumo ir savigarbos simbolis. Jeigu jūs siekiate būti šeimininke bet kokioje situacijoje, norite mokėti visada pakreipti ją naudinga sau linkme, nors ir kaip sudėtinga tai atrodytų, pasigaminkite sau talismaną su akmenyje ar medžio gabalėlyje "išgraviruotu" tridančiu. Įveikti nepasitikėjimą savimi ir psichologinius kompleksus gali padėti avantiūrinas - smulkiagrūdžio kvarco atmaina. O štai oniksas visada beveik automatiškai kelia aplinkinių pagarbą jo savininkei! Norint pademonstruoti savigarbą ir pasitikėjimą nebūtina ieškoti kliaučių ar kelti vaidus kiekviena patogia proga. Tai būtų pasipūtėliškumas ir arogancija. Nereikia pagrįstai ar be priežasties iškart kaip akis išdegus puldinėti ginti savosios įžeistos savimeilės.

Ar mokame gerbti save?

Ar mokame gerbti save?

Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, - kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio... Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti - net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: "Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau - labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia". Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę - vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą. Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, - kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio.

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“

Apie pagarbą tarp žmonių

Apie pagarbą tarp žmonių

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas. Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo - jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus. Žinoma, man galite mesti klausimą:"O kas yra tiesa?". Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra - viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra. Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: "Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių. Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.

Laimė ir sveikata

Laimė ir sveikata

XXI amžius. Visuotinis progresas, pinigų troškulys, karjeros siekiamybė didėlė, kaip niekada anksčiau. Ir, staiga, stop! Turiu viską, ką gali pasiūlyti XXI amžius, tačiau nėra laimės. O kas tai? Laimė – jausmas, kurio buvo siekiama per amžių amžius. Taigi, kalbėdami apie visuotinį progresą, pažvelkime kaip vyko laimės supratimo progresas. Kone kasdien gauname elektroninius laiškus, pasakojančius įvairias istorijas apie laimę. O literatūroje laimė apibūdinama kaip teigiama emocija ar ištisas teigiamų emocijų spektras, jausmas, žmogaus būsena, kuri pasireiškia įvairiais jausmais - dvasine pusiausvyra, pasitenkinimu, ramybe, džiugesiu, dideliu džiaugsmu. Tai jausmas, kuris yra visiškai subjektyvus, jis kyla tenkinant dvasinius (ar daug tokių tenkiname XXI - progreso amžiuje), pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius. Laimė visų pirma yra susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Štai, Aristotelis laimės sąvoką apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Pats Aristotelis buvo svarbiausias eudemonizmo, teigiančio, jog gyvenimo tikslas yra asmeninis laimės siekimas, atstovas. Šių laikų vartotojiškai visuomenei eudemonizmo krypties atstovai turėtų ką pasakyti - gyvenime žmogui pakanka savęs paties. Stoikai teigė, jog laimė pasiekiama tik tuomet, kai nebijoma mirties, skausmo ir, kas svarbiausia, kai neabejojama, jog laimė yra pasiekiama. Vėlgi, svarbiausia laimė – dvasinė laimė, puoselėjant dorybes.

Per daug laimės negerai

Per daug laimės negerai

Ar laimės siekimas gali būti pražūtingas? Kiek laimės pakanka? Nors knygose teikiama įvairių patarimų, kaip maksimaliai padidinti laimę, naujausi tyrimai rodo, kad visavertį džiaugsmą suteikia ne maksimali, bet santūri laimė. Laimė paprastai koreliuoja su įvairiomis gyvenimo sritimis. Kuo Jūs laimingesnis, tuo Jums geriau sekasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimingi žmonės turi ir daugiau galimybių susituokti ir išlaikyti santuoką; jie yra vertinami kaip darbuotojai, profesionalai, daugiau uždirba, yra sveikesni ir ilgiau gyvena. Psichologai nusprendė pažiūrėti, koks yra optimalus laimės lygis, kad gyvenimas būtų sėkmingas. Tyrimo vadovas Edas Dieneris su kolegomis, išanalizavęs pasaulinio vertybių tyrimo duomenis, pastebėjo, kad laimingiausiems žmonėms (pasitenkinimu gyvenimu įvertinusiems maksimaliu balu) įvairiose gyvenimo srityse sekėsi prasčiau nei ne tokiems laimingiems kolegoms. Rezultatai parodė, kad respondentams, savo laimę įvertinusiems 8–9 balais iš dešimties, įvairiose gyvenimo srityse sekėsi labiau nei tiems, kurie savo laimę vertina 10 balų. Didžiausias pajamas gauna ir aukščiausią išsilavinimą pasiekia ne maksimaliai, bet nuosaikiai laimingi asmenys. Kaip teigia tyrėjai, visiškai laimingais save laikantys žmonės yra mažiau linkę keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie išorinių pokyčių, o tai jiems trukdo siekti aukštumų. Vis dėlto „dešimtukininkams“ geriau sekasi užmegzti ir palaikyti ilgalaikius santykius su kitais asmenimis.

Laimė kainuoja pigiai

Laimė kainuoja pigiai

Šokolado plytelė, pliuškenimasis šiltoje vonioje, pietų pogulis, pasivaikščiojimas parke – tai dalykai, žmonėms galintys suteikti daug laimės. Notingemo universiteto darbuotojų atliktas tyrimas parodė, kad paprasti dalykai kur kas svarbesni už prabangą. Tyrėjai lygino loterijos laimėtojų ir paprastų žmonių džiaugsmo lygius. Tiriamųjų buvo klausiama, koks jų pasitenkinimo tam tikrų gyvenimo elementais lygis, ar dažnai ir kaip jie pasilepina. Visų nuostabai loterijos laimėtojams laimę teikiančių dalykų sąrašo viršuje atsidūrė ne prabangios mašinos, papuošalai su deimantais ir kiti brangūs daiktai, o tokie paprasti dalykai kaip muzikos klausymas, knygos skaitymas ir vyno gėrimas. Pasak dr. R. Tunney, norėdami pasikelti ūpą, pasilepiname tam tikrais maloniais dalykais ir pasidovanojame ką nors miela. Rezultatai parodė, kad savo gyvenimu patenkinti 95 proc. loterijos laimėtojų , o iš kitos grupės žmonių laimingi tik 75 proc. „Turtingieji dažniau gali daugiau sau leisti ir pasilepinti, o tai gali turėti įtakos ir bendram pasitenkinimui gyvenimu, – tyrimo rezultatus aiškino mokslininkai. Nustatyta, kad laimingieji žmonės – tiek loterijos laimėtojai, tiek kontrolinė grupė – mėgaujasi vonia, dažnai plaukioja, žaidžia įvairius žaidimus ir užsiima savo pomėgiu. Tie, kurie save apibūdino kaip mažiau laimingus, nesimėgauja nemokamais užsiėmimais, jie dažniau pasidovanoja kitokių daiktų, pvz., CD, DVD grotuvą, ir pigaus maisto.

Kiek kainuoja laimė?

Kiek kainuoja laimė?

Kasdien nuo ryto iki vakaro netylančios politikų bei ekonomikos ekspertų grėsmingos kalbos apie krizę jau taip įgriso, kad daugeliui kelia tik šypseną. Nuskambės kaip paradoksas, bet gal visi šie gresiantys nepritekliai išmokys mus pasijusti bent truputį laimingesniais? Tiksliau – privers permąstyti, kas mums teikia laimės. Tuo tarpu mokslininkai vis nesiliauja ginčytis, kokie žmonės yra nelaimingesni – nieko neturintys ar visko pertekę. Keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys čiabuviai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek ne daug, kad jie gali pasijusti laimingi nuo visu gražumu išskleidusios gėlės. Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo? Laimės pojūtis siejamas su pačiais įvairiausiais dalykais. Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkai, ištyrę apie 1 tūkst. dvynių porų, nustatė genus, kurie daro žmones laimingus. Tiesa, nuo šių genų priklauso tik apie pusę mūsų laimės pojūčių. Likę veiksniai – santykiai, sveikata ir karjera.