Bendravimas

Prieš pakylant lėktuvui įgula informuoja keleivius, kokių saugumo veiksmų reikėtų imtis iškilus pavojui. Kas skrido, prisimena, ką reikia daryti, kai iš viršutinės lentynėlės iškrinta deguonies kaukė. Įgulos instrukcija skamba maždaug taip: „Jei keliaujate su mažu vaiku, pirmiausia deguonies kaukę užsimaukite sau ant burnos ir nosies, o tada padėkite tai padaryti vaikui." Kiekvieną kartą tai išgirdę suvokiate, kad, jei negalėsite kvėpuoti, nesugebėsite padėti savo vaikui. Šį kartą mes būsime jūsų saugumo instruktoriai, tad, prieš pradėdami kelionę knygos greitkeliu, norime padaryti saugumo pranešimą: „Jei keliaujate su bet kokio amžiaus vaiku, labai prašome knygoje pateiktas idėjas pirmiausia patikrinti savo galva ir širdimi, o tada bandyti padėti savo vaikams." Suprantama, mes nesiūlysime gaiviųjų gėrimų, kaip kad daro stiuardesės lėktuve, tačiau suteiksime jums tikrai vertingų saugumo patarimų, kurie turės teigiamą, visą gyvenimą truksiantį poveikį jūsų vaiko jausmų pasauliui. Kai kurios knygos mintys pasirodys naujos, o kai ką jūs jau tikrai seniai žinote. Nauji dalykai gerokai nustebins, su kai kuo galite iš pradžių nesutikti, tad paskutinį sykį pavartosime kiekvieno skrydžio metu girdimą frazę: „Prisisekite diržus." Verkiau, nes batų neturėjau, kol žmogų sutikau bekojį. Ši puiki parabolė padeda vaikams suvokti, kas yra pusiausvyra. Ji moko įžvelgti tokius dalykus, už kuriuos turime būti dėkingi likimui.

„Nėra gyvūno, niūresnio už žmogų", - prieš du tūkstančius metų pastebėjo Seneka. Kas galėtų paneigti, kad „daugiau liūdesio" nereiškia ir „daugiau žmogaus"? Jausti liūdesį yra natūralu - tai viena pagrindinių žmogaus emocijų. Tačiau šiuo metu liūdesio pasaulyje yra pernelyg daug - JAV jau skelbiama depresijos epidemija... Galima sakyti, kad pasaulis išgyvena gedulą, ir telieka spėlioti, ką tokio brangaus jis prarado ar manosi praradęs. Jeigu laikytumės teorijos, kad liūdesys yra tamsioji džiaugsmo pusė, galėtume daryti prielaidą, jog liūdesio kiekis ir būdas priklauso nuo mūsų džiaugsmo kiekio ir būdo. Ar negali būti, kad džiaugsmo kiekio didinimas sukuria vis daugiau džiaugsmo antrapusystės - liūdesio? Akivaizdu, buitinis komfortas ir socialinės garantijos liūdesio ne tik nesunaikina, bet galbūt net pagausina. Galima net įtarti, kad vis didėjant komfortui, lengvėjant buičiai, plintant malonumų kultūrai, dėl kažin kokios priežasties, pagal tam tikrą dėsnį vis stiprėja slogi nuotaika ir depresija, kuria sunkiai, fiziniu darbu už būvį kovojantys žmonijos atstovai dažniausiai apskritai neserga. Amerikoje, kur puoselėjama linksmybių ideologija ir niekad nesustoja malonumų šalies įvaizdžio kūrimo mašina, kaip tik šioje šalyje žmones dažniausiai ištinka psichozės, čia daugiausia ligonių, kuriems diagnozuojama depresija. Oficialiais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pastaruoju metu psichiatro pagalbos reikia net 26 procentams JAV gyventojų, o Kinijoje - tik 4 procentams.

Kalbėsime, žinoma, ne apie rimtą depresiją, su kuria susidoroti gali tik profesionalūs psichologai. Kalbėsime apie tai, su kuo susiduriame vos ne kasdien - apatiją, liūdesį. Ir iš anksto susitarkime, kad nekalbėsime apie tokius revoliucingus kovos su depresija būdus, kaip buto remontas ar gyvenimo partnerio bei darbo pakeitimas. Verčiau aptarkime saugesnius, kaip sakoma, terapinius būdus. Pirmas būdas – brangus: atostogos. Šio būdo, kaip paties brangiausio, verta griebtis tik labai jau užsitęsus depresijai, kai kitos priemonės nepadeda. Iš principo tai, kur jūs praleisite atostogas, didelės reikšmės neturi. Svarbiausia – išvažiuoti kur nors toliau nuo visko, kas sukelia nuobodulį. Čia jau viskas priklauso nuo jūsų pomėgių. Kai kam geriausia priemonė depresijai įveikti – gulėti paplūdimyje spiginant saulei. Kai kam labiau prie širdies ekstremalus turizmas – nuo alpinizmo iki nardymo (tikrai nuo visko atsijungsite!). O kai kas galbūt gali atsipalaiduoti tik vaikštinėdamas Paryžiaus ar Londono gatvėmis. Vienu žodžiu – kiekvienam savo. Bet kuriuo atveju, pakeitus aplinką galima puikiai išsigydyti nuo liūdesio. Netinka: turinčioms finansinių problemų ir patologiškoms namisėdoms. Antras būdas – rizikingas: audringas romanas. Jeigu išvyka į užsienį kainuoja brangiai ir efektas ne šimtaprocentinis, tai audringas romanas – kaip aspirinas nuo peršalimo: visada prieinamas, veikia iškart ir užtikrintai, tiesa, pasekmės gali būti nenusakomos.

Kodėl kartais būna liūdna..? Nes kartais taip turi būti. Paliūdėti sveika - trumpas slogutis padeda dar kartą įvertinti visus smagius, jaukius, linksmus ir tiesiog gerus dalykus. Todėl kartais tiesiog reikia leisti liūdesiui šiek tiek pabūti šalia. Svarbu - ne per ilgai. Kaip ten bebūtų, liūdėti vis tiek nėra smagu. Tad ką daryti, kad liūdesys neužsibūtų? Pirmas dalykas, kurio imuosi pati - susitikimas su linksmiausia drauge. Turiu tokių keletą. Su jomis gera bet kokiu oru, visais metų laikais ir kankinant visų rūšių nuotaikai. Esu tikra, kad kiekvienas savo draugų ir pažįstamų būryje atrastų tokį žmogų, kuris turėtų eįtikėtinų gabumų išspardyti liūdesio debesis. Tad sujautę pirmuosius ženklus, kad apsilankęs liūdesys kėsinasi užtrukti, nedelskit ir skambinkit šiam žmogui. Padeda 9,5 iš 10 kartų. Visgi kokie šaunūs ir geranoriški draugai bebūtų, ne visuomet galime kėsintis į jų laiką. Tuomet tenka galvoti kitus būdus, kaip gelbėtis. Ir štai čia po ranka verta turėti kokį nors išbandytai veiksmingą filmą. Geriausiai tinka tokie, kurie matyti jau N kartų, bet vis dar priverčia jei ne kvatotis, tai bent nusišypsoti. Tad, viskas ko reikia - filmas, patogi vietelė, sultys/arbata/alutis (pagal skonį) ir sėdim, mėgaujamės… Filmui pasibaigus, būsite pamiršę, kodėl jį žiūrėjote, tačiau nuotaika tikrai bus pasitaisiusi. Dar vienas pagalbininkas - muzika ir šokis. Apskritai fizinis aktyvumas - vienas iš būdų kontroliuoti savo nuotaiką.