I dalis. Europa užsidegė, o Lietuva nusprendė pasimokyti iš klaidų, kurias dar tik planavo padaryti
Ar įmanoma vienu metu reformuoti švietimą, išgelbėti ekonomiką, atpiginti gyvenimą, įvesti naujus mokesčius ir įtikinti gyventojus, kad viskas vyksta pagal planą? Lietuva nusprendė išbandyti.
Prancūzijoje žmonės išėjo į gatves, nes pabodo brangstantis gyvenimas, prastėjančios viešosios paslaugos ir politikų gebėjimas kiekvieną problemą paversti nauja komisija. Vieni demonstravo taikiai, kiti įsivėlė į susirėmimus, o dalis žmonių nusprendė, kad geriausias argumentas prieš valstybę yra akmuo į parduotuvės vitriną.
2026 metų spalio 17 dienos pranešimuose apie Prancūzijos protestus minėtos demonstracijos Paryžiuje, Lione, Marselyje, Bordo ir Limože. Pranešta apie padegtus automobilius, apiplėštas parduotuves ir susirėmimus su policija. Skirtinguose pranešimuose nurodyti nevienodi dalyvių ir sulaikymų skaičiai, todėl juos būtina vertinti pagal konkretų šaltinį ir laikotarpį.
Verslo nuostoliai nėra abstraktus skaičius valstybės ataskaitoje. Tai gali būti šeimos parduotuvė, kurios savininkas dvidešimt metų mokėjo paskolą, darbuotojas, netekęs darbo, ar kavinė, kurios langus kažkas išdaužė, nors jos savininkas nė karto nebalsavo už nė vieną iš protestuotojų.
Ir čia prasideda mūsų istorija.
Lietuvos Vyriausybė, atidžiai stebėdama Prancūzijos įvykius, surengė skubų posėdį. Posėdžio pavadinimas buvo toks:
„Kaip užtikrinti, kad panašios problemos Lietuvoje būtų sprendžiamos dar iki joms atsirandant, tačiau taip, kad jos atsirastų iš karto?“
Posėdyje dalyvavo keturiolika ministrų, dvidešimt septyni viceministrai, devyniasdešimt trys konsultantai ir vienas žmogus, atsakingas už kavos aparatą. Pastarasis, pasak nepatvirtintų humoreskos šaltinių, buvo vienintelis, kuris suprato, apie ką kalbama.
– Prancūzijoje dega automobiliai, – pranešė vidaus reikalų ministras.
– Puiku, – atsakė ekonomikos ministras. – Vadinasi, automobilių remonto sektorius augs.
– Dega parduotuvės!
– Vadinasi, augs statybų sektorius.
– Žmonės pyksta!
– Vadinasi, reikia naujos visuomenės emocinės gerovės programos.
– O jeigu žmonės pyks ir dėl naujos programos?
Ministras nusišypsojo.
– Tada reikės dar vienos programos.
Taip gimė Lietuvos Didysis Stabilumo Planas. Pirmasis jo punktas buvo paskelbti, kad valstybė visiškai kontroliuoja padėtį. Antrasis – sudaryti darbo grupę, kuri nustatytų, ką reiškia žodis „padėtis“. Trečiasis – padidinti darbo grupės finansavimą, nes žodis „kontrolė“ reikalavo papildomo tyrimo.
Paryžius – Vilnius: vienas žingsnis nuo imitacijos iki katastrofos
Po kelių mėnesių Vilnius pabudo naujoje realybėje. Sostinėje dar nebuvo jokių riaušių, tačiau savivaldybė jau buvo nupirkusi specialius konteinerius išdaužytoms vitrinoms, o miesto tvarkymo įmonė parengė konkursą gatvėms valyti po hipotetinių protestų.
Konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad tiekėjas turi turėti patirties valant miestą po įvykių, kurių Lietuvoje dar niekada nebuvo.
Vienas dalyvis pateikė Prancūzijos gatvių nuotraukas.
Kitas – savo kiemo nuotrauką po Joninių.
Trečias laimėjo, nes pažadėjo valyti ir tas gatves, kurios dar nebuvo nutiestos.
Tuo metu Lietuvos verslininkai stebėjo naujienas ir tikėjosi, kad bent jų nelies didžioji europinė nelaimė. Tačiau valstybinė logika jau buvo įjungusi aukščiausią pavarą.
Vilniuje išgalvoti protestai prasidėjo nuo vienos paprastos priežasties: žmogus degalinėje pamatė, kad litras benzino kainuoja penkis eurus.
Jis paklausė darbuotojo:
– Čia už litrą?
– Taip.
– O jeigu pripilsiu du litrus?
– Galėsite rinktis išsimokėjimą.
– O jeigu pripilsiu pilną baką?
– Tada jums priklausys nemokama konsultacija dėl asmeninio bankroto.
Žmogus išėjo nepirkęs degalų. Tačiau už jo stovėjęs vairuotojas nusipirko litrą, nes automobilio ekranas jau buvo pradėjęs rodyti ne degalų likutį, o filosofinį klausimą: „Ar tikrai verta tęsti kelionę?“
Per savaitę benzino kainos tapo pagrindine pokalbių tema nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Dyzelinas taip pat kainavo penkis eurus, o elektromobilių įkrovimo stotelės įvedė naują tarifą – mokestį už stovėjimą prie įkroviklio, kai neturi pinigų įkrovai.
Vyriausybė paaiškino, kad kainos yra „pereinamojo laikotarpio reiškinys“.
Pereinamasis laikotarpis truko vienuolika metų.
Kaunas, Klaipėda ir didysis vitrinų klausimas
Kai sostinėje dar tik vyko diskusijos, Kaune prasidėjo pirmasis absurdiškos ateities protestas. Jį sukėlė ne politinė partija ir ne profesinė sąjunga, o automatinis savitarnos kasos pranešimas:
„Jūsų prekė netelpa į pirkinių maišelį. Prašome įsigyti didesnį maišelį už 4,99 euro.“
Pirkėjas buvo nusipirkęs duonos kepalą.
Žinia apie įvykį pasklido po miestą. Prie prekybos centrų „Maxima“, „Rimi“, „Lidl“ ir „Iki“ susirinko minios žmonių. Jie reikalavo teisės nusipirkti maisto be papildomo mokesčio už galimybę jį parsinešti namo.
Klaipėdoje tuo metu vyko atskiras protestas dėl uosto rinkliavų, degalų kainų ir išaugusių prekių pristatymo išlaidų. Smulkūs verslininkai skaičiavo nuostolius, o miesto taryba svarstė galimybę įvesti naują mokestį už viešą nusivylimo demonstravimą.
Prie vienos išgalvotos elektronikos parduotuvės išdaužtas langas tapo nacionalinės televizijos naujienų objektu. Žurnalistas tiesioginiame eteryje paklausė parduotuvės savininko:
– Ką jaučiate?
– Kad reikės naujo lango.
– O ką manote apie visuomenės pyktį?
– Manau, kad visuomenė galėtų pykti toliau nuo mano vitrinos.
Tai buvo pirmoji tos dienos citata, kurią suprato visi.
Tačiau valdžia jau buvo parengusi pranešimą: „Situacija kontroliuojama, verslo aplinka išlieka stabili.“ Prie pranešimo pridėta nuotrauka, kurioje ministras stovi prie parduotuvės, neturinčios jokių langų. Vėliau paaiškėjo, kad tai statybinių medžiagų sandėlis.
Bažnyčių, automobilių ir kitų netinkamų simbolių likimas
Dar viena absurdiškos istorijos gija atkeliavo iš Europos praeities. Prancūzijoje įvairiais laikotarpiais buvo užfiksuota bažnyčių padegimų ir vandalizmo atvejų, tačiau kiekvieną konkretų įvykį reikia skirti nuo kitų nusikaltimų ir nustatyti jo aplinkybes. Vieno įvykio negalima paversti įrodymu apie visos visuomenės ar religinės grupės elgesį.
Mūsų išgalvotoje Lietuvoje atsirado savivaldybės projektas „Saugus paveldas 2035“. Jame buvo numatyta įrengti prie istorinių pastatų kameras, priešgaisrinius jutiklius, išmaniąsias duris ir automatinį pranešimą, kuris kiekvieną naktį savivaldybei išsiųstų žinutę: „Bažnyčia vis dar stovi.“
Vienas politikas pasiūlė sutaupyti ir vietoj jutiklių tiesiog paprašyti gyventojų pranešti, jeigu pastatas dingtų.
Projektas buvo atmestas kaip pernelyg pigus.
Kita komisija pasiūlė apdrausti bažnyčias nuo visų nelaimių, išskyrus tas, kurių dar nėra draudimo taisyklėse. Draudikai iškart paskelbė, kad naujoji paslauga kainuos brangiau už patį pastatą.
Taip Lietuvos biurokratija įrodė savo didžiausią gebėjimą: net ir visiškai išgalvota katastrofa gali būti paversta realia sąskaita.
Pirmosios dalies pabaiga. Prancūzijos įvykiai buvo perspėjimas, tačiau Lietuva pasirinko ne spręsti priežastis, o kurti jų prevencijos komisiją. O kol komisija rašė pirmąją ataskaitą, penkių eurų benzinas jau buvo tapęs prabangos preke.
Žanras: politinė satyra, juodasis humoras, absurdo humoreska. Visi Lietuvos ateities įvykiai, įmonių bankrotai ir konkrečios katastrofos – išgalvoti.
Įvertinkite straipsnį
