Kaip viskas prasidėjo – 5 eurų degalai ir visos dienos mokyklos pragaras
Viskas prasidėjo tą saulėtą dieną, kai Lietuvos degalinėse litras A-95 markės benzino ir dyzelino pasiekė apvalią, griežtus Europos Sąjungos ekologinius normatyvus atitinkančią 5 eurų ribą. Vairuotojai tiesiog paliko savo automobilius viduryje Geležinio Vilko gatvės, išlipo ir nuėjo pėsčiomis skrolindami išmaniuosius telefonus.
Tuo pat metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristatė eilinę, jau 47-ąją per pastarąjį dešimtmetį, „Išganingąją švietimo reformą“. Siekiant užtikrinti aukščiausius ES rodiklius, pamokų skaičius buvo padvigubintas, o mokslo diena pailginta nuo 7 valandos ryto iki 20 valandos vakaro. Moksleiviams buvo griežtai uždrausta per pietus sportuoti ar lankyti būrelius – visi privalėjo sėdėti klasėse.
Galutinis rezultatas? Tūkstančiai vaikų visoje Lietuvoje – nuo Vilniaus iki uždarytų kaimo mokyklų bei likviduotų gimnazijų regionuose – paprasčiausiai išsitraukė telefonus ir perėjo į visiškos hipnozės būseną, be perstojo skrolindami ekrane. Mokytojai, neatlaikę reikalavimų kasdien perrašyti mokymo programas, masiniu būdu išėjo į pensiją, o pati švietimo sistema eilinį kartą žlugo, kad kitą dieną vėl būtų kuriama iš naujo nuo nulio.
Kadangi visos kaimo mokyklos buvo uždarytos, o verslų mokesčiai padidinti tiek, kad net smulkūs ūkininkai perėjo prie barterinės mainų sistemos, Lietuvos gyventojai žengė lemiamą žingsnį – masiškai atsiėmė visus pinigus iš II ir III pensijų pakopų, kad galėtų nusipirkti bent duonos krepšelį.
Robotų Maximos, bankrutavę „Boltai“ ir Šeškinės stadiono džiunglės
Parduotuvėse žmogiškasis aptarnavimas tapo legenda. Užsukus į „Maximatišką“, „Rimi“ ar „Iki“, pirkėjus pasitinka tik šaltai cypsintys robotai-kasininkai ir autonominiai krautuvai, kurie, užfiksavę nesumokėtą bandelę, akimirksniu užblokuoja išėjimo duris. Žmonių darbuotojų parduotuvėse nebeliko visai.
Tačiau didžiausias smūgis ištiko paslaugų sektorių. Paskelbus apie naujus transporto normatyvus, vieną dieną tiesiog bankrutavo „Bolt“ ir „Wolt“ platformos. Tūkstančiai imigrantų kurjerių per vieną naktį neteko maisto išvežiotojų darbo. Neturėdami kur dėti energijos, jie susirinko neužbaigtame Šeškinės naftalino ir betono gigante – Nacionaliniame stadione.
Tai, kas prasidėjo kaip taikus kurjerių piketas, greitai peraugo į nevaldomas riaušes. Šeškinės stadionas virto dūmų ir chaoso epicentru, iš kurio protestų banga nusirito per visą sostinę, Kauną ir Klaipėdą.
Prancūziškas ir vokiškas scenarijus Lietuvos gatvėse
Tai, ką anksčiau matydavome tik per žinias iš Paryžiaus, Liono ar Marselio, tapo kasdienybe Gedimino prospekte, Laisvės alėjoje ir Klaipėdos Herkaus Manto gatvėje.
Prieš kelerius metus Prancūzijoje protestų metu buvo sudeginta tūkstančiai automobilių, apgriauti ištisi miestų kvartalai, suniokotas smulkiojo verslo turtas, išdaužytos šimtai parduotuvių langų ir net apgadintos bei sudegintos kelios istorinės bažnyčios. Dabar šis absurdas persikėlė į Lietuvą.
Vilniuje, Lukiškių aikštėje, Liepkalnyje ir Žėruties gatvėje liepsnoja sudeginti prabangūs verslininkų automobiliai. Išdaužyti Vilniaus „Akropolio“, Kauno „Akropolio“ bei „Mago“ ir Klaipėdos „Molo“ vitrinų stiklai. „Kristiana“, „Apranga“ ir „Lindex“ parduotuvės buvo visiškai išplėštos. Apdegė senosios sostinės bažnyčių medinės durys, o Kauno Laisvės alėjoje stovintys kavinukai tapo pelenų krūvomis.
Nukentėjo ne tik sostinė. Kaune protestuotojai apvertė kelis tarpmiestinius autobusus, o Klaipėdos uoste užblokavo krovinių terminalus. Įvairiais skaičiavimais, gatvių riaušėse dalyvavo per 35 000 asmenų.
Negana to, Lietuvoje prasidėjo tai, kas jau kelerius metus vyksta Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse – traukiniuose, autobusuose ir viešosiose erdvėse susikūrusios nusikalstamos grupuotės pradėjo persekioti, priekabiauti ir graibyti moteris. Viešasis transportas iš saugios susisiekimo priemonės virto rizikos zona.
Tuo tarpu reorganizuotoje policijoje... patys policininkai dažnai yra tie patys naujai priimti migrantai. Riaušių metu jie daro nuolaidas savo tautybės protestuotojams, tiesiog nustoja juos sulaikyti ir abejingai stebi, kaip griaunama valstybinė infrastruktūra. Galutinis akcentas – visiškai sugriauti ir padegti Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodros“) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) centriniai pastatai. Mokesčių surinkimas sustojo, o pensijų skaičiavimo sistema tiesiog išgaravo.
Kas dėl to kaltas? Istorinė retrospektyva
Sėdint ant „Akropolio“ griuvėsių, kyla natūralus klausimas: kas prieš dešimtmetį buvo atsakingas už tokią imigracijos politiką? Kas juos kvietė, kas gyrė ir palaikė?
Jei atverstume istorijos metraščius, pamatytume įdomių skaičių:
- 2016–2020 m. Vyriausybė: nustatė pirmąsias lanksčias kvotas užsienio darbuotojams, įsileisdama apie 20 000 trečiųjų šalių piliečių, teigdama, kad „trūksta pigios darbo jėgos statybose“.
- 2020–2024 m. Vyriausybė: kvotas padidino tris kartus – iki 40 000–50 000 per metus, teigdama, kad be paslaugų sektoriaus ir logistikos ekonomika sustos.
- Vėlesnės kadencijos: kuomet situacija tapo nebevaldoma, bandė kvotas griežtinti ir mažinti, tačiau pagrindinis srautas jau buvo įvažiavęs.
Iš viso per pastarąjį dešimtmetį į Lietuvą imigravo per 180 000 asmenų, pakeitusių ne tik šalies demografiją, bet ir kasdienį gyvenimo ritmą.
Pabaigos žodis ir realybe
SVARBI PASTABA: Šis tekstas yra tik humoristinis, absurdo satyros scenarijus, vaizduojantis išgalvotą ateities Lietuvą. Tekstu nesiekiama kurstyti rasinės, tautinės ar kitokios neapykantos, o tik pasitelkiant groteską iškelti svarbias visuomenės problemas bei iššūkius atvirai diskusijai.
Tačiau verta susimąstyti: nors tai tėra humoreska, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse panašūs įvykiai, riaušės, parduotuvių niokojimai ir integracijos iššūkiai vyksta visiškai realiai. Prancūzams, kurių miestų centrai ne kartą liepsnojo, nuo to nėra labai juokinga. Mums, Lietuvoje, būtina suprasti šių procesų priežastis, atvirai diskutuoti apie priimamus sprendimus ir mokytis iš svetimų klaidų, kad satyriniai scenarijai niekada netaptų mūsų kasdienybe.
Įvertinkite straipsnį
