Meilė bloguose

Kas yra meilė... Susižavėjimas... Man šitie jausmai atrodo tokie artimi ir vienas su kitu susiję... Kur yra riba, tarp susižavėjimo ir meilės... Kada ateina tas momentas kai žmogui jauti kažką daugiau nei tik susižavėjimą juo... Ar tai jau būna meilė... Ir išviso kas yra meilė... Ar tai nėra tas pats susižavėjimas... Ar galima mylėti žmogų ir nesižavėti juo... Ir atvirkščiai ar galima žavėtis žmogumi ir nemylėti... Kažkurią dieną man pasakė, kad aš neskiriu meilės nuo susižavėjimo... Tikrai... Nuo tos dienos aš vis bandau surasti skirtumų tarp meilės ir susižavėjimo... Bandau rasti ribą kurią peržengus susižavėjimas virsta meile... Bandau, bet kol kas negaliu... Ar tai įmanoma... Ar tai nėra individualu... Kas vienam atrodo meilė - kitam gal tik susižavėjimas... Nemanau kad kas nors galėtų tiksliai pasakyti kur yra riba, tikrai nemanau... Atrodo kas čia tokio kažkas ėmė ir pasakė kad aš neskiriu meilės nuo susižavėjimo... Gal ir nieko, tačiau dabar mano galvoje sukasi mintys... Mintys apie taip dažnai mūsų vartojamus žodžius... Apie jausmus kuriuos jaučiam kiekvienas, tačiau nei vienas tiksliai nežinom kas tai yra... Tie jausmai tiesiog ateina į mūsų širdis, į mūsų protus... Ir kuo daugiau aš apie tai galvoju, tuo labiau įsitikinu kad aš ir nenoriu žinoti skirtumo tarp šių dviejų labai gražių jausmų... Aš ir toliau noriu nejausti jokio skirtumo tarp meilės ir susižavėjimo...

Dviejų žmonių polėkiai, ir visai nesvarbu, kokie šių žmonių vardai. Ar suklysiu juos pavadinus mylimaisiais? Žodžiai - žmonių kalba. Ir kartą sumanyti, ištarti ar parašyti, jie tampa visų žmonių - nes visi mes esame susiję. Šekspyras vienoje savo komedijų „As you like it" rašė apie Septynis žmogaus amžius (Seven ages of man). Šiame monologe žmogaus gyvenimas lyginamas su scena, kurioje žmogus lyg aktorius atlieka įvairius gyvenimo vaidmenis, suskirstytus pagal jo amžių. Pirmasis - kūdikystė, antrasis - vaikystė, trečiasis - paauglystė, ketvirtasis - jaunystė, penktasis - branda, šeštasis - senatvė, septintasis - „antroji vaikystė". Kam čia rašau apie Šekspyrą? Todėl, kad šita meilės poezija, jeigu ją taip galima pavadinti (nors iš tikro vardai nėra esminis dalykas), pagal Šekspyrą atitiktų paauglio gyvenimo tarpsnį, kurį jis apibūdina kaip gražiausią žmogaus gyvenimo etapą: jis įsimyli, jį jaudina (suaugusio žmogaus akimis žiūrint) „paprasti dalykai", savo jausmus jis reiškia per poeziją ir galbūt kitokias meno formas. Kaip ir iš visko gyvenime, galima iš to nusijuokti, o galima tuo ir pasigrožėti. Juk kiekvienas gyvenimo etapas ypatingas ir nuostabus, todėl sakau: Dalinkimės polėkiu ir švęskime džiaugsmą! Nes džiaugsmo niekad nebus perdaug!

Po galais, "meilė" yra žmonių sugalvotas žodis, ant kurio žmonės sukaria visus šunis, ir kiekvienas ją įsivaizduoja kitaip. Kol nesutariame bendrai, kas ta meilė - tik aušiname burnas naudodami šį žodį, nes vienas šneka apie batus, kitas - apie ratus. "Meilė" yra patogus žodis. O aš sakau, nesidangstykite meile, sakykite taip, kaip yra. Nesidangstykite "meile" aiškindami, kitų veiksmus. Kaip paprasta pasakyti "jie viską ištvėrė, nes mylėjo vienas kitą". Greičiausiai jūs nė nežinote, kodėl jie viską ištvėrė. Galbūt todėl, kad palaikė vienas kitą. Galbūt todėl, kad kartu darydami tai, ką darė, buvo laimingi. Ir dar galėjo būti begalės priežasčių, kurių jūs nežinote, bet taip paprasta visa tai įvardinti kaip "meilė". Kaip paprasta pasakyti "jis laukė jos, nes mylėjo ją". Argi ne tiksliau būtų pasakyti "jis laukė jos, nes norėjo būti kartu su ja". Kai sakai, jog "jis neskiria man pakankamai dėmesio, nes nemyli manęs", galbūt pagalvok, kokia tikroji priežastis. Religija moko, jog visos problemos kyla tik dėl to, jog nemylime Dievo ir vieni kitų. Jie siūlo paprastą sprendimą visoms problemoms - meilė. O jei paklausi, kas tai yra ir kaip tai įgyvendinti, tada suprasi, kad po tuo jų siūlomu sprendimu visko paslėpta daugiau nei po rudeniniais lapais. Nesidangstykite "meile" aiškindami savo veiksmus ar teisindamiesi. Argi ne teisingiau yra sakyti "aš teku, nes noriu kurti šeimą su juo", nei sakyti "aš teku, nes myliu jį".

Galbūt jums nesiseka meilėje, nes neišmokote mylėti...kol kas. Šis metodas tikrai veiksmingas. Matau, kiek daug žmonių bando dalintis savo meile, ir jos neturi. Aišku, jų dalijimasis atneša kitiems bėdų. Galite galvoti, kad dalinatės savo meile, bet dalinatės tik savo bėdomis, nes tai yra viskas, ką turite. Jūs tikitės, svajojate, o koks rezultatas? Svajonėse meilė nuostabi; realybėje ji tampa nelaime, pragaru. Prieš tapdami mylimuoju, pirmiausia turite tapti meile. Žmonės mano, kad jie taps meile tik įsimylėję. Jų logika kvaila. Negali tapti mylimuoju, kol neturi meilės - o meilės jūs neturite. Kiekvienas įsitikinęs, kad sugeba mylėti; tiesiog jam reikia rasti kažką, kas jo meilę priimtų. Jis pilnas meilės energijos; jam tereikia žmogaus, kuris jį priimtų. Taip žmonės ir gyvena, randa. Dažnai jie sutinka nuostabių žmonių, bet galiausiai viskas tampa apgailėtina. Jie mano, kad dalinasi meile - jie dalinasi tik savo vienatve. Jie mano, kad dalinasi kažkuo dievišku - jie dalinasi tik savo bjaurumu. Jie mano, kad dalinasi pačia savo esybe - bet jie dalinasi tik savo purvinu paviršiumi. Jie patys nepažįsta savo esmės - toks vargšas žmogus. Turtingas žmogus yra tas, kurio gyvenime pilna poezijos, šokio, šventės, tylos, susicentravimo, įsišakinijimo. Turtingas žmogus tas, kuris toks pilnas kaip debesys lietaus sezonu, pasiruošęs lietumi išsilieti ant kiekvieno pakeleivio. Arba kaip pumpuras, pasiruošęs dalintis savo aromatu su bet kuriuo vėju ar keliauninku.

Nepradėsiu čia pasakot, kad pasaulis sukasi dėl meilės, kad įsimylėjus Tavo gyvenimas nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis. Taip - tai gražūs žodžiai... Bet banalūs... Šito jausmo neišreikši jokiais epitetais ar palyginimais. Tai tik sumenkina viską. Man patiko panelės iš mano mokyklos vieną vasario 13-tąją išsakyta mintis: "Rytoj didžioji banalybių diena". Geriau ir nepavadinsi... Vargšas šv. Valentinas, kuris net susapnuot negalėjo, kad jo vardu bus pavadinta tokia beprasmė, paviršutiniška šventė. Kai jis buvo gyvas, žmonės meilę suprato daug subtiliau... Taigi, pamirškime tą "širdučių klijavimo" ar "SMS eilėraštukų siuntinėjimo" meilę ir pažiūrėkim šiek tiek įžvalgiau. Štai ir paradoksas. Kai įsimyli, regis, lėktum pas tą žmogų ir išsipasakotum viską, kas kirba širdyje. Tačiau iš karto STOP - kažkokia jėga Tavyje verčia dvejoti, verčia sustoti ir laukti nežinia ko. Verčia užsisklęsti ir tylėti. O gal kiek kitaip - neleidžia prakalbėti, nors to ir norisi. Kodėl šitaip? Manyčiau, dėl vienintelės priežasties - kažkokios paslaptingos baimės "susimauti", baimės padaryti kažką ne taip, kaip, neva, "turėtum padaryti". Ir įvyksta visiškai priešingai. Nors prieš tai su tuo žmogumi bendravai labai nuoširdžiai, artimai, be kompleksų, dabar pradedi tiesiog nuo jo slėptis, grožėtis juo tik iš šalies, apie tai jam net neužsimenant. Pats save izoliuoji nuo to, prie kurio labiausiai norėtum būti. Argi tai nėra keista?..

Susižavėjimas - kai pameti galvą. Padarytumei bet ką. Rašytum ir rašytum SMS. Kas kelias minutes vis prisimintum. Dalintumeis viskuo. Šnekėtum visiems apie tai. Būtum kartu. Kiltų dideli lūkesčiai. Nuo kiekvieno tau padaryto gero dalyko būtum ant vis aukštesnio debesies, po kiekvieno blogo - laipteliu žemiau. Visas pasaulis būtų nudažytas šviesiom spalvom. Kiekvienam dalyke įžvelgtum gėrį. Žmonių veiduose matytum tik džiaugsmą, ir nepripažintum kitokių žmonių. Meilė - kai pamesta galva vėl atsiranda. Darytum bet ką, ir nesitikėdamas gauti kažko atgal. Rašytum ir rašytum SMS, net jei negauni atgal nė vienos. Kas kelias minutes vis prisimintum, bet apie tai galvotum rečiau - tiesiog pasidarytų be galo šilta širdy. Dalintumeis viskuo be išlygų, nes nebereiktų galvoti, ar sulauksi atsako - tiesiog žinai, kad nuo to bus kitai/kitam geriau, ir daliniesi. Nuo kiekvieno tau padaryto gero dalyko tavo širdis sušiltų, prisiminusi, kad ji ne viena. Ir prireiktų labai daug ir labai blogų dalykų, kad meilė nukristų laipteliu žemiau. Būtum laimingas. Po susižavėjimo ateina meilė, arba, jei gavai, ko norėjai, ir nebenori, ateina tuštuma.