Penkerių metų laukimo strategija ir visuotinė mobilizacija
Sostinės strateginių analizės centrų koridoriuose užvirė tikras darbas. Kai paaiškėjo, kad naujausios priešdroninės sistemos, ultramodernūs radarai ir papildomi šarvuočiai „Boxer“ Lietuvą pasieks geriausiu atveju tik po penkerių metų, valstybės gynybos architektai atsidūrė sunkioje padėtyje. Kaip apsaugoti šalies oro erdvę čia ir dabar?
Sprendimas buvo priimtas genialiai paprastas – pasitelkti pačias gausiausias, labiausiai patyrusias ir motyvuotas visuomenės grupes. Taip gimė istorinis planas: suformuoti Žvejų, Medžiotojų ir Bedarbių (ŽMB) specialiuosius batalionus.
„Mums nereikia laukti brangių technologijų iš užsienio, kai turime tūkstančius vyrų ir moterų, kurie savaitgaliais ir taip tūno miškuose ar prie vandens tvenkinių, – spaudos konferencijoje pareiškė gynybos ekspertas. – Tai bus pati pigiausia, bet efektyviausia gyvoji priešorinė gynyba pasaulyje.“
Žvejų tinklai tarp medžių ir „Žuvies tinklo“ batalionas
Pirmieji į kovą su skraidančiomis grėsmėmis stojo Lietuvos žvejai. Užmiršę karpius ir lydekas, jie masiniu būdu iššluostė žvejybos prekių parduotuvės lentynas, išpirkdami visus įmanomus nailoninius, pintus ir storus dugninius tinklus.
Ežerų krašte ir Varėnos miškuose buvo suformuoti specialūs žvejų būriai. Pagrindinė jų užduotis – lipant į pušų viršūnes ir pasitelkiant ilgus spiningus, ištempti spąstų tinklus tarp medžių viršūnių.
„Anksčiau gaudydavau karšius, o dabar – pirmo lygio „FPV“ dronus, – pasakojo Žvejų bataliono vadas Anupras, laikydamas rankose custom-gamybos 10 metrų ilgio graibštą. – Užtenka drono sraigtui prisiliesti prie mūsų pinto 0.40 mm valo, ir viskas – technologinis stebuklas pakimba pušyje kaip Kalėdų žaisliukas.“
Už kiekvieną tinkluose įstrigusį ir nesugadintą droną valstybė žvejams nustatė premijas: 100 eurų už mažąjį žvalgybinį ir net 300 eurų plius naują spiningo ritę už stambesnį objektą.
Medžiotojai ir skraidančių ančių reido operacijos
Tuo tarpu pasienio ruože su visais dūmais ir triukšmu įsirengė Medžiotojų savanorių rinktinė. Oficialiai gavę leidimus „specialiai oro ančių paieškai“, medžiotojai išsitraukė savo patikrintus lygiavamzdžius ir graižtvinius šautuvus.
Kiekvieną naktį, išgirdę iš dangaus sklindantį pažįstamą zirzimą, medžiotojai iš užmaskuotų bokštelių atidengia ugnį į kontrabandą gabenančius ar neaiškios kilmės skraidančius aparatus.
„Jei pataikau į skriejančią antį iš 80 metrų atstumo visiškoje tamsoje, tai tas siurblys su propeleriais man yra tiesiog didelis, lėtas taikinys, – išdidžiai dėstė patyręs medžiotojas Šernius. – Užtenka gero šratų užtaiso, ir kontrabandinis dronas kartu su cigarečių bloku krenta tiesiai į mano visureigio bagažinę.“
Valstybė medžiotojams pažadėjo ne tik pinigines premijas už kiekvieną „numuštą paukštį“, bet ir papildomus briedžių bei šernų medžiojimo limitus.
Bedarbių pamiškės stebėtojai – geriausia ankstyvojo perspėjimo sistema
Didžiausią proveržį pasiekė Užimtumo tarnyba, kuri sėkmingai išsprendė dvi problemas iškart – nedarbą ir ankstyvojo perspėjimo radarų trūkumą. Tūkstančiai bedarbių buvo įdarbinti „Pamiškių Oro Stebėtojais“.
Kiekvienam stebėtojui buvo išduoti sulankstomi krėslai, termosai su arbata, žiūronai ir tiesioginis telefono numeris į Bendrąjį pagalbos centrą. Jų užduotis – visą dieną sėdėti pamiškėse, stebėti dangų ir, pastebėjus įtartiną skraidantį objektą, iškart perduoti koordinates.
„Darbas puikus – grynas oras, ramuma. Sėdi, žiūri į debesis. Jei pamatai droną – nuspaudi mygtuką ir gauni papildomą 20 eurų priedą prie pašalpos, – džiaugėsi buvęs bedarbis Preila, įsikūręs patogioje kėdėje prie Šalčininkų miško. – Jokie modernūs NATO radarai nemato taip gerai, kaip 500 bedarbių, pasiskėsčiusių kas 200 metrų.“
Ateities vizija – Robotų fabrikas ir laukimo pabaiga
Kol ŽMB (Žvejų, Medžiotojų ir Bedarbių) jungtinės pajėgos užtikrintai laikė šalies oro erdvės gynyba, valdžia paskelbė kitą ambicingą planą – statyti vietinį Lietuvos robotų ir antidroninių sistemų fabriką.
Projekto vizijoje – visiškai automatizuotos linijos, kurios gamins tūkstančius perėmėjų dronų per dieną. Tačiau kol fabrikas dar tik projektuojamas, o „Boxeriai“ vis dar juda konvejeriais Vokietijoje, šalies saugumą garantuoja paprasti, liaudiški metodai: valas, šratai ir budri bedarbio akis.
Gynybos štabas jau skaičiuoja, kad po penkerių metų atvažiavus moderniai technikai, ji bus tiesiog nebereikalinga – žvejai ir medžiotojai jau bus išvalę visą užsienio dronų populiaciją.
PASTABA: Šis tekstas yra tik humoristinė satyra ir absurdo humoreska, sukurta pramoginiams tikslams. Juo nesiekiama sumenkinti šalies saugumo tarnybų, Užimtumo tarnybos ar žvejų bei medžiotojų bendruomenės, o tik su šypsena pažvelgti į ginkluotės pirkimo terminus ir viešas diskusijas apie oro gynybą.
Įvertinkite straipsnį
