Lietuvos išlikimas

Nuomonė: Lietuvos išlikimas

autorius

Suvokus tikrąją pasaulio ir Lietuvos situaciją, kyla klausimas, o gal valstybė gali išlikti neutrali, likti anapus apokaliptinio proceso? Neutralių valstybių nelieka ir visai neliks jau todėl, kad globalizacijos laikais visų ekonomika yra persipynusi. Vis dėlto į globalinius procesus kištis galima ir reikia, nes būtent globalizacija ir naujos technologijos duoda galimybę net ir individams brautis į pasaulio viešpačių valdas (pats primityviausias atvejis – kriminalinis: chakerių įsibrovimas į milijardierių banko sąskaitas). Deja, būtent valstybinės struktūros pasirodo visiškai bejėgės jau todėl, kad yra integruotos į Naujosios Pasaulio Tvarkos srautą. NATO, kaip ir ES, be abejo, yra įtrauktos į globalistinę politiką. Mums NATO yra svarbi, kol išlieka Rusijos grėsmė, tačiau dėl to neturėtume NATO nei idealizuoti, nei absoliutizuoti. Šiuo metu reikalinga ir tiek. O kad ES yra globalistinės tvarkos instrumentas, galime įsitikinti iš to, kad ir mūsuose jau įgyvendintas visuotinis piliečių sekimas pagal Europos Parlamento direktyvą 2006/24/EC, kuri atspindi "bilderbergerių" norą valdyti pasaulį, bet ne kovoti su jų pačių samdomais teroristais: juk teroristai nėra tokie kvaili, kad naudotųsi asmeniniais mobiliaisiais bei savo vardu registruotais e-mailais. Direktyva 2006/24/EC yra nukreipta prieš eilinį pilietį, kuris klusniai vykdo įstatymus ir registruoja savo tikrąjį vardą.

Istorija. Lietuvos išlikimo kelias

autorius

Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams. Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.

Tautos išlikimas globaliniame ciklone

autorius

Aišku, kad tautos išlikimo klausimo visiškai neišnagrinėsime ir neišspęsime net iškart ir su akademinio jaunimo, ir su skaitytojų pagalba. Tačiau tikėkimės, kad tai paskatins kai ką iš autoritetų politikoje, žiniasklaidoje ir visuomenėje pažvelgti į šį opų klausimą daug plačiau ir garsiai prabilti apie sprendimus atsakymų ieškančiai tautos daliai. Gausus reiškinių, kad pasaulinės „blogio imperijos“ toli siekiančios galios ir jų samdytos smegenys bei pirkti liežuviai bando tautas suklaidinti. Prieš tai geriausias ginklas yra žinojimas ir supratimas, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Nes nežinojimas daugeliui tautų ir pavienių žmonių yra brangiai kainavęs. Įspėjimų apie pasaulinės valdžios pavojų yra pateikę net žymūs pasaulio autoritetai. Tai jau 1884 metais padarė popiežius Leonas XIII Enciklikoje „Humanum genus“, kurioje kalbėjo apie masonus. 1920 metais, matyt įžiūrėjęs globalizavimo pastangas, popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas aukščiau už vaikus ar Dievo viršenybė aukščiau žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai įvyks dar negirdėtas teroro viešpatavimas”. Pasirodo, tą patį apie pasaulinę valdžią galvojo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis įspėjo, jog tai būtų teroro valdžia, jei ją „sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas”.

1 2